D. Stancikas. Kai baigsis Rusijos rezervo fondas

Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos didžiausia grėsme yra įvardijama Rusija ir šiam pavojui atitolinti skiriama daug jėgų ir finansų. Užsienio, saugumo, energetikos strategijos, milijardus kainuojantys projektai (atominė elektrinė, dujų terminalas, skalūnų angliavandeniliaiir pan.) kuriami ne pagal sąnaudų ir naudos analizę, bet išskirtinai žvelgiant tik per Rusijos grėsmės prizmę. Artėjanti ekologinė katastrofa – visuotinis atšilimas, kurį didžiosios valstybės vadina rimčiausia grėsme planetai, o teologai –Apvaizdos ženklu žmonijai, Lietuvoje vertinamas su ironiška šypsena: „žaliųjų“ Kremliaus agentų primesta pseudoproblema, nukreipianti pasaulio dėmesį nuo tikrosios – Rusijos grėsmės. Net sudėtingas Europos Sąjungos ateities klausimas – viena federacinė valstybė ar valstybių konfederacija – lietuviško politinio elito pateikiamas kaip turintis vienareikšmį ir nediskutuotiną atsakymą: abejojantys federacinės Europos ateitimi ir vertybėmis griauna Europą ir stiprina V. Putino valdžią!

Rusijai okupavus Krymą ir Donbasą lietuviškas politikos suprimityvinimas išvirto liūdnais komiksais: Prezidentė Rusiją pavadino teroristine valstybe (tokiu atveju pagal kovos su terorizmu principus reiktų sunaikinti arba suimti visus rusus), premjeras išsiaiškino, kad mokytojų streikai organizuojami Maskvoje, o Lietuvos saugumo departamentas Kremliaus šalininkais įvardijo signatarus – nepriklausomybės atkūrėjus (tarp jų ir tą, kuris atkūrė saugumo departamentą). Valstybės priešais skelbiami ūkininkai, reikalaujantys, kad Lietuvos žemė būtų parduodama tik Lietuvos piliečiams, kalbininkai ir rašytojai, siekiantys, jog lietuviškas raidynas nebūtų užterštas svetimomis raidėmis, žemaičiai, besipriešinantys skalūnų naftos išgavimui jų žemėse… Propagandinis karo smagratis sukasi vis greičiau, priešų daugėja, patriotų mažėja, didieji internetiniai dienraščiai, nacionalinė televizija kelia paniką – kaip toje pasakoje apie kraugerį Mėlynbarzdį: jis jau prie vartų, jis jau klebena duris, jis jau viduje…

Tokiais veiksmais mes milžiniškais šuoliais artėjame prie savo komunistinės praeities ir dabarties Rusijos, kur kritika valdžiai pateikiama kaip sąmokslas prieš valstybę, kur strateginės linijos oponentai smerkiami ir persekiojami kaip Vakarų agentai, o jų atvaizdai paišomi tualetuose ant grindų…

Žinoma, istorijos pamiršti negalime: per pastaruosius 200 metų lietuvybę labiausiai naikino carinė ir bolševikinė Rusija – nuo 1795 m. Lietuva jos alinamoje okupacijoje (su masinėmis tremtimis, konclageriais, kalbos draudimu) išbuvo 169 metus! Jei ne tos okupacijos, Lietuva šiandien būtų klestinti Europos valstybė ir jai negrėstų masinis išsivaikščiojimas.

Vis dėlto blaivus vertinimas rodo, kad dabartinė panika nepamatuota (prieš metus dvejus veik kiekvienas sutiktas pažįstamas pradėdavo pokalbį klausimu: ar jau greitai karas su Rusija?) ir Lietuvai atneša daugiau žalos nei naudos. Kasdienis gąsdinimas kelia žmonėms nuolatinį stresą, nesaugumo jausmą, skatina neveiklumą, depresijas, milžinišką emigraciją, atbaido naujas investicijas. Tokia baimė dėl privalomosios karo tarnybos grąžinimo kilo tik todėl, kad jaunuoliai ir jų šeimos iškart įsivaizdavo karą, žaizdas ir mirtį, nors privalomoji karo tarnyba siejasi ir su pozityviais tikslais – vyriškumo, pareigos, atsakomybės šeimai ir Tėvynei ugdymu, fiziniu bei emociniu stiprėjimu.

Taip, Rusija Lietuvai – istorinė grėsmė, turime būti jai nuolat pasiruošę, kaip geras krikščionis visuomet pasiruošęs mirčiai, bet dėl to kasdien nesigąsdina ir nenuodija gyvenimo džiaugsmo, ar kaip japonas visuomet pasiruošęs žemės drebėjimui – jų Japonijoje per metus būna po kelis šimtus. Tačiau istoriškai žiūrint, Lietuva per savo tūkstantmetę istoriją dar niekad nebuvo tokia saugi kaip šiandien, nes priklauso stipriausiai pasaulyje gynybinei sąjungai NATO, o Rusija tokia silpna kaip šiandien buvo prieš šimtą metų – per kruviniausią pasaulyje revoliuciją.

