Lietuvos Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė pagerbta už indėlį į lietuvybės saugojimą (nuotraukos)

Liepos 6 d. rytą Valstybės – Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dienos proga Lietuvos respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje įteikė kelioms dešimtims lietuvių ir užsienio valstybių piliečių.

Už indėlį į lietuvybės saugojimą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanota buvo ir Senojo baltų tikėjimo bendrijos Romuva vaidilė Nijolė Balčiūnienė.

Garsi visuomenininkė, etninės kultūros, lietuvių kalbos tarmių, tautinių vertybių, lietuvybės pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse puoselėtoja N. Balčiūnienė yra ilgametė „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja, Lietuvių etninės kultūros draugijos ir Lietuvos Respublikos Seimo Etninės kultūros globos tarybos narė. 1993–1999 m. ji  dirbo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriuje. Kuravo Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir kitų valstybių lietuvių bendruomenes, palaikė ir tebepalaiko ryšius su etninėse žemėse gyvenančiais lietuviais.

Ta proga pateikiame prieš du metus internetiniame portale Propatria.lt skelbtą pokalbį su N. Balčiuniene. Tuo kart jai buvo skirta garbinga Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko premija:

– Laba diena, gerbiama Nijole. Mūsų pokalbiui, ko gero, įdomiausia tarp gausybės jūsų veiklų yra lietuvybės puoselėjimas Pietryčių Lietuvoje. Ar galite papasakoti, kada ir kaip įsitraukėte į „Vilnijos“ draugijos veiklą ir kiek daugiau apie pačią organizaciją?

– „Vilnijos“ draugija faktiškai atnaujino tarpukariu okupuotame Vilniaus krašte veikusios lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą. Ji apėmė rūpinimąsi kultūra, švietimu, mokyklomis ir apskritai ten gyvenančiais lietuviais. Sovietmečiu taip pat matėme, kad ten yra problemų: to krašto mokyklos dažnai buvo dvikalbės, trikalbės – lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Tačiau tada negalėjome daryti įtakos situacijai, nulemtai to meto įstatymai.

Atgavus nepriklausomybę tokių vyrų kaip Kazimieras Garšva, Aringas Gorodeckis, Gintaras Songaila, Evaldas Gečiauskas ir kitų galvose gimė tokios organizacijos idėja.

Aš į „Vilnijos“ draugijos veiklą įsitraukiau 1993 metais, kai dirbau Tautinių mažumų ir išeivijos departamente, iš pradžių įsteigtame prie Kultūros ministerijos, bet tuo metu jau veikusiame prie Vyriausybės. Rūpindamasi užsienio lietuviais tiesiogiai pamačiau, kaip lietuviai gyvena Rytų Lietuvoje ir už sienos, Baltarusijoje. Kaip tik tuo metu pas mus kaip visuomenininkas ateidavo Kazimieras Garšva, rūpinęsis Rytų Lietuvos lietuviškų mokyklų reikalais. Pamatęs, kad aš ten dirbu ir taip pat domiuosi šiais klausimais, jis ir įtraukė mane į „Vilnijos“ draugijos veiklą. Taip aš atsiradau „Vilnijos“ draugijos taryboje, paskui valdyboje, o dar vėliau tapau pirmininko pavaduotoja.

– Rytų Lietuva – išskirtinio dėmesio reikalavęs kraštas, dėl kurio ir atskiras skyrius prie Vyriausybės sukurtas, ir ne viena visuomeninė organizacija veikia. Kodėl lietuvybės problemos ten neišsisprendžia?

– Iš tiesų, Tautinių mažumų ir išeivijos departamente buvo įsteigtas ir Regioninių problemų skyrius, kuris rūpinosi lietuvybės reikalais Rytų Lietuvoje. Juk jau buvo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, rūpinęsis Lietuvos tautinėmis mažumomis. Ir aš tuomet pradėjusi jame dirbti stebėjausi, kaipgi taip Lietuvoje reikia rūpintis lietuvių, pagrindinės tautos, reikalais. Pamačiau, kad to labai reikia. Maždaug 1996 m. buvo parengta programa Rytų Lietuvos kultūros švietimo plėtojimui. Pasirodo, kad pačiais pirmaisiais nepriklausomos valstybės metais mes neįvertinome situacijos, buvusių autonomininkų, tarp kurių buvo daug ir dabar žinomų LLRA narių, veiklos.

