Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita mažai, ką nustebino. Liūdina, jog Rusijos ruporais – greta seniai veikiančios Penktosios kolonos – tampa vis daugiau naujų žmonių, tarp jų – buvę bendražygiai, buvę Nepriklausomybės šaukliai ir kovotojai.
Kas skatina žmones, dar vakar abejingus politikai, juo labiau – ilgamečius patriotus gręžtis link istorinio, egzistencinio Lietuvos priešo? Atsakymų gali būti daug, bet iš jų dažniausios priežastys – trys. Pirma – vis griežtėjantis Europos Sąjungos ir jos didžiųjų valstybių diktatas, tirpdantis Lietuvos valstybingumą. Antra – laukinio liberalizmo siautėjimas, išplaunantis moralinius ir kultūrinius žmogiškosios būties pagrindus. Trečia – skurdas ir socialinio teisingumo stoka.
Europos Sąjungos vadukai, pasitelkę sisteminę žiniasklaidą, švietimą, viešąją kultūrą, ilgus metus kalė į galvas, jog tautinis valstybingumas – istorijos atgyvena ir jo vieta – sąšlavyne. Jei taip, koks skirtumas, kokiai imperijai priklausyti – Briuselio, Maskvos ar net Pekino? Lieka tik rinktis, kuri iš jų priimtinesnė pagal kitus kriterijus – moralinį, kultūrinį ir socialinį. Svarbiausia, kad šis priimtinumas gali būti visiškai suklastotas – Rusijos disidentai atskleidžia gana atgrasų Rusijos moralinį, kultūrinį ir socialinį veidą, bet ar jiems varžytis su Kremliaus apmokama propaganda, ypač interneto ir Feisbuko amžiuje?
Liberalai, susibroliavę su marksistais, nuosekliai griauna visuomenės dorą, vertybes ir tapatybes. Visos Europos, gal net viso Vakarų pasaulio mastu. Ir štai čia Rusija iškyla kaip šių idealų gynėja. Nors retas jos šalininkas Lietuvoje gebėtų įvardyti, kuo ta gynyba pasireiškia, išskyrus vienintelį faktą, jog ten apribota homoseksualizmo propaganda. Masinės migracijos, tautinių tapatybių niveliacijos, smurtinių nusikaltimų mastais Rusija drąsiai galėtų varžytis su Europos Sąjunga, o socialine atskirtimi ir korupcija ją stipriai lenktų.
Socialinio teisingumo stoka – ypač jautri problema. Ypač daug žmonių, pasidavusių Rusijos propagandai, kyla iš skurdžiausių socialinių sluoksnių. Jiems sunkiai prieinama objektyvi informacija apie Rusijos socialinę padėtį, o Lietuvos žiniasklaida jie nusivylę. Dėl aiškių priežasčių. Didelė dalis žiniasklaidos – išskyrus kelias gerbtinas išimtis – gieda unisonu su valdžios partijomis ir institucijomis, garbina liberalizmą, Europos Sąjungą, angažuotai ir net melagingai pateikia įvairiausius faktus tiek iš vidaus, tiek iš užsienio gyvenimo. Tad kodėl reiktų manyti, kad apie Rusiją ji sako tiesą? Pabrėžtina ir tai, jog daugelis socialiai skurdesnių žmonių dėl suprantamų priežasčių dažnai būna menkesnio išsilavinimo ir stokoja kritinio mąstymo.
Nuskurdintas, nuviltas, bet dar puoselėjantis menkutę vertybių ugnelę žmogus – puikus taikinys Rusijos propagandai. Vienintelis būdas išplėšti jį iš Kremliaus farvaterio ar bent apsaugoti kitus nuo įsiliejimo į jį – panaikinti priežastis, užuot kovojus – ar tik vaizduojant kovą – su pasekmėmis.