Tiems, kas mano priešingai – kad Ukrainos užpuolimas kaip tik įrodo Kremliaus jėgą, siūlau atsakyti į klausimą: ar prieš porą metų galėjote prognozuoti, jog Rusija pradės kariauti su savo pačia artimiausia giminaite, istoriškai žiūrint – su pačia savimi, nes Rusija ir Ukraina kilusios iš tos pačios šaknies, pirmosios rytų slavų valstybės Kijevo Rusios?

Ukrainos pasitraukimas iš Rusijos įtakos zonos yra milžiniškas pastarosios susilpnėjimas: panašiai jaučiasi žmogus, praradęs savo dešinę ranką ir koją. Rusų džiūgavimas dėl susigrąžinto Krymo yra tolygus džiaugsmui dėl išsaugoto mažojo pirštelio, nematant, jog prarasta visa ranka.

Rusijos imperija byra tais pačiais siaurėjimo ratais, kaip ir kūrėsi (panašiai byrėjo ir Osmanų imperija): 1989 m. išsilaisvino socialistinio lagerio valstybės, 1991 m. – buvusios sovietinės respublikos, tad liko paskutinis, mažasis ratas – vadinamoji Rusijos federacija (1996 m. įskilo ir jis: čečėnai jau buvo trumpam išsikovoję savo nepriklausomybę).

Buvusiam KGB pulkininkui V. Putinui pavyko dviem dešimtmečiams pristabdyti Rusijos imperijos byrėjimą, bet tai lėmė ne jo išgirtasis sumanumas, o neįtikima sėkmė – per penkiolika V. Putino valdymo metų naftos kaina tik kilo leisdama Rusijai kiek sustiprėti. Bet štai 2015-aisiais ji žaibiškai krito žemyn, vėl atverdama sukiužusį imperijos pamatą. Valstybė, kurios gerovė ir galia priklauso nuo kelių iškasamų išteklių (sovietų imperija 1989 m. taip pat pradėjo irti smarkiai sumažėjus naftos kainai), yra silpna ir labai pažeidžiama.

Užteko 2015 m. perpus kristi naftos kainoms ir perpus sumažėjo rublio vertė, o išliaupsinti V. Putino reitingai subliuško dešimčia nuošimčių. Rusija įklimpo į ilgą ir labai gilią krizę: pigios naftos era tęsis dar mažiausiai keletą metų, o per tą laiką Rusijoje baigsis pigios, lengvai išgaunamos naftos resursai: neseniai Rusijos energetikos ministerija skelbė, atsižvelgiant į dabartinį tempą, jų dar liko iki 2020 metų.

Taigi išvados vienareikšmės: dabartinis Rusijos galios demonstravimas yra butaforinis, nes ji šiandien silpnesnė nei Sovietų Sąjunga savo griūties išvakarėse. Tą liudija ne tik nuvertėjantis rublis, blėstantis Rusijos karas Rytų Ukrainoje (Rusija yra pajėgi užimti Ukrainą, tačiau kaip ją išlaikyti po okupacijos?), žalingos nuolaidos Kinijai, godžiai besidairančiai į savo istorines žemes Rusijos rytuose (Mandžiūriją), bet ir V. Putino baimė dėl savo ateities. Krymo okupacija, įsivėlimas į karą Sirijoje, politinės nuolaidos Čečėnijos karaliukui, Nacionalinės gvardijos kūrimas – tai trumpalaikės asmeninės V. Putino pergalės, lemiančios ilgalaikius Rusijos nuostolius. Akivaizdu, jog Krymo okupaciją nulėmė V. Putino baimė, kad ukrainietiška revoliucija nepersimestų į Rusiją (rusai opozicionieriai šaiposi, kad Rusijoje dar nebuvo Maidano, o jau yra Antimaidano judėjimas) – juk Rusijos valdžios korupcija daug didesnė nei Ukrainoje, o nuverstasis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius (beje, kažkada taip pat galėjęs pasigirti labai aukštais populiarumo reitingais) savo valstybės iždą švarino gerokai švelniau nei dabartinis Kremliaus šeimininkas.

Todėl pats tikėtiniausias Rusijos ateities scenarijus – ne išorinė agresija, bet vidinė griūtis, dar viena slaviška revoliucija, pasibaigsianti galutiniu Rusijos imperijos žlugimu ir komunistinės šmėklos (taip pat Lenino kūno) palaidojimu. Kada to turėtume laukti? Gal po metų, gal po penkerių – viskas priklauso nuo būsimų naftos kainų ir nuo to, kaip greitai baigsis Rusijos rezervo fondas, sukauptas naftos kainų klestėjimo laikais.

Ar esame pasiruošę tokiam istorijos posūkiui: nuo Rusijos atskilusi Kaliningrado sritis ir dešimtys tūkstančių pabėgėlių, iš Rusijos per Lietuvą plūstantys į Europos gilumą?