Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ sukėlė Lietuvoje ažiotažą. Atrodė, kad abejingų jai tiesiog nebeliko. Vieni autorę gyrė, kiti maišė su žemėmis. Vieni skaitę, kiti net neskaitę. Vieni ragino perskaityti, kiti, kaip gūdžiais penkiasdešimtaisiais Stalino Sovietų sąjungoje – neskaityti.
Autorė buvo apkaltinta ir nuotraukų klastojimu. Kadangi „Vorutoje“ pasirodęs tekstas buvo paskelbtas ir „Alke“, susitikome su „Mūsiškių“ autore, kad jinai galėtų pasakyti, iš kur ėmė knygoje publikuojamas nuotraukas.
Pasikalbėjome apie knygą, su ja susijusias aistras ir istoriją, kuri mums istorija dar netapo…
Audrys Antanaitis kalbasi su Rūta Vanagaite.
Kas ta ‘Rūta Vanagaitė’..? Kokį ji ten ,,ažiotažą” kėlė Lietuvoje, ar buvo visuomenėje koks SUJUDIMAS?
Nežinau, sureikšmina kažkokias nesąmones, o po to siūlo visiems nagrinėti jos nuomonę.
Yra lietuviškas posakis – ‘kelia kaip m… ant šakės’.
ažiotãžas [pranc. agiotage]:
1. fondų biržoje arba kt. rinkoje dėl ažio kylanti intensyvi spekuliacija vertybinių popierių arba pinigų kursu;
2. didelis sujudimas, susijaudinimas, interesų kova.
Kyla klausimas – jei ta nuotrauka buvo Lietuvos valstybiniame archyve prie dokumentų apie žydų šaudymą Lietuvoje, tai – ar patys archyvai nebuvo falsifikuojami…
Pokalbyje pasigedau – apibendrinimo ir pripažinimo, kad nuotrauka buvo klastotė. Susidaro toks įspūdis, kad Vanagaitė teisi. Istorikai visuomet tikrina šaltinius. O čia įdedi falsifikuotą nuotrauką ir jautiesi teisus. Ar istorinei publicistikai tai atleistina? Manau, kad – ne.
Knygos autorė bent jau pripažinti turėjo, kad tai klaida. Bet to nepasakė. Priešingai, išdidžiai išrėžė, kad – jeigu knyga būtų leidžiama dar kartą – ji tą nuotrauką paliktų. Esą prie viršelio nuotraukos – „Žydų vyrai laukia sušaudymo“ – Nepasakyta – kur… Juokinga. Knyga – apie LIETUVĄ. O tai – KNYGOS VIRŠELIS.
Be to, ten net ne “žydų vyrai”. 🙂
Šiaip, tikrai per daug šitai ypatai dėmesio. Beje, keistokai (švelniai tariant) atrodo aprašyme šitas sakinys: “Vieni ragino perskaityti, kiti, kaip gūdžiais penkiasdešimtaisiais Stalino Sovietų sąjungoje – neskaityti.” Jei aš nejaučiu jokio noro skaityti šmeižikės vėmalų – tai čia “gūdūs penkiasdešimtieji prie Stalino”? Tai ir rusų propagandą visą reiktų skaityti, kad įrodytum, jog ne “stalinistas”?
Na, gūdžiais Josifo Stalino laikais – niekas neragino. Imdavo už skverno ir prie sienos statydavo…
Aš iš viso nesuprantu kas per tvarka tuose archyvuose:
juk žydšaudystė yra nusikaltimas (nužudymų straipsnis), o nusikaltimus fiksuoja T I K teismas.
Ar Lietuvos R teismas tuos dalykus išnagrinėjo, ar nustatė nusikaltimus bei nusikaltėlius?
Ne.
Tai kodėl tokius duomenis leidžia archyvai imti, nešioti bei šmeižti Lietuvą – būk ji kuo tai kalta?
Kas per “istorikai” jai padėjo?