Pirmas sprendimų paketas – tai doros, šeimos, tautiškumo ir pilietiškumo skatinimas. Žiniasklaidai, švietimui, viešajai kultūrai turi būti nustatyti aiškūs principai. Jų įgyvendinimui turi būti naudojamos tiek politinės, tiek teisinės, tiek ekonominės priemonės. Žmogus nuo mažumės turi būti auklėjamas artimo meilės ir teisingumo dvasioje. Dvasia turi vėl iškilti virš materijos. Kiekvienas žmogus turi aiškiai suvokti save konkrečios tautos nariu ir konkrečios valstybės piliečiu. Dora turi būti suvokiama kaip visuotinė, bendra visai žmonijai. Galiausiai kiekvienas turi gyventi darnoje su gamta. Žinoma, visa tai – idealai, bet link jų galima judėti, nors ir palaipsniui. Valstybė čia turi vaidinti aktyvų vaidmenį įstatymais, švietimu ir socialine tvarka.
Teigiami pavyzdžiai žiniasklaidoje, švietime ir kultūroje turi būti skatinami, įskaitant valstybės dotacijas ir mokestines lengvatas. Neigiami – ribojami, o patys neigiamiausi – draudžiami. Savanaudiškumo, vartotojiškumo, smurto ir ištvirkimo propaganda turi būti sustabdyta. Lygiagrečiai su priešiškų jėgų ir valstybių propaganda. Naivu tikėtis, kad kovoje už gėrį ir tiesą galima laimėti laisvos rinkos varžybose. Nelygios jėgos. Ne viską galima išspręsti įstatymo jėga, bet ši jėga turi aktyviai bendradarbiauti su laisvės jėga – užtikrinant laisvę kiekvienam siekti gėrio skirtingomis priemonėmis, bet gėrio ir tiktai jo.
Antras sprendimų paketas – tai socialinio teisingumo įtvirtinimas. Tai nėra tik valstybinės išmokos. Jos turėtų būti apribotos keliais atvejais – ligos, invalidumo, senatvinės pensijos, mažamečių vaikų auginimo, galiausiai – laikinos bedarbystės, tuo pačiu skatinant įsidarbinti. Kiekvienas suaugęs ir sveikas žmogus turėtų dirbti ir užsidirbti oriai. Tam būtina įstatymais nustatyti orią minimalią algą, pririšant ją prie pajamų vidurkio, atleisti nuo mokesčių žmones, gaunančius minimalias pajamas ir nustatyti protingą tokio atleidimo ribą, įvesti realią progresinių mokesčių sistemą, protingus turto ir prabangos mokesčius, galbūt – įsteigti valstybinį prekybos tinklą, įskaitant vaistines, kur pati valstybė reguliuotų kainas.
Jaunoms ir vaikus auginančioms šeimoms galėtų būti taikomos mokestinės lengvatos – užuot daugiau davus mažiau atimant. Pajamų mokestis galėtų būti skirstomas pagal šeimos narių skaičių, taip skatinant daugiavaikes šeimas. Valstybė galėtų pasirūpinti lengvatiniais būsto kreditais, kad šeimos turėtų, kur gyventi.
Visa tai – tik eskiziniai pavyzdžiai, apibrėžiantys principus, nuo ko reiktų pradėti. Visa kita – raidos ir protingos valstybinės strategijos klausimai.
Visais istoriniais laikotarpiais galima rasti žmonių, mylinčių savo Tėvynę bet kokiomis sąlygomis. Žinoma, būtina skatinti žmonėse idealizmą, rengiantis blogiausiam. Bet masės visais atvejais išlieka masėmis. Daugumai žmonių reikia savo kūnu ir dvasia pajusti, jog Tėvynė jais rūpinasi, tik tada jie tą Tėvynę mylės. Laimingas pilietis, kuris didžiuojasi savo valstybe – didžiausia jos jėga. Tik tada galima kalbėti apie valstybės saugumą ar gynybą. Kol vieni gyvena kitų sąskaita, kalbos apie patriotizmą skamba veidmainiškai. Bet pirmiausia, kad valstybė galėtų įgyvendinti esminius sprendimus, reikia, jog ji apskritai būtų.