Per anksti buvo atsisakyta tiesioginio valdymo – tai dabar yra tikrai aišku. Tiesioginio valdymo metu buvo atkurtos Rytų Lietuvoje įkurtos arba atskirtos iš mišrių 34 mokyklos valstybine kalba, mokyklos, kurias Švietimo ir mokslo ministru būnant akademikui Zigmui Zinkevičiui administravo Vilniaus apskritis. Tai reiškia, kad poreikis buvo didžiulis, tada ir kitakalbiai labai norėjo valstybinės kalbos mokytis ir jaustis Lietuvos piliečiais, galbūt esant tiesioginiam valdymui buvo daugiau supratimo, kad visgi reikės paklusti Lietuvos Respublikos įstatymams. Bet jei keliautume penkerius – dešimt metų atgal, tai pamatytume, kaip tarp paprastų žmonių visiškai išnyko poreikis gerai mokėti valstybinę kalbą. Jie gyvena savo aplinkoje, kalba savo kalba, reikalus tvarko sava kalba, valstybinės kalbos kaip ir nereikia. Todėl galima sakyti, kad nebuvo ir nėra valstybinės strategijos dėl pietryčių Lietuvos gyventojų įtraukimo į valstybingumo stiprinimą, nevyksta socialinė kultūrinė integracija, kitakalbėse mokyklose neugdomi lojalūs Lietuvos valstybės piliečiai.

– Minite mokyklų kūrimąsi kaip vieną svarbiausių uždavinių. Papasakokite plačiau, kaip tai vyko? Ar „Vilnijos“ draugija galėjo tiesiogiai prisidėti prie šio vyksmo?

– Mūsų „Vilnijos“ draugijai apskritai ir teko rūpintis naujų mokyklų steigimu. Pavyzdžiui, aš labai gerai atsimenu, kaip nuvažiavome į vieną mokyklinę Kalėdų šventę Eitminiškėse pasveikinti vaikų. Kadangi dalyvavau liaudies dainų klube „Raskila“, nuo studijų laikų mėgau folklorą, su „Raskilos“ klubu ypatingai dažnai lankydavome Rytų Lietuvos mokyklas. Dar prieš dirbant Tautinių mažumų ir išeivijos departamente labai gerai žinojau situaciją daugelyje mokyklų, nes su „Raskilos“ klubu globojome Rytų Lietuvos mokyklas, vyresnio mūsų klubo nario, Rimanto Matulio, paskata. Ir mes labai dažnai ten vykdavome tai į kalėdinę, tai į velykinę vakaronę, tai kokią gegužinę, tai Vasario 16-ąją padainuoti patriotinių dainų.

Eitminiškėse lenkiška mokykla buvo atskirame pastate, pritaikyta mokyklos reikmėms, o mus vedė į lietuvišką mokyklą. Žiūrime, kad tai privatus dviejų aukštų namas. Įeiname į koridorių, lipame laiptais į antrą aukštą, kur yra trys kambariai. Tuose kambariuose, net koridoriuose, susigrūdę stovi stalai. Neapšildomoje verandoje taip pat stovi mokykliniai stalai. Vaikai ten su pirštinėmis, su paltais, sąlygos baisios. Mes su tais vaikais šokom, dainavom ir bandėm juos sušildyti, dovanėles nuvežėm. Grįžusi į kitą „Vilnijos“ draugijos posėdį pasakojau, kad mūsų lietuviškos mokyklos kaip prieškario laikais daraktorių mokyklos – privačiuose namuose, neturint jokių sąlygų. Tada erezinė mintis atrodė, bet išdrįsau pasakyti, jog reikia naują mokyklą statyti. Taip ir įvyko, nors tada reikėjo didelių pastangų. Premjero patarėjas Arvydas Juozaitis padėjo, ir Eitminiškių mokykla šiandien turi naują pastatą. Tikiu, kad ir sporto salė bus pastatyta, mokiniai neturi sąlygų vesti fizinio lavinimo pamokų.

