Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto lenkinimas

Kazys Misius. Iš Dieveniškių golgotos (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 138–176.) Ištraukos:

Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje

1599 m. išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje teigiama, kad tarp lietuvių bajorų „daugiausia tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka“. Vilniaus vyskupijoje lenkų kalba buvo ypač atkakliai skleidžiama per bažnyčią. 1595 m. A. Kumelijus, vizitavęs Vilniaus vyskupiją,daugumą parapijų rado be kunigų, o buvę dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Iš šios vizitacijos tampa aišku, kad Vilniaus vyskupijos dvasininkai nesiskaitė net su fundatorių valia, kurią vykdyti – šventa pareiga. Pavyzdžiui, 1524 m. Naujųjų Trakų bažnyčiai Žygimantas Senasis įsteigė prepozitūrą, priskyrė Eišiškių parapiją ir įpareigojo Eišiškėse laikyti 2 vikarus, mokančius lietuviškai. 1582 m. įsteigtoje Vilniaus kunigų seminarijoje lietuvių kalbai vietos nebuvo. Nuo 1738 m. Vilniaus bažnyčiose nebesakomi lietuviški pamokslai. 1740 m. iš visų Ašmenos dekanato kunigų tik vienas mokėjo lietuviškai. Net Gervėčiuose, iki šiol išlikusioje lietuviškoje saloje, klebonas nesuprato lietuvių kalbos. Nepasikeitė Vilniaus vyskupijos vadovų požiūris į lietuvių kalbos teises ir XIX a. Pavyzdžiui, prie 1828 m. Vilniaus dekanato vizitacijos pažymėta, kad įvairiose šio dekanato parapijose žmonės kalba lietuviškai. Yra daug moterų ir vaikų, visai nemokančių lenkų kalbos, tačiau visose to dekanato bažnyčiose evangelijos pamokslai būna tiktai lenkų kalba. Vizitatoriai privalėję ištirti, kokia kalba parapijose reikėtų sakyti pamokslus, bet šito niekas nepadarė. 1849 m. klebono pateiktose žiniose apie Eišiškių parapiją nurodyta, kad žmonės kalba rusų (baltarusių – K. M.), lietuvių ir lenkų kalbomis, tačiau pamaldos ir pamokslai bažnyčioje būna vien lenkiški. Neaptikta žinių, kad XIX a. Vilniaus vyskupijos parapinėse mokyklose būtų buvę mokoma lietuviškai, nors Vilnius 1832–1864 m. buvo lietuviškų knygų spausdinimo centras.

Ypač suintensyvėjo lietuvių lenkinimas po 1863 m. sukilimo, 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis. Kunigai griebėsi žmones mokyti lenkiškų poterių ir pačios lenkų kalbos. Taip elgėsi net iš Žemaitijos kilę kunigai, kurie jautė katalikų bažnyčiai gresiant stačiatikybės pavojų. Atvirą rusinimo politiką vykdė valdžia. Valdinėse mokyklose visko mokyta tiktai rusų kalba, valsčiaus valdybose drausta kalbėti lietuviškai.

1884 m. Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarija rinko žinias, kokia kalba būna pamaldos bei pamokslai bažnyčiose ir kokių tautybių žmonės gyvena Gardino, Kauno bei Vilniaus gubernijų parapijose. Žinias pateikė vietos policija ir taikos tarpininkai, kurių negalima įtarti palankumu lietuviams. Vilniaus apskrityje visur pamaldos ir pamokslai lenkų kalba. Retkarčiais lietuviški pamokslai buvo sakomi Širvintų, Bagaslaviškio, Giedraičių, Inturkės bažnyčiose. Nė žodžio gimtąja kalba savo bažnyčiose negirdėjo Molėtų, Videniškių, Dubingių, Joniškio, Gervėčių ir kitų parapijų lietuviai. Senųjų ir Naujųjų Trakų, Rūdininkų parapijose nurodyta 87–95% lietuvių, tačiau jokių lietuviškų pamaldų ar pamokslų nebūdavo. Visose Ašmenos ir Lydos apskričių bažnyčiose pamaldos ir pamokslai vyko tiktai lenkų kalba. Ištisai lietuviškos tebebuvo Benekainių, Eišiškių, Nočios, Rodūnios parapijos. Ašmenos apskrities Derevnos, Armoniškių ir Kauleliškių parapijose pažymėta apie 66% lietuvių. Žinios aiškiai tendencingos, nes Geranainių parapijoje, kuriai priklausė ir Dieveniškės, lietuvių nenurodyta.