Neįmanoma įgyvendinti valstybinių sprendimų, jei už šią valstybę sprendžiama kitur. Dėl to pirminė sąlyga vykdyti iš tiesų tautinę, socialiai konservatyvią politiką, tai valstybinio suverenumo susigrąžinimas. Europos Sąjunga, kaip suverenių valstybių Sąjunga, yra geras projektas. Ji padeda augti šalių-narių ekonomikai, o tam tikrais atvejais gali užtikrinti ir jų saugumą. Bet Europos Sąjungos virsmui į viršvalstybinę struktūrą ar sąjunginę valstybę reikia užkirsti kelią jau dabar, kol dar yra laiko. Ne tam veržėmės iš vienos imperijos, kad pakliūtume į kitą.
Marius Kundrotas:
,,Visais istoriniais laikotarpiais galima rasti žmonių, mylinčių savo Tėvynę bet kokiomis sąlygomis. Žinoma, būtina skatinti žmonėse idealizmą, rengiantis blogiausiam. Bet masės visais atvejais išlieka masėmis. Daugumai žmonių reikia savo kūnu ir dvasia pajusti, jog Tėvynė jais rūpinasi, tik tada jie tą Tėvynę mylės. Laimingas pilietis, kuris didžiuojasi savo valstybe – didžiausia jos jėga. Tik tada galima kalbėti apie valstybės saugumą ar gynybą. Kol vieni gyvena kitų sąskaita, kalbos apie patriotizmą skamba veidmainiškai. Bet pirmiausia, kad valstybė galėtų įgyvendinti esminius sprendimus, reikia, jog ji apskritai būtų.”
Šioje pastraipoje geriausiai atsispindi Mariaus Kundroto suvokimas apie Tautą: ,,žmonių”, ,,žmonėse”, ,,masės”, ,,masėmis”, ,,Daugumai žmonių”, ,,Tėvynę mylės”, ,,Laimingas pilietis”, ,,valstybės saugumą”, ,,patriotizmą”, ,,valstybė galėtų” – jokios užuominos apie Tautą ir tautiečius…
Patarčiau Tautininkų sąjungos Vicepirmininkui ideologijai Mariui Kundrotui kurti ‘VALSTYBININKŲ SĄJUNGĄ’!!!
Tauta tai gyvas organizmas, o valstybė – prievartos mechanizmas, kurio tikslai gerokai prasilenkia su Tautos tikslais dykaduonių dėka.
Parašyk aiškiau kaip suvoki Tautą ir valstybę, nes rašai svetimžodžiais savo įsivaizduojamomis prasmėmis. Rašyk apibrėžimais – man neįdomūs tavo išvedžiojimai.
organizmas [lot. organismus < gr. organon — kūrinys, organas], gyva būtybė (žmogus,
gyvūnas, augalas, mikrobas).
Tu apsispresk ar tau savo suvokimą rašyti ar apibrėžimais. Beje kodėl būtent lotyniški apibrėžimai?
Nepatinka svetimžodžiai (remiantis kuom tai nustatei?) – siūlyk gimtuosius (irgi pagrįsk ar jie gimti).
Kazkokia leftistine nesamone parasei. Mano patarimas, eik svieskis zmogau ir nekartok kazkokiu kvailysciu apie kurias supratimo neturi. Paskaityk kaip kuresi valstybes, kam jos reikalingos. Nes paskaitau tokius kliedesius ir prarandu bet kokia vilti, jog Lietuvoje isvis kazkas gero bus.
Neturi vaizduotės ir gyveni pagal kažkieno rašytas knygas. Tikrai kažin ar kas bus.
Na man pakanka vaizduotes, kad suprast kam reikalinga valstybe ir kaip ji veikia, o tamstai matomai ne. Lavink vaizduote vaikeli. Labai padeda knyguciu skaitymas, akivaizdu, kad tau sito truksta. Bet uztat pilnos kelnes pasiputimo ir jaunatvisko “visaziniskumo”, kurie neparemti jokiomis ziniomis, isskyrus savo ispustu ego ir svajoniu pasaulelyje susikurtu ivaizdiu kaip viskas turetu buti (paprastai nieko bendro su tikrove neturi). Saug siek tiek, subresk, o tada padiskutuosim.
