Fotografas Vytautas Daraškevičius turėjo progą lankytis ne vienoje šalyje, tad jo archyvuose tūno milžiniškas kiekis įdomių fotografijų, tačiau surengti parodas ar išleisti fotoalbumus nėra taip paprasta. Kodėl? „Kultūros taryba prioritetus skiria madingam, šiuolaikiškam, bet ne visada vertingam menui“, – liūdnai konstatavo menininkas. Šią savaitę buvo atidaryta fotografo paroda „Saulės ratu“, kurioje užfiksuotos sakralinės romuvių metų švenčių akimirkos. Žinoma, parodą menininkas parengė savo lėšomis.
Meilė fotografijai gimė paauglystėje
Pirmą kartą fotoaparatą į rankas V.Daraškevičius paėmė būdamas 13 ar 14 metų, kai jį gavo dovanų iš tėčio. Iš pradžių su juo tik žaidė, tačiau baigiant mokyklą jau buvo gan gerai susipažinęs su fotografija ir spėjęs ją pamilti. Pirmoji Vytauto nuotrauka spaudoje pasirodė dar jam būnant vienuoliktoje klasėje. „Fotografija visą laiką buvo pagrindinis mano hobis. Nors pagal specialybę esu inžinierius, juo beveik visą gyvenimą ir pradirbau, fotografija visada buvo šalia“, – pasakojo menininkas.
Iš Alytaus kilęs, Kaune mokslus krimtęs vyras dirbti buvo paskirtas į Vilnių. Čia įstojo į fotografo Antano Sutkaus vadovaujamą Lietuvos fotografijos draugiją. Kiek vėliau V.Daraškevičius porai metų išvyko į Azerbaidžaną, kur dirbo karininku. Ten iš rankų nepaleido ir fotoaparato, fiksavo vietinius žmones, jų nuotaikas, gyvenimo būdą, aplinką, kurioje šie gyveno. Įdomu, kad prieš metus, prabėgus 45 metams po pirmosios viešnagės Azerbaidžane, fotografas vėl turėjo galimybę ten apsilankyti. Laiko veltui neleido, susirado anais laikais fotografuotus žmones ir vėl juos įamžino. „Jei pavyks, būtinai surengsiu parodą Azerbaidžano tema, nes medžiagos yra tikrai įdomios“, – sakė Vytautas.
Laikas archyvams
Grįžęs į Lietuvą iki pat Nepriklausomybės periodo V.Daraškevičius toliau dirbo inžinieriumi. Ir daug fotografavo. Fotoaparatu įamžino ir visą Sąjūdžio laikotarpį, o šia tema surengta paroda „Į laisvę“ šiuo metu eksponuojama vis skirtingose Europos sostinėse.
Pasikeitus valdžiai, kiek pasikeitė ir Vytauto darbo pobūdis, jis pradėjo dirbti prekybos krovininiais automobiliais srityje. O mažiau nei prieš dešimt metų menininkas visiškai atsidėjo fotografijai. „Dabar didžiąją laiko dalį praleidžiu prie savo archyvų, kurie yra išties milžiniški. Įdomu, kad vis atrandu „perliukų“, pamatau vertingų nuotraukų, į kurias anksčiau neatkreipiau pakankamai dėmesio“, – kalbėjo daugybės parodų autorius. Jis prisipažįsta, kad medžiagos turi ne vienai dešimčiai knygų, tačiau, kaip visada, viskas remiasi į finansus.
„Situacija dėl parodų finansavimo Lietuvoje yra labai bloga. Aš dar turiu to užsispyrimo ir noro, tačiau pažįstu ne vieną kolegą, kurie nors ir turi didžiulius fotografijų archyvus, nieko nedaro. Jie jaučiasi niekam nereikalingi, todėl įtiki, kad jų darbai nėra ir vertingi. Šiandien karaliauja modernus, konceptualus menas, kuris toli gražu ne visada yra vertingas“, – apgailestavo V.Daraškevičius.
Pasimetusios vertybės
Kultūros tarybos vertinimo kriterijai ir sprendimai, kuriuos projektus verta finansuoti, o kurių – ne, Vytautui atrodo mažų mažiausiai keisti. Pasak jo, projektas parodai „Saulės ratu“ surengti, Kultūros tarybai buvo teiktas net tris kartus, tačiau taip ir nesulaukė palaiminimo. „Parodą surengiau savo lėšomis, tad dabar turiu rūpintis rėmėjų paieškomis. Paroda kabo, o aš suku galvą, kaip atsiskaityti su nuotraukų gamintojais. Apie savo įdėtą darbą ir laiką nė nekalbu. Taryboje juk dirba ne kažkokie dievai, ten yra žmonės, kurie turėtų tarnauti Lietuvai ir Lietuvos kultūrai, o ne propaguoti abejotinos vertės menininkus ir jų kūrybą“, – apie liūdnas meno perspektyvas šalyje kalbėjo fotografas.
V.Daraškevičius vertina tokią fotografiją, kuri turi išliekamumo vertę, kažką papasakoja. Jam norisi, kad nuotrauka būtų įdomi ir po 10, 20 ar net 100 metų. „Prisipažinsiu, nesu abstrakčios fotografijos gerbėjas. Nežinau, ką ji atneš ateities kartoms ir ko jie galės iš tokių fotografijų pasisemti. Konceptualinė fotografija gali būti vienoda ir po šimto ar net tūkstančio metų“, – apie savo vertinimo kriterijus kalbėjo menininkas. Anot jo, fotografijoje svarbu padaryti kažkaip kitaip, nes tai – vienas lengviausiai pamėgdžiojamų menų.