Visa šita afera kvepia nusikaltimu – gaila, kad tautininkai nepasinaudoja mano patarimu ir nesikreipia į gen.prokuratūrą dėl bylos iškėlimo, nes reikia viską smulkiai išsiaiškinti ir nubausti kaltuosius: archyvų darbuotojus, “istorikus”, vanagaites ir pan.
Pastebėkit, kaip ji išsisukinėja: “radau nuotrauką archyve”.
Bet jei ten nėra užrašo iš kur ji, ką turėjo nustatyti darbuotojas bei pažymėti, tai ji, galimai, pateko ten vėl iš kokių tai nesusijusių su Lietuva publikacijų.
Neišsiaiškinusi, atseit, įdėjo.
O kas patikrino, kad ta nuotrauka ten buvo – gal net nėra ar pati Vanagaitė įdėjo?
Apviduriavo Lietuvą ir jaučiasi teisi.
bet šitą vanago (ne Ramanausko) dukterį ir Alkas įsileido. Ką tai reiškia? Demokratiją, kai visokioms Zurofo mergiotėms leidžiama dergti Lietuvą?
Labai primityvus Tamstos požiūris
Jums jau protas temsta ?
CHA
Niekada ir nebuvo prašvitęs.:)
Pokalbis,kuris ,,Alkas”svetainėje neturėtų įvykti.KGB-istiniai dokumentai pasižymi tuo,kad juose istorinės tiesos sunku surasti.Tad,R.Vanagaitės istorinė publicistika ,,Mūsiškiai,” pateikta remiantis visų pirma daugeliu atvėju mėlaginga ar nepatikima dokumentacija ir Zuroffo šališka parama,neverta dėmesio.Ši knyga sudarė daugiau sumaištės ir atitolino istorinės tiesos paieškas.Sunku suprasti A.Antanaičio politinius ir pilietinius tikslus vesti pokalbius su minėta keista rašytoja.Esu nusivylęs A.Antanaičiu kaipo redaktoriumi,tikiuosi,kad į savo laidas tokių pašnekovų daugiau nekvies.
Taikliai čia.
Palia, palia, tuoj prisikvies visokių padlių.
CHA
Citata: “Rūta Vanagaitė – pūlinys”.
Nu jo…. Sitie veikejai turi viena labai idomia savybe: niekada neprisipazins net ir nutverti uz rankos. Siuo atveju vaizdelis visiskai atitinkamas: nei kriukt apie tai kad apkaltinant visa tauta padaryta klaida. Ir esant tokiai ivykiu eigai kyla klausimas ar tai nera daroma samoningai visiskai neatsizvelgiant i aplinkybes? Ar tai is tiesu klaida? Labiau panasu i kryptinga darba be skrupulu: reikia pasiekti tam tikra rezultata, ir jo siekiama visiskai nesiskaitant su priemonemis. Negana to, pasigilinus is skambaus pavadinimo ‘zydu vyrai…’ gaunasi snipstas, pasirodo kad net ir vyrai ten visai ne zydu!! Bet jei knyga butu leidziama dar karta, tai ponia ‘istorike’ nemato pagrindo tos nuotraukos pakeisti!? Na o kaip su pavadinimu? Ar bent tiek ‘malones’ suteiktu… Gaila, vedantysis apie tai nepaklause
Dar vienas klausimas kyla stebint sita ‘istorini trileri’. Butent.. Kas ir kodel prideda nuotrauku Lietuvos kokiame tai archyve, jeigu zinoma kad jos su Lietuva nieko bendro neturi. Ir kiek ten dar tokiu paciu ‘istoriniu dokumentu’, kurie neaisku is kur ir neaisku apie ka? Ar cia tipo vienintelis toks atvejis? Matant kaip elgiamasi net ‘nutverus uz rankos’ kazkaip nesitiki
Cia dar vienas idomus poklabis. Idomus butent panasiu bendravimo stiliumi:
h t t p s : / / w w w . youtube . c o m /watch?v=td8z3xVtAPw
Na, mielas Antanaiti, už tokio maitvanagiško šiaudo net ir skęstant (t,y. nieko nebesugebant prisikviesti pokalbiui) neverta griebtis. Labai jau pabjaurojo tamstos įvaizdį.