Knygutės ir kažkieno vaizduotės rašytinis išdėstymas. Koks skirtumas ar savos vaizduotės vaisiai ar svetimi?
Ir knygutėse išdėstyti vaizdiniai nebūtinai tai kas buvo ar tai kas yra.
Knygos – penas galvai, jeigu tavo galvoje tuscia, ten nieko gero ir neatsiras. Turi maitint savo galva, tuscia puodyne garsiai skamba, tik is to skambesio naudos jokios. O tu dabar cia tusciu puodu skalambiji ir manai, kad tai gerai. Svieskis vaikine, ismintis pati savaime neatsiranda, niekas siame pasaulyje is niekur nesiranda.
Gyvenimas yra knyga, kurią reikia skaityti ir pačiam rašyti.
Sakai išmintis tik knygose? Nereikia nei nuveikti gyvenime tai ką turi nuveikti, nei stebėti kas vyksta aplinkui ir daryti iš to išvadas bei atitinkamai veikti. Trumpai tariant tik skaityk ką pakiša “protingi” dėdės ir būsi išmintingas. 🙂
Tu esi tai ka valgai, ismintis nera tik knygose, bet knyga tau leidzia nugyvent simtus gyvenimu, vietoje vieno savo. Ten yra daugybe situaciju, kuriu tu gyvenime gali nesutikti, gauasi galimybe suzaisti: o kas jeigu? Jau nekalbant apie tai, kad protingas zmogus pirma klauso, skaito, o jau paskui sprendzia, tinka jam ar ne. Turi ka pasakyt uz ar pries. Tik pasiputes kvailys atmeta viska kaip “suaugusiuju dedziu parasyta”. Protingas perskaitys ir padarys isvadas. Jaroslavas hasekas rase: sveikai isaukletas zmogus, gali skaityti bet ka. Cia jis turejo galvoje ta, kad sveikai isaukletas zmogus neatmeta visko iskrt, nes jam tai atrodo nereikalinga, vulgaru ar panasiai. Sveikai isaukletas zmogus gali perskaityt bet ka, be zalos sau. Ir atmink, tas kuris puikybeja sako “senu krienu isvedziojimai”, man to nereikia, yra vergas, savo paties ego vergas, vergas kuris pats save supancioja ir nuplaka. As pavyzdziui niekada nesakau holivudiskas slamstas, niekada nesakau, sito autoriaus neteisinga tautybe, amzius ar panasiai, neskaitysiu. Niekada nesakau, kad stai, sitas kurinys geras, nes dare tas ir anas, o sitas jau blogas, ne anas ir tas nedare. Visada zvelg i esme. holivudas gali sukurt puiku filma, vatnikas-krymnasistas, parasyt gera knyga, tokiu atveju beje buvo. Sioks toks nesmagumas zinant, jog toki puiku kurini, rase zmogus kuris atvirai palaiko zudymus, grobimus ir svajoja apie atominius pelenus, bet po galais, knyga idomi. Juo labiau, kada dainininka, Makareviciu Rusijoje visi apsauke tevynes priesu, nes matai preis krymo uzgrobima ir kara Dombase, man buvo visai nesuprantama. Staiga tie zmones, kurie dar pries puse metu su malonumu klausesi jo kuriniu, staiga pradejo sneket, kad jis be talento, slamsatas ir isvys, tuscia vieta. Jie yra vergai, savo paties vergai. Kiekvienas is musu, nera visiskai laisvas nuo savo igeidziu, ydu ir silpnybiu, nera laisvas nuo savo vidiniu nuostatu, kas tiesa sakant neblogai, bet kuo platesnis tavo akiratis, tuo daugiau tu suvoki apie si pasauli. O kad jis butu platesnis nei mato tavo dvi akys, reikia skaityt. Tavo akys, tuo ka mato aplink, tau suteikia mazokai ziniu apie visa pasauli, tu negali but visur, pamatyt visko, todel neskaitancio zmogaus akiratis, tiesa sakant gana siauras ir nykokas, su labai retom isimtim. Ir atvirksciai, su apsiskaiciusiu zmogum, gali rimtai pakalbet