Arba, pavyzdžiui, Turgelių mokykla. Lygiai taip pat „Raskilos“ laikais, tik mezgantis „Vilnijos“ draugijai, nuvykome į Turgelių mokyklą, kalėdinę vakaronę. Įėjome į tokią medinę didelę mokyklą, į tą klasę, kur mums leido vaikams dovanėles išdalinti. Stovi pečius, o prie to pečiaus stovi kibiras, ant kurio ledukas užšalęs. Tai tokiom sąlygom mokėsi lietuviškų mokyklų vaikai, taip kūrėsi laisvoje Lietuvoje pirmosios mokyklos. Turgelių mokykla gal tik prieš septynerius metus pasistatė priestatą, labai ilgai mokėsi tose pečiais kūrenamose, nepritaikytose patalpose.

Tokie įspūdžiai ir skatino „Vilnijos“ draugijos veiklą tęsti ir ją stiprinti. Todėl glaudžiai bendradarbiavome su Vilniaus apskrities administracija, kuri steigė, rūpinosi pietryčių Lietuvos mokyklomis, nes ten buvo regioninių reikalų skyrius. Ypatingos pagarbos vertas buvęs apskrities administracijos viršininkas Alis Vydūnas. Paskui taip pat bendradarbiavom su regioninių reikalų departamentu, kuris taip pat turėjo nedidelį finansavimą kultūrinei veiklai Rytų Lietuvoje remti. Be mūsų visuomenininkų tai ir nebūtų įvykę.

– Drąsiai sakote. Juk idėjos mokyklai atsirasti yra gerokai per maža.

– Steigiant pačias pirmąsias 34 lietuviškas, daugelyje jų tėvų parašus leisti vaikus mokytis valstybine kalba rinkome taip pat visuomeniškai. Lygiai taip pat ėjome per kaimus pas žmones, pas tėvus, įrodinėjome, kad bus tikrai geriau, jei jų vaikas mokysis lietuviškoje mokykloje. Matyt galima sakyti, kad vietos mokytojų „Vilnijos“ draugijos aktyvių narių dėka buvo surinkti pirmieji vaikai ir jų tėvų pareiškimai. Paminėčiau svarbų indėlį žinomų pedagogų, tokių kaip V. Dailidkos, A. Masaičio, ilgamečio Kauno skyriaus pirmininko A. Petrukevičius, Kazimiero Garšvos ir daugelio kitų.

Man, matyt, sekasi rinkti į mokyklą vaikus. Lygiai tą patį dariau, kai steigėme Breslaujos rajono Gudijoje bendruomenę ir Breslaujos lietuvių sekmadienines mokyklas. Tik čia jau truputį vėliau, 1998 metais, surengiau ekspediciją į lietuvišką salą, kurioje dar nebuvo registruota bendruomenė. 40 kaimų apkeliavom, 220 lietuvių prašnekinom. Įkūrėm bendruomenę ir tris sekmadienines mokyklas. Už sienos ta pati Lietuva – tą sako upelių pavadinimai, kaimų pavadinimai, tų žmonių vardai ir pavardės ir jų prisiminimas, kaip jie dar kalbėjo lietuviškai. Puzionių kaime išėjo tokia viena močiutė iš varganos trobelės ir ilgai ilgai tylėjo, kai kalbinom lietuviškai, rusiškai. Tačiau galiausiai ji prakalbo labai gražiai lietuviškai: „Vaikeli, kai buvau jauna, tai niūkiau lietuviškai. O dabar aš nežinau, kas aš esu.“ Aš buvau tiesiog apstulbinta jos žodžių. Ilgai tikrai kalbėjom ir taip mane graudulys suimdavo, kai dauguma pasakydavo, kad niekas dar nebuvo čia atėjęs ir nekalbino lietuviškai. Sako, galvojau, kad taip ir mirsiu, neprakalbinta lietuviškai.

