Gaivališka protesto akcija prieš sunkiai įkandamas maisto, buitinių prekių ir paslaugų kainas visus užklupo netikėtai. Sakydamas „visus“, turiu galvoje milijoninius pelnus skaičiuojančius prekybininkus ir rinkimams besiruošiančius, gerokai nuo realybės atitrūkusius politikus. Pastarieji jau ilgus dešimtmečius gyvena iliuzinėje pseudotikrovėje, kurioje pagrindinis rūpestis yra kaip rasti kompromituojančios medžiagos apie oponentus ir pademonstruoti savo dorą bei sąžiningumą. Nes tik tai, jų manymu, yra be galo svarbu Lietuvos rinkėjui.
Sukompromituok savo priešininką, užliūliuok rinkėją protingai skambančiais burtažodžiais apie investicijas, fiskalinę politiką, ES direktyvas, struktūrinius fondus ir visi bus patenkinti. Taip mąstė dauguma savo fantazijų pasaulyje gyvenančių politikų, pasaulyje kuris tapo saugiu prieglobsčiu nuo rūsčios kasdienybės. Tuo tarpu realybėje gyvenantys žmonės matė kiek kitokį vaizdą: matė kaip jų draugai ir pažįstami už tą patį darbą Anglijoje ar Norvegijoje gauna gerokai didesnius atlyginimus nei Lietuvoje, matė kaip po tuščių pažadų apie nesikeisiančias kainas, tenka kaskart vis labiau paploninti piniginę užsukus į kirpyklą, autoservisą, vaistinę ar maisto prekių parduotuvę.
Gyvenant realybėje, nesunku pastebėti, kokie stabilūs, t.y. nekintantys yra dirbančiųjų atlyginimai ir kaip stabiliai greitai auga mokesčiai. Žmonės visa tai matė ir suprato, bet nesiėmė jokių veiksmų. Dalis jų patraukė dirbti į Vakarų Europą, dalis dirbančiųjų Lietuvoje patraukė į kaimyninės Lenkijos parduotuves, kuriose galėjo pigiau įsigyti …ne tik lenkiškų, bet ir lietuviškų prekių! Ramus mūsų tautos būdas ilgą laiką leido politikams ramiai miegoti, o tuo pasinaudojusiems verslininkams, sėkmingai didinti savo pelnus. Tačiau visą tą laiką žmonės tyliai kaupė nepasitenkinimą, kol neprotinga valstybės mokesčių politika ir prekybininkų godumas galutinai užpildė pykčio paraku kantrybės statinę.
Tuomet jau tereikėjo menkiausios kibirkšties, kad įvyktų galingas socialinis sprogimas. Kibirkštį įžiebė prekybininkų godumas ir įžūlumas. Iki protu nesuvokiamų aukštumų užkeltos daržovių kainos sukėlė tikrą protesto audrą: socialiniuose tinkluose žaibo greitumu atsirado ir išplito iniciatyvos, raginančios boikotuoti prekybos centrus. Politikų siaubui, tautiečiai nukreipė savo pykčio strėles ir į juos, pagrįstai kaltindami visišku neveiklumu. Kaip į tai reagavo tie, kurie ir yra atsakingi už šiuos įvykius?
Sutrikę prekybininkai į kovą su protestais pasitelkė daugiau reklamos ir nuolaidų akcijas. Na, o politikai suskubo kaltinti…ne,ne, šįkart ne vieni kitus, o nepasitenkinimą reiškiančius lietuvius. Kai kas iš aukštų valstybės vadovų net drįso suabejoti akcijos dalyvių prichine sveikata.
Gal tokį požiūrį suformavo seniai praėjusių laikų prisiminimai, laikų, kada už nepasitenkinimą valdžia į psichiatrines ligonines kišdavo? Tais laikais, beje, nemažiau populiaru buvo išorės priešų ieškoti ir už visas nesėkmes supuvusius Vakarus kaltinti. Panašios tendencijos ryškėja ir šiandieninėje Lietuvoje.
Net neabejoju, kad jau greitai prekybos centrų boikoto akcijos organizatoriai, apskritai visi, kurie reiškia nepasitenkinimą nežmoniškomis maisto ir paslaugų kainomis Lietuvoje, bus apšaukti sąmoningais ar nesąmoningais Rusijos agentais. Visgi, sekant tokia logika, drąsiai galima teigti, kad būtent valstybės valdžioje kerojantis abejingumas žmonėms ir oligarchų godumo bei kvailos politikos derinys teikia didžiausią naudą Rusijos propagandai, kuri tikrai išnaudos susidariusią situaciją.
O ką žmonėms lieka daryt. Emigrantai -tai valdžios gelbėjimosi ratas- ir dėl darbo vietų sukūrimo nereikia sukt galvos, o ir uždirbtus pinigus tautiečiai siunčia namo, vienaip ar kitaip papildydami šalies problemą. Neapsimoka valdžiai spręsti emigracijos mažinimo problemą . O likusius tautiečius galima smaugt- juk kuo didesnės kainos tuo daugiau PVMo patenka į biudžetą. Nieko iš valdžios neišeina tikėtis, kad nors mažąjį pirštelį pajudintų dėl žmonių.