Apie naujas jaunimo šventes

Nors artėja pavasario lygiadienis, kai dienos vis ilgėja ir mes pasitinkame šviesos dievus, ne per seniausiai šventėm Užgavėnes, ką tik praūžė Kaziuko turgus ir sulaukėme Kovo 11-osios, vis dėlto noriu pasvarstyti, kas keičiasi.

Ar tradicijos keičiasi? Mano karta dar nešventė Helovino, tačiau po mokyklos baigimo jau praėjo dvidešimt metų. Tiesą pasakius, nešventėm mes ir Užgavėnių. Ko gero, didžiausios šventės buvo Kūčios, šv.Kalėdos ir Naujieji Metai.

Taigi – apie švenčių tradiciją. Kadangi mes gimę ir užaugę mieste, Užgavėnių nelabai perėmėme. Galbūt įspūdingiausios jos – Rumšiškėse. Vis dėlto Užgavėnės – kaimo šventė, kaimo tradicija.

Kaip švęsti šventes mieste? Panašu, kadlietuviai nelabai moka švęsti. Miestui reikia daugiau intrigos, daugiau rafinuotumo. Tikrai Vilnius atrodo labai provincialus, palyginti, pavyzdžiui, su Venecija ir jos karnavalu.

Apie kaukės simboliką yra ištisų filosofijų. Kaukė ir uždengia, ir atidengia. Uždengia veidą, bet atidengia esmę, jei jau pasirinkai karnavalui būtent tokią kaukę.

Mes neturime miestietiškų švenčių, o gal per mažai jų turime. Galbūt mažos grupelės ir švenčia, na, pavyzdžiui, karnavalą, bet aš kalbu apie masiškai švenčiamas miesto šventes. Na, gal žymiausia eisena Vilniuje yra Fiziko diena ir jų dinozauras, beeinantis atsiprašyti nuskriaustos filologės.

Neseniai publikavome straipsnį apie šventes Olandijoje, kaip nuoširdžiai švenčia Užgavėnes Olandijoje. Panašu, kad dabartinis jaunimas perima Heloviną ir Valentino dieną. Tai jų karnavalas ir šios naujos šventės šiuo metu yra jaunimo pamėgtos. Ir kai kurie jų tėvai, mano karta, irgi švenčia kartu su vaikais Heloviną, skaptuoja moliūgus ir žiūri siaubo filmus.

Senoji keltų šventė priminė šiek tiek Vėlines, visi užgesindavo savo namų židinius, eidavo prie bendro druidų laužo, kuris būdavo deginamas iš ąžuolo šakų ir, pasiėmę ugnies nuo jo,  uždegdavo savo namų židinius. Beje, tada Helovinas buvo laikomas metų pradžia, Naujaisiais metais. Taigi Naujųjų metų atskaitos taškas istorijoje yra įvairus. Kaip matome, nuo Helovino iki pavasario švenčių.

„Vėlinės – tai šeimos šventė, – sako Agnesa Griguolaitė, – kartu su šeima važiuojam į kapines, uždegam žvakutes, o Helovinas – tai mūsų šventė, mūsų karnavalas“. Norime mes ar nenorime, Helovinas sklinda, tad gal geriau pažiūrėkime, koks jis, neužmerkime akių. Taigi apie tai, kaip švenčia Heloviną dabartinis jaunimas, rašo „Ryto“ gimnazijos gimnazistė Agnesa Griguolaitė.

Beatričė Rastenytė

XXX

Pernai, spalio 23 dieną, penktadienį, „Ryto“ gimnazijoje vyko (ne)siaubo karnavalas – Helovinas. Mokiniai buvo pasipuošę įvairiausiomis kaukėmis, šventiniu makiažu, o akcentas buvo siaubo filmų personažai, raganos, vaiduokliai ir vaikštantys numirėliai. Neliko nepastebėti ir elegancijos nestokojantys jaunuoliai.

Helovinas buvo minimas žiloje senovėje, o pavadinimas kilo iš senosios anglų kalbos. Ši šventė pažymėdavo šalčio ir tamsos sezono pradžią. Prieš daug metų šiose teritorijose gyvenę pagonys keltai tikėjo, kad tą naktį baigiasi senieji metai ir prasideda naujieji, taip pat tikėta, jog iš spalio 31 nakties į lapkričio 1-ąją įsiviešpatauja piktosios dvasios, o per visus metus mirusiųjų dvasias ateina pasiimti pats mirties dievas – Samheinas. Tą vakarą šventikai kurdavo laužus ir aukodavo gyvūnus šiai būtybei. Pasitaikydavo atvejų, jog aukomis tapdavo netgi patys žmonės, pasak kitų, jie buvo apsėsti blogųjų dvasių, o tam, kad pasaulyje dingtų konfliktai ir nelaimės, reikėjo atsikratytų apsėstųjų, kurie sukelia pavojus.

Kitas svarbus aspektas buvo persirengimas. Tradicija persirengti įvairiais kostiumais prasidėjo Škotijoje ir Airijoje. Žmonės galvojo, kad kostiumai padės jiems išbaidyti blogio jėgas, ir kitus metus persirengėliai susilauks laimės dienų ir amžinos santaikos šeimoje. Šventės dieną vaikai vaikščiojo po namus ir rinko saldainius, o už tai turėjo papokštauti arba suvaidinti spektakliuką dosniems žmonėms. Išvakarėse buvo rengiami ir vakarėliai.