Dar buvo metas, kai „Vilnijos“ draugiją praėjusiame dešimtmetyje kur kas daugiau rėmė užjūrio lietuviai. Jie siuntė dėžes drabužių, knygas. „Tautos fondas“ ir ne tik jis, Vilniaus krašto lietuvių sąjunga išeivijoje, jos pirmininkas Bronius Saplys, pavaduotoja Eugenija Bulotienė. Tikrai labai dažnai sulaukdavome tokių dėžių. Susinešdavome jas į Jakšto gatvę, kartais būdavo mokykla užrašyta, o kartais ir nebūdavo, ir vežiodavom į tas mokyklas perduoti, tiesiog kaip tarpininkai buvome. Tiesa, Rožė Šomkaitė Veriškių ir Čiužakampio mokyklėles parėmė prieš trejus metus. Bet jau mažėja tų rėmėjų ir kiti atvažiavę jau neprisideda prie tos veiklos.

– Tai „Vilnijos“ draugija iš esmės yra lietuviškų mokyklų išsaugojimo Pietryčių Lietuvoje judėjimas?

– Be mokyklų rėmimo, be kultūrinių renginių reikia paminėti, kad pradžioje vieninteliai rūpinomės Vilniaus krašto okupacijos ir atgavimo datomis. Mes tęsėme prieškario Lietuvos tradicijas ir akad. A. Tylai pasiūlius, 1989 m. organizavome Vilniaus krašto išlaisvinimo 50 – mečio paminėjimą. Maišiagaloje buvo pastatytas paminklas, pasodintas atminimo ąžuolynas, kurį globoja Maišiagalos LDK kunigaikščio Algirdo mokykla. Tiek spalio 9-ąją, tiek spalio 28-ąją, nes niekas tada oficialiai kaip ir neorganizavo šitų datų minėjimo. Manau, kad kaip tik tai, jog pasirašant 1994 metais Lietuvos – Lenkijos bendradarbiavimo sutartį joje nebuvo įrašyta Vilniaus krašto okupacija, ir bus didžiausia istorinė klaida, nuo kurios po kelerių metų prasidėjo Vilniaus rajono savivaldos organų savivalė ir istorijos klastojimas.
Renginiams sulaukdavome didžiulio palaikymo, netgi Vilniaus miesto savivaldybė dažnai mus palaikydavo. Kai ji dar buvo įsikūrusi senose patalpose, Gedimino prospekte, mums duodavo, pavyzdžiui, Baltąją salę iškilmingoms konferencijoms rengti. Paskui kiek vėliau ir Kultūros ministerija prisijungė prie šių minėjimų, ir prieš ketverius metus kartu su kai kuriomis valstybinėmis institucijomis sudarėme priemonių planą, kartu jį įgyvendinome ir tai džiugina. Daugybė visuomeninių organizacijų prisijungė, Nacionalinis muziejus padarė parodą iš muziejaus archyvų apie Vilniaus krašto vadavimą, konferenciją surengėme, didžiulį gražų paminėjimą. Tačiau šių datų minėjimo iniciatyva nuo pat pradžių guli ant „Vilnijos“ draugijos pečių. Lygiai taip pat organizuojame minėjimus Giedraičiuose, važiuojame į Širvintų rajoną.

– Šiandien girdime žinomų Lietuvos istorikų aiškinimų, jog vadinamojo Vilniaus krašto okupacija iš tiesų nebuvo jokia okupacija, tik lenkakalbės teritorijos, dalies lenkų tėviškės atsiėmimas Lenkijai. Ką galima atsakyti tokiems aiškinimams, žinant patirtis šiame krašte?

– Iš tiesų tai buvo okupacija, ginkluotas įsiveržimas ir kitos valstybės didelės teritorijos dalies paėmimas. Lietuvybės naikinimas – mokyklų, skaityklų, bibliotekų uždarinėjimas ir draudimas kalbėti lietuviškai, atsispindi ir šiandien. Pavyzdžiui, Pelekuose, Apso krašte, kai 1998 m. pavyko pirmą kartą suorganizuoti mišių laikymą lietuvių kalba po šešiasdešimties metų, atėjo lietuvės močiutės, išsitraukė maldaknyges ir pasakė, jog kai Lenkija okupavo rytines Lietuvos ir vakarines Baltarusijos žemes, joms pasakė sudeginti savo lietuviškas maldaknyges, nes daugiau bus tik po polsku visos mišios. Jos sakė, kad slapčia padėjo į skrynios dugną ir po tiek metų vėl išsitraukė lietuvišką maldaknygę. Tai nepraėjo be antspaudo. Mokytoja Birutė Raginytė-Žemaitienė pasakojo, kaip jai buvo sunku eiti į mokyklą lenkų kalba, nes ji lenkiškai nemokėjo nė vieno žodžio. Gyventojai buvo lietuviai, paskui privažiavo gudų. Ir ten nebuvo jokios grynos lenkų kalbos, gal tik dvaruose, gal bajorai ja kalbėjo, o paprasti žmonės nemokėjo tos kalbos. Tai, pasakojo ji, „parklupdydavo mane ant žirnių, duodavo su liniuote per pirštus ir liepdavo man kalbėti tik lenkiškai“. Ši moteris, nors jau įžengusi į devintą dešimtį, įteikė mums savo pačios surinktus tūkstantį parašų už valstybinės kalbos išsaugojimą ir Lietuvos teritorinio vientisumo stiprinimą.

