P. Urbšys. Partinių broilerių perėtojams jaukiausia erdvė – gardas

Praėjusią savaitę Seimo narė Rasa Juknevičienė ėmėsi politologo darbo ir viešai aptarė savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus Panevėžyje. Konservatorių partijos rinkimų štabo vadovei ir Panevėžio krašto konservatorių koordinatorei prireikė šimto dienų, kad atsikvošėtų nuo konservatorių pralaimėjimo Aukštaitijos sotinėje.

Savo pasvarstymuose panevėžiečių apsisprendimą nesitaikstyti su nekompetencija ir išsikerojusia korupcija miesto savivaldybėje Seimo narė įvardijo – nei daug, nei mažai – kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Jos manymu, Panevėžyje susidarė vienintelė Lietuvoje valdančioji koalicija be partijų, „taigi be atsakomybės, be vidinės kontrolės, be ryšio su kitomis valstybės valdžiomis“.

Šie jos teiginiai, švelniai tariant, neatitinka tikrovės, nes į visuomeninio rinkimų komiteto KARTU sudarytą plačiąją koaliciją įėjo visų išrinktų partijų atstovai, išskyrus konservatorius, liberalus ir „tvarkiečius“, kurių nė vieno kandidato neišrinko į miesto tarybą. Seimo narės Rasos Juknevičienės „konsoliduojančios“ veiklos dėka keturi iš šešių miesto tarybos narių, išrinktų pagal Panevėžio konservatorių partijos sąrašą, už apsisprendimą prisijungti prie koalicijos buvo išmesti iš partijos – konservatorių partijos vadovybė įžiūrėjo didelę grėsmę pačiai partijai, nes ši koalicija tapatinama su buvusiu konservatorių partijos iždininko Vito Matuzo skriaudėju.

Bet tiektos – tai, jog Rasai Juknevičienei atrodo, kad jei koalicijoje nėra dviejų konservatorių ir dviejų liberalų, vadinasi, koalicijoje nėra ir jokios partijos, ne svarbiausias dalykas.

Kur kas svarbiau ne tai, kaip ji vertina koaliciją Panevėžyje, bet tai, kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė suvokia demokratiją. Jos manymu, vienas iš kertinių demokratijos akmenų – stipri politinė sistema su stipriomis politinėmis partijomis. Bet toks politinių partijų galių fetišizavimas būdingas ne demokratinių politinių sistemų atstovams, o totalitarinių režimų politikams – būtent jiems būdinga sureikšminti politinių partijų galias ir jas iškelti aukščiau tautos pilietinių galių. Būtent tokioje iškreiptoje visuomenėje politinės partijos uzurpuoja visas valstybines sritis. Tokiose visuomenėse pilnavertis dialogas tarp individo ir politikų nevyksta – tokiai sistemai individas reikalingas tik kaip paklusnus sraigtelis.

Tai, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė po 25 metų demonstruoja totalitarinės politinės sistemos politiko mentalitetą, yra daugiau negu keista. Bet gal tai paaiškina, kaip susiformavo viena pagrindinių politinių problemų? Kodėl šiuos 25 metus buvo užgniaužiamas pilietinis nepartinis veikimas, nors dar 1992 metais referendumu priimta Konstitucija vienareikšmiškai pripažino teisę dalyvauti politiniame gyvenime ir partijoms, ir nepartiniams valstybės piliečiams? Gal būtent todėl Lietuvos Respublikos konstitucinė nuostata – kad ir nepartiniai galėtų save iškelti savivaldos rinkimuose – galėjo būti realizuota tik 2011 metais, t. y. praėjus 19-kai metų nuo Konstitucijos priėmimo?

Bet toks požiūris būdingas ne vien konservatorių partijos vadovams – partines galias jie suvokia kaip sovietiniais laikais. Jų manymu, partijos interesai visada atitinka žmonių interesus, nors pats gyvenimas liudija, kad taip nėra: savo nusivylimą partijomis žmonės kai kuriuose miestuose pademonstravo pasirinkdami alternatyvą – visuomeninius rinkimų komitetus.

Seimo narė Rasa Juknevičienė prisimena Sąjūdį kaip didžiausią savo gyvenimo stebuklą. Tačiau ji pamiršo, kad… Sąjūdis atsirado kaip nepartinis nacionalinis pilietinis judėjimas, kaip pasekmė tokios politinės sistemos, kur politinė partija buvo vienintelė teisinga ir neklystanti.

Mano įsitikinimu, partijas žudo ne visuomeniniai rinkimų komitetai, o pačių partijų vadovai, kurie politines partijas pavertė savanaudiškais dariniais, kuriuose klesti intrigos ir padlaižiavimas: „Įsigali suvokimas, kad partijai tereikia postų ir pergalių, o pergalei tereikia įvaldyti tam tikrus išorinius įgūdžius ir gudrybes. Tokie „konservatyvūs“ momentai, kaip politikos turinys, idėjos, asmenybių branda, garbingos demokratinio žaidimo taisyklės tampa nesvarbūs ar net kliudo. Pamažu tampame „partinių broilerių perykla“ […]“.

Tai ne kokio nepartinio atskalūno visuomenininko pastebėjimai, o ilgamečio konservatorių partijos nario ir ideologo Manto Adomėno atvirumo akimirkos atodūsis.

Tačiau tokioms politikėms kaip Rasa Juknevičienė tai neatrodo tragedija. Jai „broilerių tipo“ partijos – nacionalinė vertybė, kurią visomis išgalėmis turėtume stiprinti, nes būtent tokio tipo partijose rasos juknevičienės jaučiasi kaip žuvis vandenyje, o išeiviai iš tokių „partinių broilerių peryklų“ kaip Naglis Puteikis ieško naujų galimybių sukurti panašias peryklas dirbtiniu būdu apjungdamas mažąsias partijas.

Deja, „partinių broilerių“ perėtojams jaukiausia erdvė – gardas. Gal todėl mūsų politinė sistema daugiau panaši ne į demokratinę, o į gardinę, paklusniai susigūžusią aplink perėtojus. Jei visuomeninių rinkimų komitetų laimėjimai savivaldybių tarybų rinkimuose padėtų pralaimėjusioms partijoms atsikratyti totalitarinio mentaliteto „partinių broilerių“ perėtojų, nuo to būtų geriau ne tik mūsų politinėms partijoms, bet visų pirma Lietuvos žmonėms, kurie pavargo nuo neklystančių savim patenkintų partokratų.