Iki rugsėjo 23 d. Vilniaus Tamošaičių galerijoje „Židinys“ (Domininkonų 15) veiks fotomenininko, Alkas.lt redkolegijos nario Vytauto Daraškevičiaus paroda „Saulės ratu“.
Parodoje „Saulės ratu“ perteikiamos ypatingos akimirkos iš devynių svarbiausių senojo baltų tikėjimo tesėjų romuvių švenčių.
Kalendorinės šventės – neabejotinai vienas reikšmingiausių ir dvasiškai veiksmingiausių mūsų tautinio paveldo dėmenų. XX a. antroje pusėje įsibėgėjus tautinių vertybių naikinimui ir nykimui – įsiplieskė etnokultūrinis sąjūdis, kėlęs sau tikslą išsaugoti ir susigražinti šiuos nykstančius tautinės savasties vaisius. Atsirado žmonių, pajutusių bei supratusių, jog nevalia leisti šioms vertybėms pranykti. Liaudies dainos, pasakos, papročiai, šventinės apeigos ir kiti tautos dvasinio paveldo perlai imti, ne tik spėriai rinkti ir kaupti, bet ir pradėti taikyti nūdienos visuomenės dvasiniams poreikiams tenkinti. Tam geriausiai pritiko iš žmonių sąmonės ir gyvenimo dar nespėti išstumti kalendorinių švenčių šventimo papročiai.
1967 metu birželyje pagal senuosius papročius buvo surengta pirmoji Rasos šventė Kernavėje. Vėliau viena paskui kitą gaivintos ir kitos kalendorinės šventės: Užgavėnės, pavasario lygiadienis, Jorė, Vėlinės, Mildos šventė, Sekminės, Rudens lygiadienis… Šiandien jos jau yra daugelio pamėgtos, sutraukia daug žmonių.
V. Daraškevičius nuo pat etnokultūrinio sąjūdžio pradžios stengiasi nepraleisti nė vienos svarbesnės Lietuvos kalendorinės šventės šventimo. Įsitraukdamas į šių švenčių šventinį sūkurį kaip betarpiškas dalyvis jis niekuomet neužmiršdavo su savimi pasiimti fotoaparato.
Atgimstančius Rasos šventės papročius nuotraukų pavidalu jis ėmė kaupti nuo 1970 m., Sekminių šventės – nuo 1971 m., Užgavėnių – nuo 1979 m., Pavasario lygiadienio bei Jorės – nuo 2000 m., Vėlinių – nuo 1986 m., Rudens lygiadienių – nuo 1995 m., Mildos šventės nuo 2005 m.
Pasak etnokosmologo, Alkas.lt vyriausiojo redaktoriaus Jono Vaiškūno, ilgametė V. Daraškevičiaus kaip etnokultūrinio sąjūdžio dalyvio patirtis leido jam į šventę pažvelgti iš vidaus, panirti į patį jos dvasios sūkurį. „O atsidūrus apeigų ir įvykių šerdyje ir pačios nuotraukos tapo šventinėmis, o kai kurios iš jų, galbūt, net šventomis – pagaunančiomis pačios švenčiančiųjų dvasios šviesos žybsnius ir plyksnius. Šie V. Daraškevičiaus šviesovaizdžiai jau peržengė paprastos dokumentinės fotografijos slenkstį ir įžengė į savotišką sakralinės fotografijos prieangį…“ – teigia J. Vaiškūnas.
Kai pagrindinių mūsų tautos kalendorinių švenčių papročiai veikiami globaliosios gyvensenos baigia prarasti savo dvasinį religinį turinį ir tampa tik estetiniais arba žaidybiniais renginiais, netekdami savo esminio giluminio religinio–psichologinio pagrindo, V. Daraškevičiaus sustabdyti vaizdai kaip niekad išraiškingai liudija, kad nykstančias tradicijas tegalima išsaugoti tik vėl bandant pajusti jų išganingąjį paveikumą mūsų sielai.
To jau bemaž pusę amžiaus siekia senųjų protėvių tradicijų gaivintojai ir puoselėtojai – romuviai, susibūrę į Senosios baltų religijos bendriją Romuvą, to paties siekia ir fotomenininkas V. Daraškevičius savo šviesoraščiais įamžinęs šias pastangas.
V. Daraškevičius yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1983 m. Fotografuoja jau daugiau nei 50 metų. Surengė virš keturiasdešimt personalinių fotografijos parodų. Lietuvoje bei užsienyje pristatomos jo nuotraukos ne kartą pelnė apdovanojimus. V. Daraškevičius daug dirba ir kaupia lietuvių etnokultūros srities medžiagą. Net keli jo nuotraukų ciklai apie lietuvių kalendorines šventes buvo pristatyti ir apdovanoti pasaulinėje folkloro fotografijos parodoje-konkurse Humanity Photo Awards (HPA), kurį Kinijos folkloro fotografijos asociacijos kartu su UNESCO kas dveji metai rengia Kinijoje. Yra išleidęs keletą leidinių: 2007 m. foto albumą „Trumpiausios nakties paslaptis”, 2009 m. foto albumą „Kaziuko mugė“ kartu su Libertu Klimka), 2013 m. foto albumą „Neatrastoji Kinija. Du žvilgsniai“ (kartu su Song Džendžiun).
Parodą „Saulės ratu“ pristatantis lankstinukas [pdf].
Vytauto nuotraukos nepaprastos. Jis spėja į visas etninės kultūros šventes, pamato ir profesionaliai įamžina pačius jautriausius, įspūdingiausius švenčių momentus. Stebina dėmesys akimirkai,nuotaikai, šventės sakralumui. Linkiu nepavargti ir džiuginti puikiomis nuotraukomis.