– Tai XX a. nutautinimas daugiausia vyko per mokyklas?

– Buvo laikas, kai jie norėdavo gauti pažymas, jog yra lietuvių kilmės, ir paskui kai kurie galėjo net atgauti savo pilietybę arba išimties tvarka ją gauti. Jiems reikėdavo atnešti gimimo liudijimus. Ir man atneša vieną, antrą, ir aš matau, kur nurodyta tautybė – brūkšnys. Pradėjau klausinėti senų žmonių ir paaiškėjo, jog būdavo taip: atneši vaiką krikštyti pas kunigą, kurie, aišku, visi buvo lenkai po 1920 m. okupacijos. Kunigas ir klausia, kokia tautybė vaiko. Tėvai sako, lietuvis, o kunigas stebisi: „Nu kaip lietuvis? Katalikas?“ Katalikas – sutinka tėvai. Tai, sakydavo, „jei katalikas, tai lenkas“. Labai užsispyrusiems tėvams braukdavo brūkšnį, bet nerašydavo, kad vaikas lietuvis.

Ir pamokslai buvo tik lenkų kalba. Dar palyginti visai neseniai, gal prieš penkiolika metų, Turgelių klebonas per pamokslą tiesiog iškoneveikdavo tuos vaikus ir tas šeimas, kurie neina į mokyklą lenkų kalba. Išvadindavo zdraicom. Amžinatilsį Juozas Tonkūnas ėjo ne kartą prašyti, kad tą kunigą iš Turgelių iškeltų į kitą kokią nors parapiją, ką tik po labai ilgų prašymų po kelių metų pavyko pasiekti.

– Iš kokių dar šaltinių žinome, jog iki Lenkijos okupacijos kraštas buvo lietuviškas?

– Apie lietuvišką krašto praeitį, daug ką sako vietovardžiai, vandenvardžiai, ta pati Šalčia, tie patys mūsų Turgeliai ir Dieveniškės. Ir tos tarmės, šnektos, kur vien Dieveniškių iškyšulyje per šimtą garsiausių pasaulio baltistų tyrinėjo unikalią Dieveniškių šnektą, Poškonių šnektą arba už sienos Ramaškonių šnektą. Jos visiškai čia pat, už sienos, ta pati šnekta, siena jos neištrynė, nes tiek Gudijos, tiek Punsko lietuviai gyvena savo žemėje, kur tūkstančius metų kalbama lietuviškai.

Arba dar juokingiau būdavo, kai važinėdavom po tas mokyklas ar šiaip keliaudavom ir žmonės lyg tai kalba pa prostu, lyg lenkiškai, lyg gudiškai, tada jau mes rusiškai bendraujam ir paprašom padainuoti dainų, nes labai domindavo senosios dainos. Jei kokia dainininkė atsimena kokių senų dainų iš ano amžiaus pradžios, dar kokių senesnių, ji dainuoja lietuviškai. Kalbėt jau nekalba, bet dainuoja lietuviškai. Tai perduodama iš kartos į kartą. Kraštotyrininkai, tautosakos rinkėjai, mokslininkai tai žino, tačiau lenkų politikieriai sąmoningai iškraipo tiesą.

– Pabaigai klausimas apie perspektyvas. Kokios lietuviško švietimo tendencijos atkūrus nepriklausomybę? Ar išsaugosime lietuvių kalbą Pietryčių Lietuvoje ir etninėse žemėse už valstybės sienų?

