Metų mokytoja B. Mačiulevičienė: jei sudomini, išmanieji įrenginiai mokiniams netrukdo

Kovo 23 d. vykusiame KTU Senate Metų mokytojai ekspertei Birutei Maciulevičienei buvo įteikta padėka. Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus bei Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės įteikta Metų mokytojos premija ir ši padėka – tai apdovanojimai už nuoširdų darbą, ugdant jaunąją kartą, ne pirmi tokie KTUG ekspertės pasiekimai: 2011 m. ji tapo Kauno miesto Metų mokytoja, 2012 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, 2015 m. B. Mačiulevičienei Metų mokytojos apdovanojimą įteikė ir KTU alumnai.

„Visų pirma, geras mokytojas turi būti žmogus, kuris besąlygiškai myli visus vaikus, nepaisant fakto ar mokinys supranta jo dėstomą dalyką, ar ne. Antra, jis turi puikiai išmanyti savo sritį ir visai nebijoti prisipažinti dėl savo padarytų klaidų“, – teigė Metų Mokytojos premijos laimėtoja, Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) chemijos mokytoja ekspertė Birutė Mačiulevičienė.

Metų mokytojo premijos laureatė B. Mačiulevičienė dalinasi mintimis apie tai, koks turi būti geras mokytojas, kaip pamokos metu sudominti šiuolaikinius mokinius ir kodėl vis mažiau jaunų žmonių renkasi pedagogo profesiją.

– Koks yra šiuolaikinis moksleivis ir kuo jis skiriasi nuo tų, kurie mokėsi prieš dešimtmetį? 

– Galėčiau drąsiai pasakyti, kad šiuolaikinis jaunimas nuo ankstesniojo nelabai kuom ir skiriasi. Mokiniai buvo ir yra itin žingeidūs. Žinoma, dabar moksleiviai turi daug daugiau technologijų, išmaniųjų įrenginių ir daugiau galimybių, bet nemanau, jog tai turi įtakos norėjimui mokytis ir kažką daugiau sužinoti.

– Ar išmanieji įrenginiai netrukdo mokslams ir nepakiša kojos stengiantis susikoncentruoti pamokų metu?

– Tikrai ne. Jeigu mokiniai susižavi kokiu nors dalyku gyvenime, nekalbu vien apie savo chemijos pamokas, jie tam skiria ypatingai daug laiko. Visada yra tokių, kurie sėdi, žaidžia žaidimus ar naršo internete, bet juos sudominus galima palenkti dėmesį į savo pusę. Kaip bebūtų, apie visus savo mokinius galvoju tik iš gerosios pusės.

Visada įsivaizduoju, kad jeigu šalia bus žmogus, kuris jaunimui patiks, galės padėti, sudominti bei skirti kiekvienam daug dėmesio – vaikams nuo to bus tik geriau. Poreikis domėtis augtų savaime, nereikėtų imtis papildomų skatinimo priemonių. Šiais laikais tempas yra beprotiškai didelis, todėl ne visada viską galime suspėti.

– Ar sunku moksleivius sudominti pamokų metu bei pritraukti juos domėtis mokslu savarankiškai?

– Be jokios abejonės, reikia pasistengti. Jeigu dalykas mokiniui bus neįdomus, tai automatiškai jis bus ir daug sunkesnis, nei kiti. Kai žmogui neįdomu, tada jis į nieką nesigilina ir net nesistengia pabandyti suprasti. Kada pamoka vaikui įdomi? Kai jis lieka ja apžavėtas. Tuo aš ir vadovaujuosi.

Pirmiausia, visada noriu sužavėti mokinius ir parodyti, kad mano mokomas dalykas yra labai lengvas ir net atėjus su mažesniais pagrindais – viskas įmanoma, visko galima išmokti. Stengiuosi įtikinti, kad jie gali būti žvaigždės, o kiekvienas vaikas tikrai nori paskatinimo.

Pažymius kaupiu sau. Vis rašau ir rašau, bet ne į dienyną. Pažymys vaikus veikia ir jeigu vienas būna prastesnis, paskui kitas – dingsta noras mokytis, nebelieka džiaugsmo bei motyvacijos. Kai pažymiuose vyksta geometrinė progresija ir pažymiuose atsispindi pažanga, tada ir jaunimui daug smagiau dirbti bei stengtis.

– Pasidalinkite patirtimi, kaip įdomiai dėstyti chemiją?

– Neturiu jokių paslapčių. Aš tiesiog juos visus labai myliu. Žiūriu taip, tarsi jie visi būtų mano vaikai. Jeigu tėvai patiki man ugdyti savo vaikus, nejaugi jie dar turi nepasitikėti mano žiniomis ir leisti vaiką pas korepetitorių? Jeigu vaikui nesiseka, aš ieškau problemos sprendimų. Mokiniai jau juokiasi, kad ieškau problemų ten, kur jie patys būna kalti, bet aš visada noriu pasistengti labiau, kad jie skirtų laiko mokslams, atsisėstų ir panarpliotų chemijos subtilybes.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras mokytojas?

– Visų pirma, geras mokytojas turi būti žmogus, kuris besąlygiškai myli visus vaikus, nepaisant fakto ar mokinys supranta jo dėstomą dalyką ar ne. Antra, jis turi puikiai išmanyti savo sritį ir visai nebijoti prisipažinti dėl savo padarytų klaidų. Kai myli vaikus ir lengvai priimi savo klaidas – daugiau nereikia nieko stebuklingo. Bet kokios profesijos žmonės, dirbdami savo mylimą darbą, spinduliuoja tai visiems aplinkui. Su mokytojais tas pats.

– Šiais laikais labai greitai keičiasi technologijos bei mokslas. Ar sunku pedagogams žengti koja kojon su naujausiomis inovacijomis?

– Žinoma, pokyčių tempas labai didelis. Vėlgi, reikia nebijoti prisipažinti, kad visko tu negali žinoti tobulai, bet privaloma nenutolti nuo realybės ir niekada nesustoti domėtis tuo, kas vyksta. Jaunesnės kartos puikiai valdo naujausias technologijas, jiems viskas paprasčiau.

Kad ir kokios dabar būtų išmaniosios priemones, manau, kad svarbu išlaikyti patį svarbiausią ryšį – žmogus žmogui. Turėti kažką, kas patartų, padėtų, konsultuotų daug svarbiau, nei gebėjimas naudotis technologiniais prietaisais.

– Vis mažiau jaunų žmonių renkasi pedagogo profesiją. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Labai dažnai apie tai galvoju. Tikriausiai mokytojo profesija nebėra prestižinė mūsų visuomenėje. Bet kodėl taip yra? Gal dėl to, kad visokiausio tipo mokytojų yra? Kiekvienam darbe yra „broko“, bet kai tas „brokas“ dirba su žmonėmis, visi tai jaučia.

Kodėl vienus mokytojus labai myli, o kitų ne? Jeigu visi pedagogai būtų tokie patys, gal ir daugiau jaunimo norėtų pasekti jų pėdomis? Šia tema galima diskutuoti ir diskutuoti, bet aš nenoriu leistis gilyn.

– Buvote apdovanota Metų Mokytojos premija. Kaip jaučiatės po tokio savo darbo įvertinimo?

– Be abejonės, aš labai džiaugiuosi, bet kartu ir labai jaudinuosi. Tai ne tik didelis įvertinimas, bet ir didelė atsakomybė bei įpareigojimas. Vis svarstau, kaip man dabar reikės dirbti, kad nenuvilčiau savo mokinių ir tų, kurie mane nuolat palaikė.