Kilus lietuvių nacionaliniam judėjimui, pasirodžius „Aušrai“, prolenkiškos orientacijos asmenys pajuto didelį pavojų, nes Lietuvą laikė Lenkijos provincija. Todėl reikėjo dar ryžtingiau kovoti su „pagonių kalba“ ir „litvomanais“. Lietuvių kalba galėjo išlikti tik tose Vilniaus krašto parapijose, kur pasitaikė lietuviškai susipratusių kunigų, kur buvo mažai dvarų, palivarkų, bajorkaimių.

Lietuvių kalbos nykimas Dieveniškių krašte iki 1915 m.

Apie 1870 m. ne tik Dieveniškių, bet ir Geranainių apylinkių valstiečiai tebekalbėjo lietuviškai. 1922 m. Geranainių parapijos seneliai pasakojo, kad iki 20-ies metų amžiaus jie visai nesupratę lenkiškai. Deja, svetima kalba buvo brukte brukama. 1883 m. pabaigoje Vilniaus švietimo apygarda turėjo žinių, kad Dieveniškėse, prisiglaudusi prie parapijos, veikė slapta lenkų mokykla, o vaikus mokęs vietos vargonininkas.

„Aušros“ laikais Dieveniškėse ir Geranainyse buvo lietuviai kunigai. 1879–1884 m. Geranainyse klebonavo kun. E. Pocius. 1884 m. Dieveniškėse kunigavo K. Valantinas, kurį pakeitė kun. Pilypas Būdvytis. Žinoma, kad kun. P. Būdvyčio laikais Dieveniškėse buvo sakomi lietuviški pamokslai. Deja, šį kunigą iš čia greit iškėlė. 1887–1896 m. Dieveniškėse pasikeitė net 6 kunigai. Kai kurie iš jų buvo uolūs lenkintojai, smarkūs lietuviško žodžio priešininkai (kun. J. Glodenas, J. Gintautas ir kt.). 1893 m. Dieveniškių bažnyčioje viskas vyko lenkiškai. 1897–1898 m. Dieveniškių filialistu buvęs kun. Feliksas Garbatavičius vėl įvedė lietuviškus pamokslus ir, atrodo, kaip tik už tai buvo iškeltas į slavišką Dolginavo parapiją.

Panaikinus lietuvių spaudos draudimą, mėginta sustabdyti ar bent sulėtinti lenkinimo procesą Vilniaus vyskupijoje. Tam priešinosi prolenkiškai nusiteikę dvasininkai ir sulenkėję dvarininkai. 1905 m. Dieveniškių apylinkėse tik 3 kaimuose (Paginuose, Šadžiūnuose ir Vilkiškėse) nebekalbėta lietuviškai. Iš jų Šadžiūnuose žmonės gimtosios kalbos dar nebuvo užmiršę, tačiau jos gėdijosi ne tik viešai, bet ir namuose. Kituose kaimuose, išlaikiusiuose gražią lietuvių kalbą, tautinė sąmonė jau buvo palaužta. Žmonės nebekovojo už gimtosios kalbos teises viešajame gyvenime, nebereikalavo lietuvio mokytojo. Gyventojai tik prisiminė, jog ne taip seniai bažnyčioje buvę giedama lietuviškai ir poterius daugelis kalbėje lietuviškai. 1905 m. lietuviai tarpusavyje sveikindavosi lenkiškai. Kunigų išmokyti, ta kalba ir melsdavosi. Tautinių jausmų žadinti nebebuvo kam. Iki 1915 m. Dieveniškėse neapsigyveno nė vieno lietuvio inteligento pasauliečio. Dauguma valstiečių buvo mažažemiai, gyveno varganai, tad neleisdavo vaikų į aukštesniuosius mokslus. 1905 m. Dieveniškių kapinėse nebuvo nė vieno lietuviško užrašo. Pirmas paminklas su lietuvišku užrašu atsirado tiktai 1938 m.

1904–1906 m. vyskupijos administracija gavo dešimt prašymų paskirti į Dieveniškes kunigą lietuvį, kuris mokytų parapijiečius lietuviškai melstis ir sakytų pamokslus daugumos žmonių gimtąja kalba. Negavus jokio atsakymo į aštuonetą prašymų, devintas, pasirašytas Antano Lukoševičiaus, vyskupui nusiųstas per Vilniaus gubernatorių. Už tokią „nuodėmę“ Dieveniškių miestelio gyventojas A. Lukoševičius užsitraukė prakeikimą ir negavo nuodėmių atleidimo nei Dieveniškėse, nei Geranainyse, nei Kauleliškėse. A. Lukoševičius turėjo 60 m. amžiaus, buvo invalidas (pusiau paralyžiuotas). Į Vilnių pas vyskupą prašyti lietuviškų pamaldų buvo nuvykusios E. Mackevičiūtė ir Vasiliauskaitė. Vyskupo priimamajame mergaitės buvo sumuštos ir grįžo su mėlynėmis. Kun. K. Lekstutis tų mergaičių nebeįsileisdavo į bažnyčią, iškeikė jas iš sakyklos. A. Stankevičiūtę, rinkusią parašus dėl lietuviškų pamaldų, įsakė išvesti iš bažnyčios. Dėl lenkuojančių bažnyčios tarnų teroro minėtosios mergaitės negalėjo net pereiti per miestelį.

