Pamiškėj gyveno seneliukas ir senelytė mažoj gritelėj. Turėjo avelių pinketėlį ir dukrelį šinkarkėlį, o vištelę rudagurklį. Ataidava vilkas ant senelius pagedoti:
Gyvena senelis su senela,
Abu geri.
Turi avelių pinketėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį.
Senelis saka ant senelai: „Kas čia bus, senela, kad vilkas gražiai gieda, raikia jam kai kas duot“.
Abudu susitarį davė jam avelį. Vilkas nusinešė miškan, suėdė, atbėgo ir vėl gieda:
Senelis su senele,
Abu geri.
Turi avelių ketvertėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį.
Tada seneliai davė jam ir antra avelė už gražų giedojimą. Vilkas nusinešė miškan, suėdė ir vėl atbėgęs gieda.
Gyveno senelis su senele,
Abu geri.
Turėjo avelių trejetėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį.
Vėl seniai davė trečią avelį. Vilkas nusinešė miškan, suėdė, atbėgįs ir vėl gieda:
Gyveno senelis su senele,
Abu geri.
Turėjo avelių dvejetėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį.
Tada seniai ir vėl davė ketvirtą avelį. Vilkas nusinešė miškan, suėdė, atbėgįs ir vėl gieda:
Gyveno senelis su senele,
Abu geri.
Turėjo avelių venatėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir višlelį rudagurklį.
Ir vėl seniai atidavė paskutinį avelį. Vilkas nusinešė miškan, suėdė, atbėga ir vėl gieda:
Gyveno senelis su senele,
Abu geri.
Turėjo dukrelį šinkarkėlį,
Ir višlelį rudagurklį.
Seneliai nors labai gailėjo vištos, bet už gražų giedojimą atidavė. Vilkas nusinešė miškan, suėdė, atbėgo ir vėl gieda:
Gyveno senis su senela,
Abu geri,
Turė[jo] dukrelį šinkarkėlį.
Seneliai, nebeturėdami ką duoti, atidavė dukrelį šinkarkėlį. Vilkas nusinešė miškan, suėdė, atbėgo ir vėl gieda:
Gyveno senelis su senela,
Abu geri.
– Babut, dabar kas bus, aik ir tu pas vilkų, kų gi padarysi, taip gražiai gieda.
Senela išėja, vilkas nusinešįs miškan suėdė ir vėl atbėgįs gieda. Tada senelis saka: „Raikia ir man ait pas vilką, taip gražiai gieda“.
Vilkas nusinešįs miškan suėdė, atbėgo, giedojo giedojo, privargo, niekas nieko nedavė ir niukiūtino į mišką.
1925 originalus G. Baraišytės rankraštis. Saugoma LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), 1850, Nr. 3.
Graži giesmė – tai gyvenimas, o vilkas – tai laikas kuriam jį atiduodame.
Nuostabi ne iškarto suprantama sakmė. Mūsų išminties lobiai.
Gintaras Beresnevičius kažkuriame savo romane taip pat “pačiupinėjo” šią temą. Ten skausmingoje savo aprašomo išgyvenimo pabaigoje atsirado VILKĖS AKYS.
Vladimiro Monomacho pamokymai
Po to ant manes užgriuvo Olegas su visa Poloviečių žeme.8 dienas kovėsi jo draugija su manimi del Černigovo pylimų prieš aštrekuolę.Pagailo man degančių kaimų ir vienuolynų, bei krikščionių sielų ir sakau jiems” lai J A Z Y Č N I K I nesidziaugia”. Atidaviau jam savo tėvo stalą, o pats nuejau į savo tėvo sostą į Pereslavlį.Ejom Boriso dieną per polovcų pulkus, mūsų 100 zmonių,su žmonom ir vaikais.Polovciai pakelėsė ir ant kalvu stovejo , į mus ziurejo ir laižesi kaip vilkai.Dievas ir šv. Borisas jiems neleido mane gyvą paukoti, todel sveiki pasiekėm Pereslavli.
.
O juk tik lietuviai degindavo gyvus pacius garbingiausius belaisvius. Stai kas buvo ties Černigovu 1090 metais, štai kas tie polvcai.Tie kurie garbino ugni vadinosi J A Z Y C N I K I, Dlugosas laužo kuriką pavadino ” ZNYC”Is čia lauzinyciai.- mes pagony.s