Ir nėra tame reikale jokios “kitos pusės” nuomonės, kuria gal norėtumėte prisidengti.
Pritariu,galėjo dar S.Parulskį pasikviesti būtų visa puokštė.
Abu pokalbininkai prisipažino esą Maskvos agentai. 🙂
Ir, panašu, labai džiaugiasi vienas kitą sutikę. Viena “trenkta”, o kitas “atsilupęs”.
Gaila, kad kartu su garso įrašu nepateikiate taip pat ir spausdintos pokalbio medžiagos. Ne visi gali, o ir ne visi mėgsta klausytis. Gal būtų nebloga (ateičiai) praktika pateikti abu?
Dėkoju
Paklausysi: ne meška – nepasiusi. 🙂
Tik tiek, kad jei Antanaitis būtų ne iš purvasklaidos, tai gale įrašo būtų buvęs maitvanagaitės riksmas: žydomasonai, gelbėkit, – už jūsų kelius šekelius jau baigia mane nububinti. 🙂
Nepriklausomai nuo to, ką aš asmeniškai manau apie tą “pūlinį”, apie knygą, apie jos autorę ir pan., džiaugiuosi, kad “Alke” nėra uždraustų temų, kad galima mandagiai kalbėtis (na, gal ne su visais komentatoriais) net apie tai, kam nepritari. Dėkoju A. Antanaičiui už drąsą.
Vertos dėmesio mintys apie teisėtą pyktį, apie Tiesą ir apie “tiesą” šios dienos “Bernardinuose” – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-13-apie-tinkama-pykcio-panaudojima-i-dinamiskas-konfliktiskumas/142970
Kai rašomos ir išleidžiamos rimtos istorinės temalikos knygos, man visada kyla klausimas, ar istorija gali būti paversta publicistika arba, atvirkščiai, publicistika – istorija. Jei žmogus rašydamas tokio tikslo siekia, kokį čia nurodžiau, tai jo darbas yra ne mokslinis, o tiesiog nusikalstamas manipuliavimas faktais. Manau, kad tokia veikla, pagrįsta nepagrįstais faktais, neva imtais iš anoniminių šaltinių, kurių autorė sąmoningai nenori įvardyti, yra nusikalstama ir ja turėtų susidomėti Generalinė prokuratūra,
Pasiklausiau ir nieko naujo neišgirdau. Viskas jau tūkstančius kartų rašyta, perrašyta, perskaityta, išklausyta. Visi “buržuaziniai nacionalistai”, “baltaraiščiai” žudę “tarybinius piliečius” pasmerkti , nubausti , užkasti, ištrinti iš atminties. Net Nepriklausomos Lietuvos vadovas, apsibarstęs žilą galvą pelenais Izraelio knesete, kad būtų įtaigiau su “jarmulka”, atsiprašė . Už save, už manę , už mano giminę, už “Alko” skaitytojus, už negimusius Lietuvius, už…., už ….. Pasirodo maža. Susijaudinusi R. Vanagaitė, pasitarusi su Zurofu , nutarė , kad dar per anksti Lietuviams džiaugtis. Nuodėmė dar neišpirkta. Pastatai grąžinti, bet auksas, sidabras, “servizai” ir kitos žydų “gėrybės” negrąžintos. Aš, kaip jausdamas, artėjančius nemalonumus , atsisakiau auksinių dantų. Dabar, po knygos pasirodymo , turėčiau su atsuktuvu rakinėti “auksinius tiltus” grąžinimui. Nes mano gentainiai, gal būt, iš Zurofo gentainių “pagrobė”.
Įdomu. Kiek laiko turės praeiti, kada atsiras nauja atgailaujanti “vanagaitė”. O gal R. Vanagaitė parašys, kiek tūkstančių Lietuvių savo kaulais “pamaitino” Sibiro žemę. Galėtų. Gabumu turi.