Pagaliau 1906 m. į Dieveniškes atkeliamas kun. Steponas Umbrasas. Naujasis klebonas, kilęs iš Inturkės parapijos, nebuvo priešiškas lietuvių tautiniam atgimimui, tačiau vengė konfliktų su vyskupijos vadovybe. Vyšniavo dekanas Tarasevičius neleido įvesti Dieveniškėse lietuviškų pamaldų, nors tam ir neturėjo teisės. Kun. S. Umbrasas lietuviškų pamaldų įvedimui Dieveniškėse turėjo vyskupo leidimą, tačiau tenkinti natūralius lietuvių poreikius neskubėjo ir spaudoje sulaukė priekaištų. Atsakydamas į juos, klebonas pripažino, kad „Dieveniškių parapijoj mažne visi žmonės kalba lietuviškai, tačiau iš senų senovės visa kas čia buvo lenkiškai daroma, žmonės nemoka lietuviškai nei poterių, nei skaityti, – tai lietuviškos pamaldos vargu ar būtų įvestos be triukšmo“. Kun. S. Umbrasas bijojo ne triukšmo bažnyčioje, kurio vargu ar galėjo būti, bet nepasitenkinimo jo veikla kurijoje.

Iš lietuvių gyvenimo ir vargų kronikos 1915–1939 m.

Lenkų politikos tendencijas lietuvių atžvilgiu okupuotame krašte liudija gyventojų surašymas. 1919 m. gruodžio mėnesį surašant gyventojus, Dieveniškių valsčiuje „nerasta“ nė vieno lietuvio.

Kai 1921 m. rudenį lietuviai kreipėsi į Lydos apskrities mokyklų inspektorių leidimo mokyti savo vaikus gimtąja kalba, šis ciniškai pareiškė: „Esate banditai, Kauno agitatoriai arba bolševikai, reikalaujantys to, ko niekada nebuvo ir nebus. Lietuvių čia nebuvo ir nebus. Kaip gėlė pražįsta ir nuvysta, taip iš lietuvių švietimo jokios naudos nėra. Kaip vėjas po savęs nepalieka pėdsakų, taip ir lietuvių kalbos čia neliks nė žymės“.

1921 m. rudenį Maciučių kaime atidaryta lenkų pradžios mokykla.

1922 m. kovo mėnesį ir vėliau, remiantis įsakymu iš Gardino, Dieveniškių ir Geranainių paštuose buvo sulaikomi prenumeratoriams siunčiami Vilniaus lietuvių laikraščiai.

1922 m. rudenį Ašmenos aps. mokyklų inspektorius uždarė Kaziulių lietuvių mokyklą, veikusią jau 1921 m., už neva pavėluotą registravimąsi. Mokytojai pasiūlyta dirbti lenkiškoje mokykloje, tačiau ji persikėlė į Maciučius ir ten nuo 1922 m. gruodžio 6 d. pradėjo mokyti lietuviškai.

1924 m. sausio mėnesį į Žižmus atvykusi mokytoja pradėjo vaikus mokyti lenkiškai. Policija grasino areštuoti tėvus, jeigu vaikus mokys lietuviškai. Visi valdžios reikalaujami dokumentai steigti lietuvišką mokyklą buvo įteikti dar 1923 m.

1924 m. vasario 9 d. policija uždarė mėnesį veikusią Skaivonių lietuvių mokyklą, kurią lankė 31 mokinys, o vakarinius jos kursus – 15 jaunuolių.

1924 m. pradžioje uždaryta Maciučių lietuvių mokykla. Mokytojauti atsiųstas lenkas studentas H. Urbanovičius. Jis apsigyveno pas ūkininką M. Krečių ir barė šeimininką, kad tas moko savo vaikus lietuviškai. Urbanovičius įsigijo šunį, kurį pavadino Litvinu. 1925 m. gegužės 19 d., šaudydamas kieme iš medžioklinio šautuvo, Urbanovičius sudegino M. Krečiaus ir dar 4 gyventojų sodybas.

1925 m. rudenį Žižmuose įsteigta lenkiška mokykla.