Mūsų gimnazijos Helovino šventę mokiniai ir mokytojai pradėjo švęsti jau labai seniai, tiksliau, nuo pat pirmų naujo direktoriaus dienų. Niekam ne paslaptis, jog „Ryto“ gimnazijos direktorius Ramūnas Maniuška yra labai motyvuotas ir kupinas naujų idėjų žmogus, tad jam ir kilo mintis kasmet mokykloje organizuoti šią šventę. Tačiau iš pradžių kelią pastojo keletas problemų, buvo sunku įgyvendinti tai, kas sugalvota, nes truko geros scenos ir įrangos, bet laikui bėgant Europos sąjunga finansavo statybos išlaidas – pastatytas priestatas. Šiuo metu mokyklos priestate įrengta didžiulė šokių salė, valgykla bei aktų salė, kurioje ir vyksta visi pasirodymai.

2015 m. renginio vedėjai buvo vienuoliktokai, kurie visą laiką linksmino žiūrovus sąmojais ir vaidyba. Šventėje buvo daug pasirodymų: šešėlių šokis, siaubo ir meilės istorija, kaukių šokis. Buvo parodytos ir mokinių sukurtos siaubo filmų parodijos, vyko geriausio kostiumo konkursas, o vertino ir dovanas dalijo komisija. Pirmosios vietos laimėtojai gavo pakvietimus į kino teatrus „Skalvija“ ir „Pasaka“. Po renginio salėje prasidėjo mokinių diskoteka – tai buvo pats vakaro įkarštis! Skambėjo įvairi muzika ir mokinių balsai, kurie kartojo savo mėgstamų dainų žodžius.

Karnavalui „Ryto“ gimnazijos parlamentas pradėjo ruoštis jau prieš tris savaites. Pozityviai nusiteikę energingi mokiniai rinkosi po pamokų, dalijosi savo idėjomis ir nuoširdžiomis šypsenomis, o likus savaitei iki (ne)siaubo karnavalo parlamento nariai plušo darydami scenos dekoracijas, rašydami scenarijų bei repetuodami.

Po Helovino pasikalbėjome su pagrindiniu renginio iniciatoriumi bei Gimnazijos parlamento prezidentu Deimantu Tumu.

– Kaip jūs radote rėmėjų?

– Visuomeninėje veikloje ir nenorėdamas išmoksti gana įdomių ir tikrai naudingų dalykų. Pavyzdžiui, rėmėjų ieškojimas bet kokiam savanoriui ar organizacijos nariui yra paprasčiausia komunikacija su kokios nors įmonės atstovu. Reikia susirasti potencialiai naudingų įmonių kontaktus, parašyti gražų elektroninį laišką ir paskambinti. Sėkmės paslaptis – kiekybė. Su kuo daugiau įmonių susisieksi, tuo daugiau rėmėjų turėsi. Žinoma, negalima pamiršti, kad vidurnaktį ar savaitgalį niekas ragelio nepakels, tad būtina susiplanuoti kuo patogesnį laiką.

– Papasakok plačiau, kaip jūs ruošėtės šiai šventei?

– Kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, jog Helovino karnavalas yra tarsi užkeiktas, nes laikas bėga labai greitai. Atrodo, lieka dar mėnuo, o kitą akimirką jau stovi scenoje prieš žiūrovus ir stengiesi, jog viskas būtų kuo geriau. Organizuodami šventę stengėmės, jog patiems būtų smagu ir linksma. Leidome sau padėti teptukus į šalį ir išgerti arbatos su sausainiais. Tai suartino ir privertė labiau vertinti ne patį renginį, o bendras akimirkas kuriant. Galbūt šiek tiek truko darbų pasiskirstymo ir nespėjome atlikti visko, ką buvome suplanavę, tačiau tai ir suteikia tos prasmingos patirties ir „kaifo“, kai iš savo klaidų mokaisi ir darbą atlieki vis geriau.

– O ką tau reiškia ši šventė?

– Visą gyvenimą Heloviną siesiu būtent su gimnazijoje vykstančia švente. Kaip ir minėjau, karnavalas mus suartina, tačiau ne tik parlamento narius, bet ir visą mokyklos bendruomenę. Klasės pasitraukia nuo apsamanojusių suolų ir susiburia bendram tikslui – įrodyti, jog gali. Nuostabu tai, jog atsiskleidžia žmonių pasiaukojimas dėl kitų. To neišmokstame klausydami mokytojų ar tėvų kalbų, to išmokstame patys patirdami, galop suprantame, jog aukojamės ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad norime. Norime, jog visi būtų laimingi ir patenkinti. Linkime, kad ir kitose mokyklose vaikai būtų drąsūs, dalytųsi idėjomis, ugdytų savo sceninius gebėjimus bei burtųsi siekdami tikslo.

Agnesos Griguolaitės fotogalerijoje – Helovino „Ryto“ gimnazijoje akimirkos.