– Man atrodo, būtina paminėti Petrą Gaučą, vieną šviesų „Vilnijos“ draugijos žmogų, garsų geografą, kartografą, kuris mums buvo sudaręs spalvotą žemėlapį, kur Rytų Lietuvoje, kokiame kaimelyje, miestelyje, kokia kalba mokyklos, bažnyčios. Ir jo duomenys rinkti buvo prieš gerus penkiolika metų, be to, jis gerai žinojo ir prieškario situaciją. Tame žemėlapyje galima labai gražiai palyginti, kiek įsisteigė mokyklų, ir kas yra šiandien. Norėčiau pratęsti jo žemėlapį ir pasižiūrėti, kaip per paskutinį dešimtmetį pablogėjo lietuviškų mokyklų situacija Rytų Lietuvoje. Nes iš buvusiųjų jau beveik pusė uždaryta. Beliko tik 13 ar 14 iš tų 34, veikusių Švietimo ir mokslo ministro pareigas einant Z.Zinkevičiui. Pasižiūrėtume ir pamatytume, kaip Lietuvoje rūpinamasi, ar sudarytos sąlygos lietuviams išsaugoti gimtąją kalbą.

Lietuviškos mokyklos uždarytos dėl įvairių priežasčių, jas geriau galėtų įvardinti už tai atsakingi pareigūnai. Skaudus buvo mažos Šalčininkų rajono Milkūnų pradinės mokyklėlės uždarymas. Viename pastate veikė dvi pradinės mokyklos: lenkų ir lietuvių kalba. Vaikų buvo po lygiai, po 6 vaikelius. Nuvažiavo dirbti jauna mokytoja iš vidurio Lietuvos, mokė vaikus, glaudė jų broliukus, sesutes, telkė tėvus, kurie išdrįso atvesti vaikus į mokyklą lietuvių kalba. Daugiavaikė šeima dėl to sulaukdavo Dieveniškių seniūnijos darbuotojų „patikrinimų“. Keisti dalykai dėjosi toje mokyklėlėje: lenkų mokyklos vaikams buvo pastatytas koridoriuje biotualetas, o lietuviškos mokyklos vaikai bėgiojo į laiko tualetą; koridorius buvo padalintas kreida į dvi dalis – didesnioji vaikams lenkiškos mokyklos, mažesnioji vaikams lietuviškos mokyklos. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad tai vyksta laisvoje Lietuvoje, XXI amžiaus pradžioje. Šiandien lietuviška mokykla uždaryta, mokytoja be darbo, o uždarė ją savi, Švietimo ministerijos pareigūnai, tuo tarpu mokykloje lenkų kalba vaikų po to natūraliai daugėja.

Kalbant apie etnines žemes ne Lietuvos teritorijoje, daugiau dėmesio reikia skirti Punsko, Seinų krašto lietuviams. Praėjusiais metais ten buvo uždarytos dvi mažos mokyklos lietuvių kalba. Tai didžiulis smūgis šio krašto lietuvybei. Apgailestauju, kad Lietuvos Švietimo, Kultūros bei Užsienio reikalų ministerijos nesugebėjo aukščiausiu valstybiniu lygiu susitarti su Lenkijos valstybe dėl pakankamo šių lietuviškų mokyklų finansavimo. O Lietuvoje tautinių mažumų mokyklos tuo tarpu finansuojamos dvidešimčia procentų padidintomis moksleivio krepšelio lėšomis. Kadangi mūsų valdžios pareigūnai nesugeba šio klausimo išspręsti iki galo, tai skaudina etninių žemių lietuvius, nes jie nejaučia savo etninės valstybės visaverčio palaikymo. Reikėtų atidžiau spręsti ir tokias problemas: padidinti iš Lietuvos išvykstančių dirbti į etninių žemių mokyklas mokytojų atlyginimus, pagerinti blogas gyvenimo ir darbo sąlygas Palesos, Gervėčių mokyklų mokytojams, palengvinti pravažiavimą per sieną. Darbams niekada nėra galo, tačiau pradžiai reikėtų bent parodyti valstybės dėmesį ir rūpestį ne vien žodžiais, bet ir veiksmais.

– Dėkoju Jums už pokalbį.

www.propatria.lt