L. Balsys. Ežerams valyti privalu taikyti natūralius būdus, o ne pavojingas chemines medžiagas

Komiteto posėdyje  iš įnirtingai metodą ginusių Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorės Agnės Kniežaitės-Gofmanės ir Aplinkos apsaugos agentūros Upių baseinų valdymo skyriaus vedėjos Kristinos Dapkūnienės pavyko išgirsti tik tai, jog artimiausiu metu cheminis ežerų valymo metodas dar nebus taikomas, dar rengiamos studijos, o pati technologija yra saugi ir tinkama naudoti, nors techninė cheminės medžiagos specifikacija ir pačios technologijos aprašas rodo ką kitą.

Viešojoje erdvėje pasigirdo ir garsesnis naujų rekomendacijų, kuriomis siūloma polialiuminio chloridu valyti ežerus, sudarytojų balsas. Visai neseniai atsirado straipsnių, kuriuose teigiama, koks nekaltas ir niekam nekenksmingas yra siūlomas naujas ežerų valymo būdas, kurio metu polialiuminio chloridas, turintis surišti fosforo junginius, nusodinamas į ežero dugną ir suformuoja 2–6 cm storio cheminės medžiagos „dribsnių“ sluoksnį. Net patys rekomendacijų kūrėjai pačioje studijoje patvirtina galimą metodo žalingumą gamtai.

Didelio aplinkosaugininkų, žvejų nepasitenkinimo sulaukė reikalavimai prieš šio metodo taikymą sunaikinti (jos būtų išgaudomos selektyviniais tinklais) dugną rausiančias žuvis: karpius, karšius, lynus, karosus, šamus, ungurius, sazanus. Tačiau ar tikrai įmanoma išgaudyti žuvis 50 ha ir didesniame vandens telkinyje? Visų žuvų niekas tikrai neišgaudys.

Kaip minima studijoje, ežerui patyrus rūgštėjimą iš polialiuminio chlorido formuojamų kompleksų atsipalaiduoja ne tik fosforas, bet ir pats aliuminis, kuris pavojingas žuvims, nes „užkemša“ jų žiaunas ir trukdo pasisavinti vandenyje ištirpusį deguonį. Todėl šiandien sunku prognozuoti, koks bus poveikis užaugusioms polialiuminio chlorido „dribsnių sluoksnyje“ žuvims (jei jos nežus) ir, neišvengiamai, kokį poveikį tai turės sveikatai žmonių, kurie jas gaudo ir valgo.

Net ir pati švedų kompanija „Vattenresurs AB“, su kuria Aplinkos apsaugos agentūra bei studijos rengėjai aktyviai konsultavosi dėl metodo taikymo Lietuvoje, savo tinklapyje nurodo, jog jo poveikis žuvims nėra ištirtas.

Cheminis metodas pasaulyje ir Europoje paprastai taikomas dirbtiniams, pramoniniams aušinimo baseinams prižiūrėti, bet jokiu būdu ne gamtiniams ežerams, kuriuose yra gyvybė. Įvairiose studijoje pažymima, kad JAV ir Europoje, kol kas ežerų valymas, naudojant polialiuminio chloridą, plačiai nenaudojamos dėl didelių valymo kaštų ir ekologinio saugumo reikalavimų.

Iš oficialios techninės chemikalo specifikacijos apie ežerų valymui planuojamą naudoti polialiuminio chloridą susidaro įspūdis, kad jis nėra jau toks nekaltas. Jis gali erzinančiai veikti odą, akis, gleivines, nurijus sukelia burnos ir gerklės uždegimą, žaizdas, vėmimą, viduriavimą, taip pat ji yra gan toksiška: reikia saugoti, kad nepatektų į paviršiaus vandenis, nešalinti į aplinką.

Šiandien dėl šio metodo taikymo Lietuvos ežeruose kyla daugiau klausimų, nei pateikta atsakymų. Kodėl ežerų valymui norima pasitelkti labai konkrečias chemines medžiagas, kurios suriša tik vandenyje esantį fosforą, tačiau nesuriša ir nepašalina kitų kenksmingų cheminių medžiagų, tokių kaip, pavyzdžiui, azotas, naftos produktai. Taip pat visiškai neaišku, kuriam laikui surišamas fosforas ir po kiek laiko jis kartu su aliuminiu atsipalaiduos ir pasklis vandenyje.

Aplinkos apsaugos agentūros ir Aplinkos ministerijos atstovės Seimo Aplinkos apsaugos komitete tikino, kad dar nėra atrinkti itin fosforu užteršti ežerai, kuriuose galėtų būti taikomas jų siūlomas cheminis metodas, tačiau kažkodėl žiniasklaidoje jau pasirodė informacija, jog pirmą kartą šis metodas bus išbandytas Druskininkuose.

Ar tikrai mes norime viską kuo greičiau išbandyti patys, neįvertinę galimos žalos? Gal verčiau naudokime šiandien ežerų būklės gerinimui taikomą mechaninio dumblo išsiurbimo ir kitus nekenksmingus aplinkai, natūralius metodus, kurie leistų atgaivinti dumblėjančius vandens telkinius, o ne strimgalviais pulkime į ežerus pilti chemines medžiagas? Aplinkos apsaugos agentūros ir Aplinkos ministerijos atstovės pripažino, jog yra ir kitų, natūralesnių būdų spręsti ežerų taršos ir dumblėjimo problemą. Tačiau, kodėl linkstama prie kraštutinumų?

Peršasi išvada, kad tai labai konkretaus, konkrečios įmonės sukurto ir naudojamo metodo protegavimas. Dėl galimų korupcinių ryšių ir galimos žalos aplinkai jau esu kreipęsis į Generalinę prokuratūrą.