Danijilas Konstantinovas – rusų tautininkas, disidentas, gavęs prieglobstį Lietuvoje. Tėvynėje jam už tautinę politinę veiklą sukurpta kriminalinė byla, inkriminuota žmogžudystė. Nors teisme išsiaiškinta, kad priskiriamos žmogžudystės metu jis dalyvavo mamos gimtadienyje, valdžia, paleidusi jį iš kalėjimo, pareikalavo skubiai palikti šalį.
Akivaizdu, kad Vladimiro Putino režimas su disidentais „tvarkosi“ efektyviau, nei Adolfas Hitleris ar Josifas Stalinas, kur politiniai disidentai buvo disidentai ir tokių pačių gerbiami. Čia siekiama disidentus sudoroti ne tik politiškai, bet ir moraliai, užtraukiant visuomenės pasmerkimą, apskelbiant juos žmogžudžiais, pedofilais ar kitokiais nusikaltėliais.
Jūsų dėmesiui – išskirtinis D. Konstantinovo interviu apie tautiškumą, demokratiją, ekonomiką V. Putino valdomoje Rusijoje.
– Pas mus Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, Vladimiras Putinas vaizduojamas nacionalistu. Liberalieji kosmopolitai jį pristato kaip nacionalistinės grėsmės iliustraciją – kas bus, jei nacionalistai ateis į valdžią pas mus. Antivakarietiški sluoksniai savo ruožtu pristato jį kaip teigiamą alternatyvą laukiniam liberalizmui, kosmopolitizmui ir kapitalizmui. Ką Jūs pasakysite: ar V. Putinas – nacionalistas?
– Aš manau, V. Putinas išvis neturi tvirtų politinių įsitikinimų. Jis gyvena už ideologijos ribų. V. Putinas – racionalus pragmatikas, politikos praktikas, išnaudojantis skirtingus ideologinius komponentus savų tikslų realizavimui. Jis gali naudoti bet kokią retoriką: liberaliąją, tautinę ir net komunistinę, pastarąją – kaip nostalgiją sovietinei praeičiai, kurią jaučia milijonai Rusijos piliečių.
V.Putinas, kaip ir daugelis Rusijos valdininkų, vienodai puikiai jautėsi tiek sovietų sistemoje, tiek liberalioje, sąlyginai demokratinėje Boriso Jelcino sistemoje, tiek savo paties sukurtoje. Jis visada tarnavo tuo metu veikiančiai valdžiai. Galbūt tai tas truputis, kas yra pastovaus jo politinėse pažiūrose. Jis – valstybininkas, valstybė jam pati savaime – vertybė, jis renkasi tas ideologines aranžuotes, kurios padeda išlaikyti valstybę. Tačiau svarbiausia jam – valdžia.
Ji domina jį pati savaime, o taip pat – kaip garantija, išsauganti jo kapitalą, laisvę ir gyvybę nuo galimų politinių ekscesų. Rusijoje valdžia ir nuosavybė dažnai eina koja kojon, o metodai siekiant vieno ir kito dažnai – labai abejotini. Žinoma, V. Putinas turi tam tikrus vaizdinius apie gėrį ir blogį, apie visuomenės sąrangą, bet nėra vientiso ideologinio žemėlapio.
Jis siekia išsaugoti valstybės teritorinį vientisumą, bet ekonomikoje jis – veikiau liberalaus modelio šalininkas, su tam tikromis pataisomis, atsižvelgiant į Rusijos ypatybes ir savo draugų, kolegų interesus. Interesus, kurie kertasi su šiuo modeliu ir galiausiai jį sunaikina, formuodami Rusijoje neofeodalizmą. Stambiausi nuosavybės gabalai, įskaitant strateginius valstybės objektus, siauros artimų asmenų grupės rankose.
Užsienio politikoje V. Putinas – greičiau imperialistas, nei nacionalistas. Jį domina išorinė valstybės įtaka, tai yra – jo paties ir jam artimų asmenų, o visai ne rusų tautos. Tautinę retoriką jis ėmė naudoti visai neseniai, siekdamas pagrįsti savo politiką Ukrainoje. Kalbos apie etninius rusus bei „rusų pasaulį“ suskambo tiktai Krymo ir Pietryčių Ukrainos įvykių fone. Tuo tarpu vidaus politika Rusijoje – atvirai antitautinė. Rusų tauta, sudaranti gyventojų daugumą, nei politiškai, nei teisiškai nėra subjektiška. Ji neturi jokio statuso. Pats jos egzistavimas niekaip neįtvirtintas.
