Žemaitijos nacionaliniame parke Paplatelės miške, supamos apsnigtų eglynų, veržiasi Pilelio šaltinio versmės. Net ir žnaibant -20° C šaltukui, jos neužšąla ir kviečia praeivį gurkštelėti tyro vandens, pasigrožėti vandens atspindžių peizažais.
Kalvos papėdės griovoje, prasidedančioje mažu duburiu, į žemės paviršių išsprūsta Pilelio šaltinio mažoji versmė. Šioje vietoje lankytojų patogumui įrengtas nedidukas šulinukas, kur vandens niekada nepristinga. Nuo seno vietinių gyventojų vertinamas šio šaltinio vanduo savo svarbos nepraranda ir dabar. Tai, ko gero, lankomiausias Žemaitijos nacionalinio parko šaltinis. Vieni stabtelna prie jo atsigaivinti keliaudami Plokštinės pažintiniu taku, kiti specialiai atvyksta vandens namo parsivežti.
Lietuvos geologijos tarnybos darbuotojai 2012 m. atlikę šio šaltinio tyrimus nustatė, kad per parą iš šios versmės nuteka apie 10 m³ vandens. Šaltinio vandenyje mažai ištirpusių mineralinių medžiagų (359 mg/l), vanduo santykinai kietas. Nitritų ir amonio vandenyje neaptikta. Nitratų kiekis būdingas foninei aplinkai (2 mg/l). Vandenyje labai nedidelis natrio, chloro, geležies kiekis. Šaltinio vanduo priskiriamas kalcio, magnio hidrokarbonatiniam tipui.
Mažosios versmės vanduo upeliu atvingiuoja ir įsilieja į didžiąją, užimančią apie 5 arus, Pilelio šaltinio versmę. Ji nutolusi nuo mažosios apie 200 m rytų kryptimi. Glaudžiai supamas pelkinio eglyno, šaltinis dvelkia ramybe. Nebetilpdamas duburyje, vanduo iš jo išteka upeliu, vėliau įsiliejančiu į Šilinę.
1997 m. Pilelio šaltiniui suteiktas hidrogeologinio gamtos paminklo statusas. Į gamtos paminklo teritoriją, sudarančią 2,4 ha, patenka Pilelio šaltinio mažoji ir didžioji versmės kartu su jų apsaugos zona.