1926 m. gruodžio 26 d. į Bilius atvykusi policija surašė vaikus į lenkų mokyklą.

1926 m. lapkričio 2 d. policija grasino nubausti Didžiulių kaimo gyventojus po 120 auksinų už reikalavimą lietuviškos mokyklos ir atsisakymą leisti vaikus į lenkišką. Tėvai, neleidę savo vaikų į lenkų mokyklą, nubausti po 3–25 auksinus. 1926 m. lapkričio 20-osios naktį su policija į Didžiulius atvykęs lenkų mokytojas S. Bekišas prikėlė valstiečius ir reikalavo pasirašyti įsipareigojimą leisti vaikus į lenkų mokyklą. 1926 m. gruodžio 4 d. suimtas Didžiulių mokytojas V. Talkačiauskas. Jis apkaltintas mokęs vaikus lietuviškai poterių, kurstęs tėvus neleisti vaikučių į lenkų mokyklą ir Ašmenos aps. viršininko nubaustas mėnesį kalėti. Gruodžio 13 d. areštuotąjį mokytoją aplankė ūkininkas Juozas Kuklys, kurį irgi suėmė. J. Kuklys apkaltintas leidęs savo namuose nelegaliai susirinkti valstiečiams ir svarstyti lietuviškos mokyklos reikalus. Jam paskirta 200 auksinų bauda.

1928 m. vasario 17 d. Ašmenos aps. viršininkas nubaudė Kaziulių mokytoją Pranę Juraitę 200 auksinų bauda arba 10 dienų kalėti už Lietuvių šv. Kazimiero draugijos Kaziulių skyriaus įsteigimą.

1929 m. pavasarį Maciučių, Rimašių, Šiudainių ir Žižmų valdinių mokyklų mokytojai draudė mokiniams tarpusavyje kalbėtis lietuviškai. „Prasikaltusius“ klupdydavo į kampą.

Kad neleido vaikų į lenkų mokyklą, 1931 m. po 3–6 auksinus bausti šie Bilių kaimo valstiečiai: L. Agarius, J. Lisevičius, M. Sakalsuaks, V. Skirtūnas, V. Steponavičius, K. Vaitkūnas.

Senieji Miežionys. 1931 m. gegužės 5 d. Jurgio Buinausko namuose įvyko steigiamasis Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyriaus susirinkimas. Nors laikytasi visų valdžios reikalaujamų formalumų, Dieveniškių policija tardė skyriaus steigėjus. 1931 m. rugpjūčio 11 d. keturiolika žmonių už nelegalų susirinkimą iškviesta į Ašmeną. Suvargę žmonės, tarp kurių buvo ir 68 metų moteris, į apskrities centrą ėjo pėsti. Ašmenoje juos ištardė, prigąsdino ir įspėjo nedalyvauti lietuviškose organizacijose. J. Buinauskui paskirta 21 diena arešto.

Žižmuose 1931 m. rugsėjo 9 d., pasibaigus Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyriaus susirinkimui, policija neleido jaunimui lietuviškai dainuoti. 1932 m. rudenį kaimo gyventojai užpildė pareiškimus, kad nori vaikus mokyti lieuviškai. Policija sulaikė S. Dvynelį, norėjusį įteikti minėtus pareiškimus. Visi pasirašiusieji policijos tardyti. Be to, policininkai apžiūrėjo norėjusių savo vaikus mokyti lietuviškai sodybas ir už tariamą netvarką visiems paskyrė pinigines baudas.

Biliuose V. Maseliui, kurio namuose glaudėsi „Ryto“ mokykla, iki 1931 m. teko sumokėti 80 auksinų baudų ir atsėdėti 9 dienas arešto už tariamą netvarką kieme. Policija V. Maselį bausdavo už neva blogai padėtą gaisrininko kablį, šluotą, nenubalintą kaminą ir pan. 1932 m. rugsėjo 1 d. Biliuose, irgi V. Maselio namuose, įsteigta „Ryto“ skaitykla, o vedėju paskirtas N. Jasiulionis. Tų pačių metų gruodžio 5 d. V. Maselis už „netvarką“ kieme nubaustas 10 dienų arešto, o už leidimą savo namuose gyventi skaityklos vedėjui dar paskirta 20 auksinų pabauda.

Kadangi 1933 m. pavasarį vietos valdinės mokyklos mokytojui nepavyko suburti Žižmų jaunimo į lenkiškas organizacijas, jis įskundė policijai „Ryto“ skaityklos vedėją Antaną Petkelį, neva šis kenkiąs Lenkijos valstybei. Be to, minėtasis mokytojas drausdavo vaikams lankytis lietuvių skaitykloje.

