Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos 1573 metais liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.
Pirmą kartą Vilniaus verbas aprašė lenkų etnografas O. Kolbergas 1866 m. 1930 m. pasirodė S. Čiurlionienės-Kymantaitės straipsnis apie verbas. O dar anksčiau dailininkas Kanutas Ruseckas nutapė savo garsųjį paveikslą „Lietuvaitė su verbomis“, A. Andriolis 1872 m. – paveikslą „Verbų sekmadienis“. Šiais laikais apie verbas jau yra leidžiamos ištisos studijos.
XIX a. pradėta rišti verbas iš įvairių natūralių spalvų augalų. Kas buvo šios idėjos autorius, nežinoma, kaip nežinomi liko ir liaudies dainų autoriai.
Jų rišėjai, skatinami menininkų, ypač Vilniaus dailės mokyklos dailininkų, bei inteligentų, pamažu išstūmė iki tol gamintas popierines ryškiaspalves verbas, vadintas palmomis,kurios nuo senų laikų miestelėnų kultūroje buvo naudojamos per iškilmingas procesijas, taigi ir per Velykas, kad primintų Jėzaus įžengimą Jeruzalėn.
Europos kultūroje palmė – teisingumo simbolis. Įvairiuose Viduržemio jūros regionuose ji laikoma šventa. Egiptietiškai palmė vadinasi Phoenix dactylifera. Egiptiečių saulės dievas Ozyris dažnai buvo vaizduojamas virš palmės karūnos. Palmė yra siejama su rojumi. Jos simbolika artima lelijos bei vynuogienojų simbolikai. Simbolis sietinas su saule bei pergale, deivė Nikė dažnai yra vaizduojama su palmės šaka. Palmė dėl savo tiesaus koto ir vešlios karūnos yra laikoma kilimo, pergalės ir atgimimo simboliu. Ji yra amžinai žalia, visos jos dalys yra panaudojamos. „Nuo uždėtos naštos palmės medis nelinksta. / Pergalė pasilieka jam ir duoda saldžius vaisius. / Taigi kas pasitiki dievu ir gali iš tikrųjų melstis, / tam tarnauja pulkas angelų visuose varguose“ (Hohbergas (Hohberg, W. H. Frb. V. Lust-und Arzneygarten deβ Könilichen Propheten Davids, 1675. Reprint, Vorwort G. Lesky. Graz 1969 (Instrumentaria Artium). Cit. iš: Biedermann, Hans. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002).
Kaip žinia, augalinių verbų rišimo tradicija yra paplitusi Vilniuje, verbos rišamos kai kuriuose Vilniaus apylinkių kaimuose ir dabar yra tapusios iš kartos į kartą perduodamu amatu. Kanuto Rusecko paveiksle „Lietuvaitė su verbomis“ matome paprastas rykšteles. Kaip reikšmingą liaudies paprotinės dailės tradiciją vienas pirmųjų verbas įvertino Jonas Basanavičius, surinkęs pirmųjų kuklių verbų ir margučių kolekciją, saugomą Nacionaliniame muziejuje (plačiau žr. https://alkas.lt/2015/05/22/pavasario-svenciu-paprociai-ir-simboliai/).
Yra įvairių nuomonių – vieniems gražesnės kuklesnės natūralių spalvų verbos, kitiems spalvotos. Jos kaip ir palmė turi tiesų kotą ir nendrių viršūnę. Iš pradžių bažnyčiose buvo šventinami tik iš kadagių ir kitų žolynų surištos verbos, kurios, kaip manoma, apsaugo nuo piktų dvasių tiek žmones, tiek gyvulius, bet vėliau buvo pradėtos šventinti ir rištos puošnios ornamentuotos verbos.
Dažnai verbos gaminamos iš kadagio, žilvičio, karklo, gluosnio šakelių ir simbolizuoja kai kurių augalų magišką galią atgaivinti apmirusią žemę, suteikti jai vaisingumo jėgos, o žmonėms – sveikatos, laimės, džiaugsmo. Pašventinta verba naudojama, kad griaustinis netrenktų į namus. Šventintą verbą galima tik sudeginti.
Kaip žaliava Vilniaus verboms naudojami lauko, miško, vandens ir darželio augalai. Tai įvairios samanos, pataisai, bruknienojai, smiltyniai šlamučiai, kraujažolės, kiškio ašarėlės, bitkrėslės, motiejukai. Apie 1930 metus pradėta naudoti rugių varpos ir avižų šluotelės. Viršūnės daromos iš nendrių, įvairių rūšių smilgų. Laukinių ir kultūrinių augalų, naudojamų verbų rišimui, dabar priskaitoma per 50. Verbų raštų spalvos ir ornamentai perimami iš lietuviškos ornamentikos.
Augalai Vilniaus verboms renkami įvairiu metų laiku, džiovintų augalų išvaizda labai priklauso nuo jų rinkimo laiko ir džiovinimo sąlygų. Augalai džiovinami pastogėje sukabinti kuokšteliais arba paskleisti.
Vilniaus verbų spalvų kompozicija priklauso nuo augalų spalvos. Iki XX a. pradžios būdavo naudojami natūralių spalvų nedažyti augalai, vėliau augalai pradėtai dažyti anilino dažais.
Pagal formą Vilniaus verbas galima suskirstyti į volelines (kilimines), rykštelines, plokščiąsias, drožlines, figūrines ir vainikines. (http://lietuvostautodaile.lt/kurybos-zanrai/326-paprotiniai-menai)
Kiekvienas miestas turi savo istoriją, jų mūrai laiko ištisų gyvenimų paslaptis. Sako, kad energetika niekur nedingsta, todėl mes ją pasąmoniniu būdu galime jausti. Viena vokiečių mokslininkė tyrinėja kvapų molekules, ji teigia, kad iš kvapų molekulių galima sužinoti net ir tai, ką vienuose ar kituose namuose gyvenę žmonės mėgę valgyti.
Jums turbūt yra tekę jausti vieną ar kitą miestą, ir kaip jo erdvės jums atsiveria. Ir turbūt yra tekę jausti Vilnių su visa jo įrašyta istorija, su mūrais ir medinėmis trobelių langinėmis, su tarpulangiais, apkamšytais vata ir papuoštais keliais stikliniais burbulais, su visomis tomis miesto istorijomis, tarp kurių yra ir jūsų.
Iš Kanuto Rusecko paveikslo į mus žvelgia XIX amžiaus lietuvaitė, vilkinti pilką paltelį, su verbomis. Iš XX amžiaus Verbų sekmadienio nuotraukos į mus žvelgia berniukas (Verbų sekmadienis prie Aušros Vartų. Vilnius, 1968 m. Algimanto Kunčiaus nuotrauka). Ta pati metafizinė būsena, erdvė. Ir tai yra tas pats Vilnius – devyniolikto, dvidešimto amžiaus. Įsižiūrėkime ir į XXI amžiaus žmones po mišių. Ar atpažįstate Vilnių? Mes galime identifikuoti save bei savo pajautų būsenas, galime atpažinti save.
Dalios Rastenienės nuotraukų galerijoje – 2016-ųjų Verbų sekmadienis Vilniuje. Visų šventųjų bažnyčia, Aušros Vartai.