sudetingais klausimais ir jam nereiks kas antras zodis aiskinti, kas yra tas ir anas, ir kodel. Knyga kol kas pats issamiausias ziniu saltinis. O smegenys pripratusiuos krimsti knygas, gana atsparios propagandai, nes ipratusios viska pacios sukrmatyt ir ismastyt. Lygiai taip pat ir meninkas, jis tapo tai ka mato, ka zino, ko nezino, na ko nezino to nenutapys. Man knygos bent jau leidzia suprast, kad zmogaus pazinimo ribos, deja gana ribotos. Berods kazkuris is senoves graiku protingu galvu pasake, zinau, kad nieko nezinau, bet tuo paciu jis bent surato, jog nepaisant to, kad jo makaule puikiai dirbo, jo pzainimas ribotas. Is cia kilo sulyginimas zmogaus, kuris tamsioje oloje per skylute stebi atsvaitus ant sienos, taip tarsit iliustuojant zmogaus pazinimo ribotuma. Ir dar, tu negali ismastyt visko, kazka kazkas ismastys vietoj taves. Tavo pasirinkimas ta iusmastyma priimt, arba atmest, bet atmest net nesidomejus kas tai tokio? Mano nuomone tai puikybe, tustybe ir kvailybe.
Pirmas sprendimų paketas – tai doros, šeimos, tautiškumo ir pilietiškumo skatinimas.
Kiekvienas žmogus turi aiškiai suvokti save konkrečios tautos nariu ir konkrečios valstybės piliečiu.
Pasakyta užtenkamai. Negali visi straipsniai susidėti iš šimtą kartų pakartoto žodžio “tauta”.
Akivaizdu, kad ieškoma sliekų ten, kur jų nėra. Asmeninis nusiteikimas prieš autorių. Beviltiškas burbeklis esi 🙂
Daugumai zmoniu meile tevynei ateina per pilva. Mano namas, mano seima, gerai uzdirbu, gyvenimas puikiai klostosi, man cia gera. Valstybe gera.
Ir visai atvirksciai, darbas slamstas, uzmokestis asaros, virsininkai uzgaulioja ir zemina, valdzios istaigose taip pat, savo namo neturiu, nuomuojuosi. Tegu viskas ritasi velniop. Dabar klausimas: kursi is situ zmoniu bus lojalus valstybei, samoningas pilietis? Pimas turi ka prarast ir del to pakovos (galbut), antras neturi ka prarast, ji uzkniso visa sita ir jis tikrai neverks, ar ruskis uzeis ar marsieciai. Na nebent ji uz kazka represuos. Atvirksciai, toks zmogus matys atejunuose galimybe pagerint savo materialine buiti ir jeigu nebus pasyvus stebetojas, tai gali tapti ir talkininku. Vakaru salyse ta senai suprato ir visada pirma eina sotus pilvas, o tik paskui kalbos apie meile tevynei. Visais laikais taip buvo, yra ir bus. Zinoma net tas bedzius gali mylet savo sali ir koks paradoksas, eis ja ginti. O didieji “patriotai” sociai nutine tos salies sultimis, bus jau isleke i uzsienius ir is tolo “kovos”, dainuodami dainas ir ragindami nepaluzt. Bet visgi dauguma numos ranka ir juos galima suprast. Todel kaip besisuksi, bet vistiek ant subines sesi. Reikia gerint socialinius reikalus, ne dalint pasalpas, o pradziai moket uz darba saziningai, o ne taip kaip dabar. Tada gali ir sviesti piliecius. Kitaip bus tik oro drebinimas, kas mylejo savo sali tas ir myles, o kitiem bus nusipjaut, jiem rimtesniu problemu uztenka, pavyzdziui is ko moket uz sildyma.
Geriausia apsauga nuo Rusijos – tai kad Lietuvoje nebūtų tokių kvailių, kaip autorius.
Skeltanagiams būtų geriau…
Ech Mariau, Mariau…
Gražios frazės. Gražiai skamba. Yra daug tiesos fragmentų. Bet kas už viso šito? Ogi vis tas pats nenuoseklumas ir išminties stoka.