Kaziuliuose 1933 m. vasario 2 d. Jono Staniulio name vyko Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyriaus narių susirinkimas. Instruktorius A. Butrimas mokė jaunimą dainų. Įsiveržę 2 policininkai nutraukė susirinkimą ir A. Butrimui surašė protokolą, o Ašmenos aps. viršininkas instruktoriui už „nelegalų susirinkimą“ paskytė 6 savaites arešto. A. Butrimas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuris bylą nagrinėjo 3 kartus. Teismas paskyrė A. Butrimui 100 auksinų baudą. 1934 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo kitą instruktoriaus A. Butrimo bylą dėl nelegalių susirinkimų Didžiuliuose ir Rimašiuose. Už šį „nusikaltimą“ Ašmenos aps. viršininkas buvo paskyręs A. Butrimui 600 auksinų baudos arba 25 paras arešto. 1932 m. dėl netinkamų patalpų nebeleista veikti Kaziulių „Ryto“ mokyklai, nors valdinė mokykla buvo dar blogesniame name. 1933/34 mokslo metams dauguma tėvų išsirūpino valdžios leidimus mokyti vaikus namuose. 1934 m. pavasarį pareikalauta atvesti vaikus į Dieveniškes laikyti egzaminų, kuriuose neleista dalyvauti juos mokiusiai mokytojai. Tėvai egzaminuoti vaikučių neleido, todėl įsakyta vaikus vesti į lenkų mokyklą.

Laikantis visų valdžios nurodymų, 1934 m. lapkričio 25 d. įvyko steigiamasis Lietuvių šv. Kazimiero draugijos Dieveniškių skyriaus susirinkimas. 1934 m. gruodžio 23 d. policija pradėjo tardymus dėl „nelegalaus susirinkimo“. Skyriaus iniciatorius vargonininkas Edvardas Jurša 1935 m. liepos 24 d. tardytas Ašmenoje. Rugpjūčio 11 d. jam paskirta 100 auksinų bauda. 1934 m. valsčiaus valdyba nedavė Dieveniškių miestelio gyventojui Jonui Kakariekai, norėjusiam leisti savo sūnų į Vilniaus lietuvių gimnaziją, pažymos, kad jis yra lietuvis.

1935 m. vasario 11 d. policija Kaziuliuose nerado kaimo sargybos. Išsiaiškinę, kas turėjo budėti, policininkai sutiko jiems dovanoti bausmę, jei įsipareigos nevaikščioti į „Ryto“ skaityklą. 1935 m. vasario 18 d. skaityklos vedėjai surašytas protokolas už nelegalų vaikų mokymą.

Didžiuliuose Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyrius negaudavo leidimų lietuvių vakarams. 1935 m. kovo 24 d. valdinės mokyklos mokytojas surengė vaidinimą lenkų kalba.

1935 m. liepos 2 d. Alšėnų miesto teismas nagrinėjo Žižmų skaityklos vedėjo A. Petkelio bylą. Jis „nusikalto“ tuo, kad leidžiąs mokiniams lankyti skaityklą. Teismas nuteisė mėnesį kalėti ir 100 auksinų pabaudos.

1935 m. rugsėjo 4 d. policija atėmė Bilių skaityklos vedėjo radijo imtuvą.

1935 m. spalio 17 d. Ašmenoje tardytas Didžiulių „Ryto“ skaityklos vedėjas P. Barcys. Už vaikų mokymą P. Barciui paskirta 150 auksinų bauda arba mėnuo arešto, o už nelegalų susirinkimą – 50 auksinų bauda arba dar mėnuo arešto.

Biliuose Vincas Maselis, pas kurį gyveno „Ryto“ skaityklos vedėjas, 1936 m. buvo apmokestintas triskart didesniu žemės mokesčiu negu kiti ūkininkai už tokią pat žemę.

1936 m. gegužės 24 d. keletas asmenų atėjo pas Dieveniškių vargonininką ir pareikalavo nebeleisti bažnyčioje giedoti lietuviškai. 1936 m. birželio 14 d. bažnyčioje kelios moterys, lenkiškai klykaudamos, neleido giedoti lietuviams jiems skirtu laiku.

Rimašiuose 1936 m. gruodžio 27 d. Prano Ulicko namuose vaikams surengta eglutė. Įsiveržusi policija uždraudė vaikučiams lietuviškai giedoti kalėdines giesmes.

