S. Jonušaitė. Laiškas išvykusiam kraštiečiui

Mažasis Drauge,

rašau Tau, norėdama pranešti, jog Švenčionių miestas Tavęs pasiilgo. Jis pasakojo man, jog Tu užaugai ir jau senokai išvykai, tačiau jo pasąmonėje kasdien iškyla akimirkos, praleistos kartu su Tavimi, Tavo saulės šviesumo šypsena, dangaus mėlynumo akimis bei vaikišku ir nenumaldomu noru viską pažinti. Kreipiuosi į Tave Švenčionių vardu ir kviečiu sugrįžti ten, kur prabėgo gražiausios  vaikystės akimirkos.

Ar dar pameni, kaip, būdamas vos ketverių metukų,  basomis kojomis bėgiojai Švenčionių gatvėmis, ir rodės, jog visi miestelio paukščiai gieda tik Tau ir dėl Tavęs? Ar pameni, kaip eidamas miesto parku  nuskindavai visas jame žydinčias ramunes ir stebėdavaisi, jog kaskart atrandi naujų? Ramunės kuždėjo, jog dar niekada gyvenimas neatrodė toks spalvotas kaip tada, kai buvo nuskintos mažų rankyčių  ir kruopščiai pamerktos vazoje  kambario palangės dešiniajame kampe. Švenčionys man pasakojo, jog labiausiai Tau patikdavo, kai rasdavai vietą, kurioje galėdavai pabūti vienas,   žinodamas, jog yra kažkas, kas Tave saugo tarsi talismaną. Pabandyk savo minčių stalčiukuose atrasti tas vasaros dienas, kai maudeisi Švenčionių  ežeruose ir upeliuose, kurie Tavo akimis atrodė patys nuostabiausi, su  gražiais krantais ir šilčiausiu vandeniu. Prisimink, kaip basomis bėgai per pievą. Ji kuteno Tavo mažas pėdutes, o Tu atsakydamas  garsiai juokdavaisi, nes žinojai, jog Švenčionims nėra nieko gražesnio už Tavo šypseną. Atmink ir žiemos popietes, kai čiuoždamas nuo kalno mintyse dėkojai Dievui, jog gyveni Švenčionyse, kur stūkso patys aukščiausi kalnai. Tu neįsivaizdavai savo gyvenimo be miestelio, kuris tapo  geriausiu draugu ir buvo šalia net tada, kai bėgdamas nuo šuniuko, parklupdavai ant kelių.

Šiandien Švenčionių miesteliui jau 530 metų, tačiau jis niekuomet neturėjo geresnio draugo už Tave. Jis brangina ir myli kiekvieną žmogų ir  Tau priklauso dalelė jo širdies. Kai išvykai, jis pyko, jautėsi įskaudintas, nenorėjo švęsti, nenorėjo linksminti kitų gyventojų, tačiau vėliau suprato, jog turi dar vieną galimybę Tave pamatyti, jei švenčių metu sugalvotum grįžti, o jam tai ir būtų pati didžiausia dovana. Todėl jis stengėsi kiek įmanydamas – dailino save tarsi būtų skulptorius, norintis sukurti tobulą tvirtovę. Kvietė daug svečių iš įvairių miestų, kurie vedė paskaitas, pristatinėjo savo  knygas, sakė pačius išmintingiausius žodžius, o svarbiausia –  padėjo į gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Dabar miestelis išmintingas, mylintis ir mylimas, laukiantis ir laukiamas. Nežinau, ar suvoki, jog Švenčionys organizuoja renginius dažniau nei kada nors anksčiau, ir visa tai tik tam, kad pamatytų Tavo dangaus mėlynumo akis viename iš jų.  Kai paklausiau Švenčionių, ar tikrai verta Tavęs laukti, miestelis pažvelgė į mane rimtu, išmintingu, tarsi viso pasaulio išminčių patirtį savyje sukaupusiu žvilgsniu ir tarė: „Vienas artimas draugas niekuomet negali būti pakeistas kitu draugu. Nors kiekvienas žmogus yra savaip ypatingas, bet mano mažojo Draugo niekas neatstos.“

Mielas Drauge, turbūt supranti, jog pasaulyje nėra didesnio turto už draugystę ir nuoširdų bendravimą, todėl labai tikiuosi, jog vieną dieną Švenčionys pamatys Tave su lagaminu rankose ir žinos, jog  supratai, kad pasaulyje nėra geresnės vietos už tą, kurioje esi gimęs.  Miestelis pažvelgs į Tavo dangaus mėlynumo akis ir ištars: „Grįžai. Žinojau, jog grįši. Mano mažasis Drauge, eime basomis per pievą į ten, kur dar nebaigėme rašyti savo istorijos.“

Švenčioniškė

Autorė yra Švenčionių Zigmo žemaičio gimnazijos, 2b klasės mokinė. Jos vadovė mokytoja Žydrė Garlienė. Rašinys yra rašinių konkurso „Laiškas išvykusiam kraštiečiui“, skirto Švenčionoių 530-osioms metinėms, nugalėtojas