Straipsnyje, kaip ir visuose autoriaus pasisakymuose, vienareikšmiškai pasisakoma tiek prieš Rusijos, tiek prieš Europos mums primetamą nutautinimą, numoralinimą, nuvalstybinimą. Lyg ir deklaruojama, kad nei Rytai, nei Vakarai mums neturėtų diktuoti, primesti savo valios, bet čia pat, tiesiog amoraliai TEIGIAMA IR BE JOKIŲ ARGUMENTŲ, kad mes privalome eiti kartu su Vakarais… kurie anot autoriaus:
* mums primeta vis griežtėjantį diktatą ir tirpdo mūsų valstybingumą;
* sėja mumyse laukinio liberalizmo siautėjimą, kuris išplauna kultūrinius ir moralinius žmogiškosios būties pagrindus.
Kalbėdamas apie liberalų susibroliavimą su marksistais, autorius užmiršta paminėti su kuriais marksistais liberalai broliaujasi, nors tikriausiai akivaizdu, kad su Briuselio marksistais.
Autorius dar užmiršo paminėti ekonominę dalį – iš sovietų okupacijos pabėgusi Lietuva prieš 26 metus neturėjo jokios skolos. Nei valstybė, nei miestai, nei įmonės, nei žmonės nebuvo niekam skolingi. Tikriausiai visi pripažins, kad gyventi pagal išgales ir be skolų yra didelis privalumas. Tačiau atgavus nepriklausomybę (ar tik nepriklausomybės iliuziją?) Lietuva ėmė grimzti į skolas. Ir kuo toliau, tuo baisiau. Ar tai reiškia, kad prie sovietų lietuviai buvo darbštesni, labiau išprusę, mažiau korumpuoti, dirbo efektyviau? Ar gali taip būti, kad gaudami šimtus milijonų ES paramos mes vis giliau grimztame į skolas? Ar galima kaip nors racionaliai paaiškinti, kaip prie sovietų mes neturėjome skolų, o štai prie ES mes baigiame prasiskolinti taip pat, kaip ir visos ES valstybės? Ir autorius pasiruošęs mus įtikinti, kad mes PRIVALOME RINKTIS ES KELIĄ?!
Mariui Kundrotui norėčiau palinkėti operuoti mažiau protingomis sąvokomis, bet geriau demonstruoti nuoseklumą ir išmintį, kuriuos oi kaip trūksta tokiuose nelogiškuose išvedžiojimuose.
Daug kam, kas straipsnyje parašyta, pritarčiau.
Bet stebina keletas dalykų.
Autoriaus išankstinė nuostata: “Ypač daug žmonių, pasidavusių Rusijos propagandai, kyla iš skurdžiausių socialinių sluoksnių”. Kuo remiatės taip teigdamas? Analizę padarėt? Iš kokių gi sluoksnių Julius Panka, Marius Kundrotas ir kiti aršesni tautininkai? Iš labiau pasiturinčių? Nenoriu užgauti, bet ar bent jau darbus turit?
Kitas dalykas, kuriuo nuosekliai, sistemingai atstumiat galimus bendraminčius – nepagarba žmogaus gyvybei. Jeigu asmuo turi kitokią nei jūsų nuomonę Rusijos ar JAV klausimais, jo gyvybė jūsų akyse (tą demonstruojat įvairiais būdais) neverta nieko ir ją galima atimti. Tokią išvadą padariau per keletą metų, stebėdama jūsų politinę veiklą.
Tautininkai pamiršta, kad dorovė ir šeimyniškumas numato blaivų mąstymą. O jei blaiviai žmonės mąstys, tai ir daug ką supras greičiau nei spės makaronų kabintojai makaronų prikabyti (ir kai kurie jau supranta).
Dar keistos kalbos apie šeimą ir dorovę kaip apsaugą nuo Rusijos. Per kurį galą tai apsaugos nuo Rusijos? Rusijoje irgi vertinamos šeimyninės vertybės ir patriotiškumas. Rusijoje apie tokius dalykus net aiškinti nereikia. Net homoseksualizmo propoganda pas juos yra uždrausta ir šiuo klausimu jie doresni nei ES. O internetinėje erdvėje kyla kalbos apie baudžiamosios atsakomybės už homoseksualizmą sugražinimą.
