P. Urbšys. Nejaugi belieka skaityti „Komsomolskaja pravda“?

Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius iki šiol tik prezidentei būdingu stiliumi pasidalino su tauta „iš tam tikrų tarnybų“ gauta informacija, kad Rusija gali turėti „tam tikros įtakos tiems“, kurie organizuoja mokytojų streiką. Tuo abejojantiems premjeras patarė pasiskaityti „Komsomolskaja pravda“.

Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus, gindamas šią poziciją, patikino Lietuvą, jog tokia informacija tikrai pateikta ir visi norintys ir turintys teisę dirbti su slapta informacija gali su ja susipažinti. Taip vienu ypu jis perskėlė Lietuvą į dvi dalis – į turinčią teisę dirbti su slapta informacija ir į tokios teisės neturinčią, nors pastarąją sudaro 99 proc. Lietuvos Respublikos piliečių. Bet tai jau ne valdžios, o tų piliečių problema – jiems palikta teisė tiesiog tikėti, ką jiems sako jų išrinktieji.

Kažkodėl opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius pasipiktino tokia priešų paieška pamiršdamas pačių išpuoselėtą valstybės priešų gamybos kultūrą. Juk ne taip seniai ištikimiausia jo pasekėja Rasa Juknevičienė išvadino Kremliaus agentais tuos, kurie balsavo prieš Visagino atominės elektrinės statybą. Jai net pažymų nereikėjo „iš tam tikrų tarnybų“, nes didžiausiai nacionalinio saugumo ekspertei ir taip aišku, jog tai priešų darbas.

Kukliai nutylėta, kad konservatoriai rinkimuose naudojosi ryšių su visuomene agentūros paslaugomis, kuriai prieš pat rinkimus prie premjero A. Kubiliaus buvo dosniai atseikėtos milijoninės sumos iš biudžeto Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos reklamai nekreipiant dėmesio į tai, kad ta pati agentūra jau buvo pasirašiusi paslaugų tiekimo sutartį su tiesioginio VAE konkurento – Rusijos branduolinės energetikos koncerno („Rosatom“) – valdoma įmone „Nukem Technologies“.

Čia jau ir „Komsomolskajos pravdos“ nereikia skaityti, kad suprastum, jog kažkas ne taip. Tačiau mūsuose tas, kuris suabejoja A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės politiniu skaistumu, automatiškai tampa Kremliaus agentu ir Lietuvos priešu. Todėl veidmainiškai skamba A. Kubiliaus teiginiai, kad „bet kokia kritika – ar opozicijos, ar žiniasklaidos, ar profsąjungų – vertinama kaip priešų darbas“.

Žinoma, valstybėje yra dar vienas asmuo, kuris kritiką apie save prilygina išpuoliui prieš valstybę. Šio neklystančio valstybės vadovo pavardės net ištarti nereikia, nes visi iš karto supranta, apie ką yra kalbama.

Iki šiol premjeras Algirdas Butkevičius sugebėdavo atsiriboti nuo pažymų, politinės kultūros valstybės priešų paiešką palikdamas kitiems, žmonių kritikos Vyriausybės atžvilgiu nesiedamas su valstybės priešų kenkimu.

Naivu manyti, kad informacija „iš tam tikrų tarnybų“ apie tariamas švietimiečių sąsajas su Rusija nebuvo pateikta ir prezidentei Daliai Grybauskaitei. Įdomu, kiek ji ar jai pavaldžios tam tikros tarnybos prisidėjo prie tokios premjero pozicijos suformavimo, kuri jį pavertė tokiu pat pažymų mėgėju kaip ir Jos Ekscelencija. Tik šį kartą šią informaciją pagarsino ne jos spaudos atstovė, bet pats Vyriausybės vadovas.

Jei taip, tai prezidentės gambitas pavyko – premjeras ne tik įstojo į pažymų mėgėjų klubą, bet ir prieš visą Lietuvą pasirodė nekaip. Čia jau ne Vijūnėlio dvaro skandalo purslai – nuo šio purvo atsiplauti nebus taip lengva, nors ir bandoma dabar paskubomis atsižegnoti nuo paskleistų kaltinimų švietimo darbuotojų profsąjungoms.

Taigi Lietuvos padangėje – nieko naujo: kritikuoji valdžią – esi valstybės priešas, nes valdžios galia kyla ne iš žmonių, o „iš tam tikrų tarnybų“, kurios visada, tarsi pagal užsakymą, pasirengusios įspėti valdžią apie ją išrinkusių žmonių piktus kėslus. Nejaugi šios valstybės piliečiams belieka skaityti „Komsomolskaja pravda“?