Dieveniškėse nuo 1936 m. vasaros ryžtingai užsimota panaikinti bažnyčioje kas antrą sekmadienį vykusius giedojimus lieuviškai. Birželio 7 d. pakviestos iš kitų parapijų moterys neleido lietuviams giedoti. 1937 m. sausio 3 d., giedant lietuviams, grupė asmenų pradėjo nesavais balsais rėkti. 1937 m. sausio 24 d. atėję į bažnyčią, lietuviai rado ten lazdomis apsiginklavusius mušeikas, kurie neleido jiems giedoti gimtąja kalba rožančių. Paštas visokiais pretekstais stengdavosi neišduoti prenumeratoriams lietuvių spaudos.

1938 m. rudenį keturi Pupiškių kaimo gyventojai buvo susitarę pirkti po pusę ha žemės, o vienas – du ha, tačiau lietuviams pirkti žemės Vilniaus vaivada neleido. Taip pat neleista pirkti žemės ir trims Stalgonių kaimo valstiečiams. Tikėdamiesi nusipirkti žemės, šie gyventojai vengė ginčų su valdžia, leido vaikus į lenkų mokyklą, nereikalavo lietuviškų pamokų. Žmonės ir dabar su širdgėla prisimena tą nuoskaudą – draudimą nusipirkti žemės vien todėl, kad esi lietuvis.

Dar 1931 m. septyni Grybiškių kaimo gyventojai lietuviai nusipirko žemės iš Albertinos ir Daubutiškių dvarų, sumokėjo pinigus. Valdžia septynerius metus delsė išduoti žemės nuosavybės dokumentus, o 1938 m. pabaigoje atsakė, kad žemės įsigyti draudžiama.

1939 m. balandžio 16 d. Stalgonių ūkininkas J. Česiulis krikštijo dukrelę ir norėjo jai duoti Juzės Birutės vardą. Dieveniškių vargonininkas atsisakė įrašyti į metrikus Birutės vardą.

1939 m. balandžio 23 d. Žižmuose surengtas privatus lietuvių vakaras vaikams. Vaidinta „Sapnas Velykų naktį“ ir „Dūšelės“. Kitą dieną policija tardė kaimo gyventojus, vakare dalyvavusius mokinius.

Dieveniškėse 1939 m. gegužės 21 d. samdytos moterys vėl trukdė lietuviams giedoti bažnyčioje po pamaldų. Išvykus klebonui, nebebuvo ir pamokslų lietuvių kalba. 1939 m. pavasarį Pranas Beiga ir Feliksas Kakarieka jau antrus metus stengėsi gauti pažymą, kad yra lietuviai, nes norėjo savo vaikus leisti į Vilniaus lietuvių gimnaziją. Negavęs tokios pažymos valsčiaus valdyboje, P. Beiga skundėsi Ašmenos aps. viršininkui, kuris irgi prašymą atmetė. Nieko nelaimėta ir Vilniaus vaivadijos įstaigose. Už tokį atkaklumą P. Beigą tardė policija. Lietuvio tautybės pažymos nepavyko gauti nė Jonui Peseckui iš Kaziulių bei Siliukui. 1939 m. birželio 25 d. paskelbta, kad nuo šiol Dieveniškių bažnyčioje vaikai bus katekizuojami vien lenkiškai.

Tarp karo audrų 1939–1945 m.

1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos–Tarybų Sąjungos sutartis, kuria Vilnius perduotas Lietuvai. Grąžinta maždaug ketvirtadalis tos teritorijos, kuri Lietuvai buvo pripažinta 1920 m. Taikos sutartimi su Rusija. Dieveniškių valsčius prijungtas prie Baltarusijos TSR. Siena ėjo pro Šalčininkus, kurie liko Baltarusijos pusėje. Daubutiškėse, Dieveniškėse, Poškonyse ir kitur atidarytos rusų mokyklos, kurioms mokytojai atkelti iš Baltarusijos.

1941 m. birželio mėnesį Dieveniškes užėmė vokiečiai. Apskritai per pirmuosius dvejus vokiečių okupacijos metus šio krašto gyventojai gyveno pakenčiamai ir kur kas geriau negu valdant lenkams.

1943 m. rudenį apylinkėse atsirado baltųjų lenkų partizanų. Tarp jų ir raudonųjų kovotojų Dieveniškių apylinkėse susidūrimų nebūta. Kartą, jau esant Dieveniškėse baltųjų lenkų partizanų štabui, pro šį miestelį Trobų link nužygiavo keli tūkstančiai raudonųjų partizanų.

Niekas tiek napadarė skriaudų Dieveniškių krašto lietuviams, kiek baltieji lenkų partizanai (Armija krajova, AK), kurie aktyviau pradėjo veikti nuo 1943 m. rudens. Su Armija krajova susijęs vienas iš skausmingiausių lietuvių ir lenkų santykių etapų. Lenkų istorikai norėtų nutylėti Armijos krajovos nusikaltimus lietuviams, tačiau žmonių atmintis dar gyva.