Dėl kitaminčių nepagarbos iš jų pusės ir jos atėmimo: prisiminkite posakį “Nėra žmogaus – nėra problemos”. Tokiais atvejais pravartu jiems priminti, kad jų nuomonė ir gyvybė ir tiek verta.
Galiausiai esamoje situacijoje Lietuvai pravartu siūlyti ES mąstu tautinių valstybių sąjungą ir tvirtai šio pasiūlymo laikytis bei patiems jį įgyvendinti. Kitaip po 2022 m. tautinių valstybių ir tautų neliks.
Pritariu Barboros mintim ir užduotiems klausymams.Daug neblogų minčių dėsto Marius.Bet tie skurdžiausi sluoksniai kokia tai lietuvių tautos dalis? Kokį sluoksnį sudaro didžioji Tautininkų sąjungos narių? Ir dar kažkoks politikas yra pasakės :Britanija neturi nei amžinų priešų, nei darugų. Ar Lietuvai šis posūkis tiktu? Jei ne kodėl?
draugų, posakis- klaidos
Geras Pauliko atsiliepimas. Mane stebina Kundroto ir nemažos dalies Tautininkų partijos bailumas. Nuolat varo ant Rusijos, tačiau juk ne rusai dabar naikina valstybę. Apie ES tik atsargūs mandagūs žodžiai, ir jokios net užuominos, kad mes privalome atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, pasitraukti visiškai iš ES! Galutinai visiems aišku, kokia sąjunga yra kuriama, tautininkai turėjo iškelti NEpriklausomybės vėliavą pora metų atgal. Dabar prarastas brangus laikas, o “partija” užsiima tais pačiais paistalais. Bijo būti pavadinti “vatnikais”, žiniasklaidos pasmerkimo. Tą viską galima lengvai paneigti, pavyzdžiui, remiant narystę NATO, tačiau bailūs jie veikėjai. Kad Lietuvoje nėra kam stoti viešai ginti mūsų Nepriklausomybės ir Konstitucijos 1-o straipsnio, tai tikra gėda. Ir Tautininkų partija – rodiklis. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos piliečių visuomenė dar nepribrendo turėti Lietuvoje Savo Valstybę.
Galima būti ES ir savarankiška valstybe – tą rodo Vengrijos pvz.. Visa tai priklauso nuo Mūsų valdžios, ją reikia keisti ir Tautininkai tą pasiryžę, jei skaitytum jų programą. Lietuva turėtų tapti Europos gelbėtoja nuo iškrypėlių propagavimo bei terorizmo sąlygų kūrimo, kodėl šita idėja, veikla atiduodama Rusiškai imperijai, kuri visiškai tam netinkama, juk joje terorizmas taip pat reiškėsi, kitų tautų asimiliavimas yra tūkstantmetinis. Juk doros, šeimos tarp vyro ir moters palaikymas ir propagavimas yra pajėgus ir Lietuvai – štai kuo reikia užsiimti.
Sisteminės partijos matosi išsigando buvusių signatarų retorikos, kurie žaidžia ant Rusiškos imperijos propagavimo ribos ir jaučiasi, kad tokių masėse Lietuvoje didėja, todėl VSD ir griebėsi signatarų tramdymo, kad artėjant rinkimams pakeisti rinkėjų nuomonę.
Marius siūlo nacionalinį socializmą, tik kitu pavadinimu.
Rusija nei vieno didesnio karo nepradėjo ir nei vieno nepralaimėjo. Iš kur ta isterija, kad dabar pradės ir iš kur toks įsitikinimas, kad pralaimės ? Rusai dabar dar tebepyksta ant lietuvių ir lenkų , kad nepagelbėjo kovoje su totoriais mongolais ir pasmerkė 300 metų iškrypiliškiems turkų išsidirbinėjimams. Valdžios keičiasi, bet kai kurios apnuodija kaimynų , tautų santykius šimtmečiams