Rusų tautos nėra nei Konstitucijoje, nei kituose esminiuose valstybės įstatymuose. Tai dar būtų galima pakęsti, jei rusų interesai būtų užtikrinami darbais. Rusai neturi savo tautinės respublikos ar kitokio federalinio subjekto [kas suteikta kai kurioms kitoms tautinėms grupėms – red. past.]. Nėra nė vienos teisiškai užregistruotos rusų partijos [iš tiesų panaikintos bet kokios tautinės bei regioninės partijos – red. past.]. Rusų tautinės organizacijos skelbiamos ekstremistinėmis, persekiojamos ir draudžiamos. Rusų tautininkai teisiami ir sodinami į kalėjimus pagal išgalvotus kaltinimus. Štai Jums atsakymas, ar V. Putinas – nacionalistas.
Griežtai kalbant nacionalizmas – tai siekis sukurti tautinę valstybę. Rusija gi vystosi kaip daugiatautė TSRS nuoskala, kur iš rusų tautos atimtas bet koks subjektiškumas.
– Viena skaudžiausių problemų Europoje – masinė imigracija ir imigrantų savivalė. Kokie reikalai Rusijoje? Ar rusai susiduria su agresyviais svetimšaliais savo namuose, istorinėse rusų žemėse, ar tokie dalykai vyksta tik „supuvusiuose Vakaruose“?
– Masinė imigracija Rusijoje – ypač opi problema. Imigrantai iš Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalių jau skaičiuojami milijonais. Dabar jų srautai kiek mažėja dėl ekonomikos krizės ir darbo stygiaus. Pati migracija nėra baisi. Ji tampa problema, kai prasideda tarptautiniai ir tarpkonfesiniai konfliktai su vietos gyventojais. Jie gali sąlygoti rimtus ekscesus. Tokių atvejų jau esama tiek Maskvoje, tiek mažuose provincijos miestuose – Kondopogoje, Pugačiove ir kitur.
Vakarų žiniasklaida, veikiausiai, neteikia tam didesnės reikšmės, o Rusijos žiniasklaida – griežtai cenzūruojama. Veikia griežta nuostata vengti tarptautinių įtampų eskalavimo, net kai problemos – akivaizdžios. Visi konfliktai nurašomi kaip buitiniai. Rekomenduojama vengti net nusikaltėlio tautybės įvardijimo.
– Ar svetimšalių problema nėra atsakas į Kremliaus imperializmą? Rusai – Kaukaze, kaukaziečiai – Rusijoje?
– Nevadinčiau problema pačių svetimšalių. Aš normaliai žiūriu į visas tautas ir konfesijas. Problema – jų konfliktai. Kiekvienas etnosas turi savus elgesio modelius ir jie gali skirtis. Pavyzdžiui musulmonų šalyse priimta per religines šventes gatvėse skersti ėriukus. Atvažiavę į rusiškus miestus jie tai tęsia. Rusams toks modelis nepriimtinas. Iš čia gali kilti konfliktas.
Žinau panašių atvejų. Daugelis išeivių iš Kaukazo mėgsta šaudyti į orą iš mašinų, kai važiuoja vestuvinis kortežas. Maskviečiai tai supranta kaip iššūkį ir vėl kyla konfliktai. Skiriasi ir požiūriai į moteris tarp krikščionių ir musulmonų. Be to, veikia tautinės nusikalstamos grupuotės.
Dėl atsako į Kremliaus imperializmą, tai problemų kelia tiek šiaurės kaukaziečiai, tiek išeiviai iš Vidurinės Azijos, tiek iš Pietų Kaukazo, iš kur Rusija jau seniai pasitraukė. Šiaurės Kaukazas – Rusijos dalis, tad jo gyventojai – Rusijos piliečiai. Problemos su jais – tai vidaus politikos problemos, reikalaujančios rimtų ir pasvertų sprendimų. O problemos su išeiviais iš Pietų Kaukazo ir Vidurinės Azijos – tai jau migracijos politikos problemos. Užtektų įvesti vizų režimą, ir problemos gerokai sušvelnėtų.