Lietuvos lenkų spaudoje daug rašoma apie Armiją krajovą. Jos kovų kronikoje nurodyta, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Stakų miškuose (Šalčininkų r.) baltieji lenkų partizanai likvidavo plėšikų gaują. Vietinių gyventojų teigimu, Stakų miškuose Armija krajova sunaikino čia besislapstančius žydus.

Dėl baltųjų lenkų partizanų teroro nuo 1943 m. rudens Dieveniškių valsčiuje nebegalėjo veikti nė viena lietuviška mokykla. Gana anksti pradėta naikinti valsčiaus administracija. Iš pradžių lenkų partizanai stengdavosi neišsiduoti, kas jie tokie. Pavyzdžiui, 1943 m. akovcai, atėję į Stalgonis, kalbėjo rusiškai. Iš žmonių atėmė 6 arklius, daug maisto produktų. Kas tai per „svečiai“, gyventojai lengvai išsiaiškino.

1943 m. rugsėjo 26 d. Stalgonyse Armijos krajovos nušauta Liudvika Šilabritaitė-Barysienė, trijų vaikų motina. Tų pačių metų lapkričio 21 d. Rimašiuose sušaudytas 24 m. amžiaus Stasys Staniulis, dirbęs policijoje. 1943 m. lapkričio 8 d. ties Surviliškiu Armija krajova nušovė 43 m. amžiaus dieveniškėną Steponą Subačių. 1944 m. sausio 27 d. Armija krajova pirmąkart užėmė Dieveniškes. Vasario 2 d. Armija krajova Maciučiuose nušovė 36 m. amžiaus valstietį Juozą Krečių. Liko žmona su keturiais vaikais. Kelyje tarp Jurgelionių ir Urelių Armija krajova nušovė Dieveniškių policininką Povilą Budreiką. 1944 m. sausio mėnesį į Armijos krajovos rankas pakliuvo Vaclovas Kuklys. Šis septyniolikmetis Padvarių kaimo jaunuolis buvo nuėjęs dirbti į policiją. Vasario mėnesį giminės sužinojo, kad jo lavonas yra Surviliškio parapijos miškelyje, prie kelio į Trobas. Kartu gulėjo dar septyni nušautųjų kūnai. V. Kuklys buvo žiauriai nukankintas – rastas su nuluptais nagais, nupjautomis ausimis, 27 durtinėmis žaizdomis.

Gegužės mėnesio pabaigoje Dieveniškėse įsikūrė Armijos krajovos štabas. Čia vykdavo improvizuoti AK teismai. Toks „tribunolas“ skelbdavo mirties nuosprendžius konstatuodamas, kad asmuo „nusikalto lenkų tautai“. Šitokiam „nusikaltimui“ įrodyti pakakdavo kieno nors liudijimo, kad teisiamasis agitavo už Lietuvą.

Armijos krajovos kankintas ir inscenizuoto teismo sprendimu 1944 m. gegužės 26 d. sušaudytas dieveniškėnas Jonas Kakarieka, 58 m. amžiaus. Jis buvo lenkų nemalonėje, nes leido savo vaikus į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Akovcai nenorėjo leisti net jo lavono palaidoti. Beje, J. Kakariekos dukrą Vilniuje areštavo bolševikai ir paskyrė jai 10 metų lagerio.

Dieveniškėse, ties kapinėmis, Armija krajova sušaudė buvusį Graužiškių valsčiaus viršaitį (pavardės nustatyti nepavyko) bei kitus lietuvius, daugiausia tarnautojus, pagautus kaimyniniuose valsčiuose. Jų pavardės nežinomos.

1944 m. gegužės 30 d. Dieveniškėse Armijos krajovos sušaudyta 44 m. moteris Stasė Gaidienė iš Žižmų, diejų vaikų motina. Žižmų kaimo žmonės negali paaiškinti, kokiu pretekstu ji nužudyta. To meto lietuvių pogrindinėje spaudoje rašoma, kad Dieveniškių krašte baltieji lenkų partizanai nužudė merginą, baigusią Vilniaus lietuvių gimnaziją (pavardė nenurodyta). Sausio 9 d. ties Albertina (Baltarusija) akovcai nušovė dvidešimtmetę merginą Albiną Saldieniūtę. Gal ji ir yra toji spaudoje paminėta auka. Tų pačių metų birželio 6 d. baltieji lenkų partizanai Dieveniškėse sušaudė 22 metų jaunuolį Liudviką Pesecką.