Šaknys – gilioje senovėje
Parodoje „Saulės ratu“ vaizduojamos ypatingos akimirkos iš devynių romuvių, kartais klaidingai vadinamų pagonimis, kalendorinių švenčių. Tiesa, švenčių yra ir daugiau, tačiau į parodą visos nuotraukos nebetilpo. Pats romuviais ir jų organizuojamomis šventėmis V.Daraškevičius susidomėjo dar 1970-aisiais, kai pirmą kartą apsilankė rasų šventėje. Paslaptingos šviesos, itin senus laikus siekiančios tradicijos ir ore tvyranti ypatinga atmosfera tada fotografui paliko tokį gilų įspūdį, kad jis susipažino su švenčių rengėjais ir pats ėmė aktyviai jose dalyvauti. „Kaip fotografą mane patraukė vizualioji švenčių ir apeigų pusė, tačiau įdomios pasirodė ir tradicijos, jų reikšmė. Visi tie ritualai turi prasmę: jei lanko rugius, tai tam, kad jie gerai augtų, jei merginos upe leidžia vainikėlius, tai tam, kad juos kažkas sugautų, užsimegztų pažintis. Viskas susiję“, – susižavėjimo neslėpė parodos autorius.
Baltiškųjų tradicijų prisodrintas lietuviškas kalendorines šventes rengti pradėjo krivis Jonas Trinkūnas. Jam mirus, vadžias į savo rankas perėmė krivė jo žmona Ignija Trinkūnienė. „Romuviai save laiko prigimtine lietuvių religija. Kiti juos vadina pagoniais, tačiau šis žodis turi tam tikrą neigiamą atspalvį ir su religija neturi nieko bendro. Romuvių šventės vyksta pagal saulės kalendorių ir turi nemažai sąsajų su krikščioniškomis šventėmis. taip yra dėl to, kad siekdama išpopuliarėti krikščionybė pasinaudojo senosiomis tradicijomis“, – pasakojo fotografas.
Tradicijų ir religijos sintezė
Pirmoji parodoje vaizduojama kalendorinė metų šventė – Užgavėnės. Tai yra katalikiška šventė, bet ji turi labai įdomias baltiškas bei buitines tradicijas. Užgavėnės žymėdavo žiemos pabaigą ir buvo švenčiamos su žaidimais, linksmybėmis, kartais net ir ne visai padoriomis, nevengiant ir erotinių motyvų. Kita be galo svarbi šventė – Pavasario lygiadienis. Perėjimas iš tamsaus laiko į šviesų minimas naudojant įvairius ugnies, šviesų motyvus. Jau keletą metų ta proga Vilniaus centre Šventaragio slėnyje rengiama spalvinga ugnies ženklų ir muzikos misterija, paremta senomis pagoniškomis tradicijomis. Saulei nusileidus, šviesų ženklai šildo ir suburia žmones, sveikina ateinantį pavasarį.
Dar viena ypatinga šventė – Jorė. Tai – lyg krikščioniškųjų Velykų analogija. Šios šventės metu vyksta eisenos, naujų narių įšventinimai, dangaus šviesulių stebėjimas. Susirinkus prie apeiginio laužo, šventinami valgiai, deivei Žemynai aukojami grūdai. Vėliau valgoma dideliame katile ant laužo išvirta ritualinė sriuba, šokama.
V.Daraškevičiui itin patinka Mildos diena, dar vadinama meilės diena. Gegužės viduryje švenčiama šventė ypatinga supančios gamtos grožiu, nes viskas jau žydi, visur žalia. Jos metu verdamas stebuklingas meilės gėrimas. Daugelyje nuotraukų matomi „Kūlgrindos“ nariai, kurių viena šios šventės metu tampa Milda.
Išvien su gamta
Sakralumo pilnų švenčių netrūksta ir antroje metų dalyje. Po Velykų praėjus septynioms savaitėms švenčiamos Sekminės. Dar ši šventė vadinama piemenų švente. Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Jos metu gėlių vainikais vainikuojamos karvės, trobos apkaišiojamos beržų šakelėmis, piemenys žaidžia įvairius žaidimus. Ypač įdomios Sekminių tradicijos Ignalinos r. Meironių kaime. Tą dieną ten karvės plukdomos į salą ir ten paliekamos visai vasarai. Šeimininkės kelis kartus per parą plaukia valtelėmis jų pamelžti. Vėliau vyksta linksmybės ir kiaušinienės iš 200 kiaušinių valgymas.
Viena didžiausių romuvių švenčių yra Rasos. Tai – trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė. Jos metu ieškoma paparčio žiedo, plukdomi gėlių vainikai, renkamos žolelės, nuleidžiama saulė, deginami laužai, o paryčiais pasveikinama su saule. Po rasų švenčiama Žolinė. Baltiška Žolinė turi savo specifines apeigas, kurios simbolizuoja žmonių ryšį su gamta, bręstančiais vaisiais, žolynais. Šventės dalyviai gausiai pasidabina įvairiais gamtos „vaisiais“.
Rugsėjo 21 d. vyksta Rudens lygiadienio šventė. Dažniausiai ji švenčiama Vilniuje. įspūdingai atrodo jos metu deginamos didžiulės šieno skulptūros. Kalendorinių švenčių ratą užbaigia Vėlinės. Pagal baltų tradicijas tą dieną ne tik prisimenami mirusieji, lankomi kapai, bet ir uždegamos žvakės ant senų pilkapių, mistinių akmenų, vėlėms paliekama maisto. Prie laužo susirinkę ceremonijos dalyviai atlieka specialias apeigas protėviams atminti. Vėliau kiekvienas prisimena savo artimą mirusįjį ir apie jį garsiai papasakoja.
