Kiekvienam kalbančiajam lietuvių kalba tikriausiai tekę girdėti, kad ši kalba yra viena seniausių pasaulyje. Su tuo sutinka ir žymus šalies baltistas prof. habil. dr. Olegas Poliakovas ir paaiškina, kodėl užsieniečiams taip sunku išmokti lietuvių kalbą.
Mokslininko teigimu, indoeuropiečių (ide.) kalbos, kurioms priskiriama ir lietuvių kalba, plačiai paplitusios visuose žemynuose. Jos kilusios iš bendros ide. prokalbės, kuri į atskiras kalbas suskilo daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. „Per tą laiką visos indoeuropiečių kalbos labai pakito, išskyrus vieną kalbą – lietuvių. Kai kurie lietuviški žodžiai, pavyzdžiui, esti, sūnus, keturi buvo tokie patys arba mažai skiriasi nuo ide. prokalbės“, – pažymi prof. O. Poliakovas.
Mūsų kalba gerai išsaugojo senąją ide. leksiką ir turi daug leksinių atitikmenų su kitomis ide. kalbomis. Kitose šiuolaikinėse ide. kalbose daug tos leksikos prarasta. Pavyzdžiui, indoarijų kalbose nebevartojami ide. žodžiai sūnus, duktė, avis, vilkas, akmuo ir kiti.
Anot profesoriaus, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tai, kad lietuvių kalba yra žinoma nuo XVI a., o lyginama su kalbomis, kurių istorija siekia I ar net II tūkstm. pr. Kr. (pvz., anatolų kalbomis). Tai lemia, kad dabartinėje lietuvių kalboje galėjo išnykti daug archajiškų formų, aptinkamų tų kalbų istoriniuose šaltiniuose.
Prof. O. Poliakovas teigimu, daugeliui sunku išmokti kalbėti lietuviškai, nes skirtingai nei mūsų daugelio indoeuropiečių kalbų morfonologinė žodžių struktūra supaprastėjo. „Pavyzdžiui, gotų kalboje buvo žodis sunus (lie. sūnus), dabar – vokiškai sohn, angliškai son. Slavų prokalbėje buvo sūnus – dabar rusiškai syn“, – sako jis.
Mokslininkas priduria, kad vis dėlto ir mums būtų sunku išmokti, tarkime, kinų kalbą: nors ji atrodo gana paprasta ir sudaryta iš lengvų žodžių (ma, fu ir t. t.), tačiau turi daug intonacijų. O kinams būtų sunku išmokti kalbėti lietuviškai, nes jie neišmoko tarti priebalsių junginių, tad jiems tikru iššūkiu taptų tokie žodžiai kaip spręsti ar suprasti.
„Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys. Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė bei materialinė kultūra. Dėl to lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“, – įsitikinęs prof. O. Poliakovas.
O. Poliakovas yra pasiūlytas gauti 2016 m. Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų santykių tyrimai istorijos ir kultūros kontekste (2001–2015)“.
AČIŪ PROFESORIUI!
Tai UNESCO apsileidimas, kad seniausios kalbos nėra tokiomis paskelbtos, kad nesiimama viso pasaulio pastangomis saugoti jas ir toliau kuo mažiau pakitusias. Senosios kalbos – ne privatus tautos reikalas, o visos žmonijos.
Tačiau, jei UNESCO apsileido, tai mūsų mokslo žmonės ir visuomenininkai gali jiems savo raštais priminti šio reikalo svarbą. O gal ir peticiją pasirašyti, ir jiems pateikti? Pasitelkti pasaulio baltistus, jų studentus…
Japonai mokslininkai, sudėję ide. (vokiečiai vadina skandinavų) tautų kalbų garsinio tarimo diagramas ir pašalinę triukšmus nustatė (žr. 2016 m. spalio mėn. TV žinias ir internetą), kad indoeuropiečių kalbų prokalbė prieš 9 – 10 tūkst. metų buvo( ir yra) lietuvių kalba.
Indoeuropiečiai, žinia, yra baltieji žmones. Iš to seka išvada, kiekvienos ide. kalba kalbančios tautos žiedo garbės reikalas būtų bent vieną pasaką ar dainą mokėti tarti lietuviškai. Tai galėtų būti lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų ar ukrainiečių tarpusavio derybų įžanginis kodas.
Manau, kad ‘Pikc’, ‘Kaunietis’ ‘lietuvis’ ir ‘tikras lietuvis’ neskaitys šio straipsnio – jie niekina LIETUVIŲ KALBĄ 🙂 🙂
Lietuvių kalbos grupei priklauso ir ugrių – finų kalbos. Tos kalbų skirstimas į indoeuruopiečių ir ugrių – finų yra didžiulė klaida. lyvis
Beje, plepėdami net nepastebite, kad profesoriaus rankose jo knyga “Pasaulis ir lietuvių kalba”, kurioje išsamiai išdėstyta, kuo kitos ide kalbos sutampa su lietuvių (baltų) kalba kaip jos tarmės. Tokiomis mums giminingomis kalbomis kalba apie trys milijardai Žemės gyventojų visuose penkiuose žemynuose. Gaila, kad ši knyga, kuri turėjo būti ant kiekvieno mūsų inteligento bei studento stalo, virto bibliografine retenybe, nes pardavinėta labai brangiai (po 100 litų) ir išleista mažu tiražu. Šiuo metu O. Poliakovas jau išleido naują papildytą net 3 skyriais knygos anglišką variantą. Jį reikėtų skubiai versti į lietuvių kalbą ir leisti masiniu tiražu, kad galėtų ypač jaunimas suprasti, kokį pasaulinės reikšmės paveldą kiekvienas ant liežuvio turime.