Iš baltarusiškai ir lenkiškai kalbančių kaimų vyrai į Armiją krajovą buvo varomi prievarta. Žižmų kaimo žmonės mena akovcų sušaudytus baltarusius Sušinskį ir Jakavičių, nepanorusius kovoti baltųjų lenkų partizanų gretose.

Net kitataučiai iš Jurgelionių kaimo patvirtino, kad nuo Armijos krajovos kentėjo beveik vien lietuviai. Beje, šio krašto lietuviai kartu su lenkais kovojo prieš hitlerininkus, Raudonąją armiją. 1939 m. į raudonarmiečių nelaisvę pakliuvo Liudvikas Gaidys iš Žižmų bei Stasys Butrimavičius iš Padvarių. Jie buvo nuvežti į Katynę, tačiau, kaip eiliniai, paleisti. 1939 m. vien iš Rimašių į karą už Lenkiją išėjo aštuoni vyrai.

Žinomas ne vienas asmuo, nukentėjęs nuo Armijos krajovos tik todėl, kad buvo lietuvis. Kartą į Prabačiškių kaimą pas Skaivius atvyko jaunuolis Kazlauskas kviesti į vestuves. Tuo metu užėjo baltieji lenkų partizanai. Patikrino vaikino dokumentus, o ten užrašyta, kad tautybė – lietuvis. Krajovos vyrukai pririšo jaunuolį prie suolo ir plakė iki sąmonės netekimo.

Vieną naktį baltieji lenkų partizanai išsivarė už kluono to paties kaimo gyventoją Gurską, visaip jį terorizavo, grasino nušauti, liepė pačiam išsikasti duobę. Nors Gursko nenušovė, tačiau sveikatą žmogus prarado. Kitą Prabačiškių kaimo gyventoją lietuvį lenkų partizanai naktį nuogą išvarė į lauką. Prie jo kūno pririšo šiaudų ir padegė juos. Žmogus smarkiai apdegė.

Žižmuose baltieji lenkų partizanai sumušė Liudviką Šilabritą, nes šis išsidavė juos pažįstąs. Žižmų kaimo gyventojas Martynas Seržantas akovcų išplaktas eglių šakomis. Nesigailėta net moterų. Rimašiuose lenkų partizanai sumušė Elenos Gaidienės motiną. Kitą kartą Armijos krajovos kovotojai pasiguldę plakė, kol pradėjo tekėti kraujas, Žižmų kaimo gyventoją Anelę Mickevičienę. Akovcų mušta ir Mikalina Dvinelienė iš Žižmų.

Kaziulių kaimo gyventojas Viktoras Lelka prie religinių paveikslų buvo pasikabinęs ir nupieštus Vytį bei Vytautą Didįjį. Užėję pas V. Lelką akovcai, pamatę lietuviams brangius simbolius, tiesiog padūko: ėmė į paveikslus šaudyti, paskui juos nukabino, trenkė į žemę ir čia pat sudegino. „Kaltininką“ V. Lelką pririšo prie suolo ir žiauriai sumušė.

Kadangi Kaziulių kaimas buvo vienas lietuviškiausių, akovcai jį „auklėjo“ – didžiausiame kaimo klojime rengdavo lenkiškas pamaldas, į kurias suvarydavo visus gyventojus. Grįžę namo, žmonės dažnai pasigesdavo savo daiktų. Gyventojai dėl Armijos krajovos daromų skriaudų mėgino skųstis pamaldas laikiusiam Graužiškių kunigui, tačiau šis lietuvių neužtardavo.

Vertingesnius daiktus žmonės slėpdavo, bet retai kada pavykdavo juos išgelbėti. Padvarių kaimo gyventojas Stasys Kuklys buvo užkasęs savo dviratį į žemę. Akovcai mušė ir kankino tol, kol pasakė, kur paslėptas dviratis. Panašiai kankintas Baltučių kaimo gyventojas Jonas Zilba ir kiti. Iš Padvarių kaimo gyventojų Armija krajova atėmė arklius, dalį raguočių, vežimų ir kt. Armijos krajovos rekvizicijos buvo negailestingos ir nežmoniškos. Šiudainių kaime iš vienos šeimos, kurioje augo aštuoni vaikai, per savaitę atėmė dvi karves, nušovė ir išvežė paršą, pagrobė 50 kg druskos. Verkiančius vaikučius Armijos krajovos kovotojai nuplakė bizūnais.

Iš lenkų arba mišrių šeimų Armija krajova beveik nieko neatiminėdavo, nebent ginklus, karinę aprangą. Nepakeldami teroro, dėl nuolatinių plėšimų nebeturėdami ko valgyti, lietuviai pradėjo užsirašinėti lenkais. Taip „savanoriškai“ buvo pasirenkama tautybė.