Žinau, kad yra nuomonė, jog imigracijos problemos – tai kolonijinės praeities našta, kai buvusių kolonijų gyventojai suteka į metropolijas. Bet tai ne visuomet taip. Vokietija, tarkime, niekada nebuvo didelė kolonijinė imperija, bet didžiausia Afrikos ir Artimųjų Rytų išeivių našta kliūva būtent jai. Italiją ar Austriją taip pat sunku pavadinti kolonijinėmis imperijomis, bet dėl savo geografinės padėties arba gyvenimo lygio jos tampa imigrantų susikaupimo vietomis.
– Pas mus, Europoje, nacionalizmas vertinamas selektyviai. Jei tautininkas prieš V. Putiną – viskas lyg ir gerai, bet jei prieš Briuselio diktatą ar liberaliąsias vertybes – jau vienareikšmiai blogai. Tie patys ukrainiečių tautininkai mūsų žiniasklaidoje pateikti teigiamai, kai stojo į kovą prieš V. Putiną, bet kai išvaikė lytinių iškrypėlių paradą, toje pačioje žiniasklaidoje „tapo“ fašistais ir destruktoriais. O kas laukia Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių, jei tautininkai gaus valdžią Rusijoje? Ir kurgi riba tarp rusiškojo nacionalizmo ir imperializmo?
– Viskas ir visada vertinama selektyviai, priklausomai nuo situacijos ir interesų. Žinoma, kad Europoje veikia kairuoliško liberalizmo diskursas, kurio dalis – įvairių mažumų gynyba: tiek seksualinių, tiek tautinių, tiek religinių. Pasikėsinimas į šias mažumas suprantamas kaip pasikėsinimas į patį viešpataujantįjį diskursą.
Dėl rusų tautininkų – jeigu jie ateis į valdžią, Lietuvai negresia nieko blogo. Riba tarp rusiško nacionalizmo ir imperializmo – labai paprasta. Nacionalizmas – už tautinę valstybę. Imperializmas siekia imperijos ir išorinės ekspansijos. Tam tikra prasme jų vektoriai – tiesiog priešingi. Rusų tautininkai statys tautinę valstybę ir rūpinsis rusų tautos gerove. Bus atsisakyta ekspansijos į kitas šalis – pačios Rusijos naudai. Tokia tautinė Rusija – labai patogus kaimynas.
– Mūsų politinėje ir informacinėje terpėje, kalbant apie Rusiją, šnekama vien apie liberaliąją opoziciją. Neskaitant komunistų ir Vladimiro Žirinovskio. Apie jokią tautinę opoziciją – nė žodžio. Jūs gi save laikote tautiniu opozicionieriumi. Kas čia per egzotika?
– Tautinė opozicija Rusijoje yra, tik ji išgyvena nuolatinį valdžios spaudimą, dėl to negali suformuoti savų institucijų. Kaip jau sakiau, tautinės organizacijos Rusijoje – draudžiamos, o jų lyderiai – represuojami. Naujausias pavyzdys – Etnopolitinis susivienijimas „Rusai“ uždraustas dėl kvietimo kurti rusų tautinę valstybę, o jo lyderis Aleksandras Belovas apkaltintas pagal 4-is baudžiamojo kodekso straipsnius. Dabar jis – kalėjime. Pagalvokite, kaip tokiomis sąlygomis kurti tautinę opoziciją su savo partijomis ar žiniasklaida?
– Žvelgiant į liberaliąją opoziciją Rusijoje, sunku įsivaizduoti ruso patrioto reakciją. Gal tokia opozicija – patogi režimui, nes paprastas rusų žmogus su tautinėmis ir konservatyviomis vertybėmis tarp tokios opozicijos ir V. Putino tiesiog priverstas rinktis V. Putiną?
– Jūs teisus. Valdžios atstovai sąmoningai kanalizuoja pilietinį protestą į siaurą liberaliosios opozicijos srovę, žinodami, jog tokia opozicija niekada nesulauks populiarumo rusų tautoje. Taip ir vyksta. Bet kokia kitoniška opozicija, tiek kairioji, tiek tautinė, ryžtingai iššluojama iš politinio lauko. Šiandien Rusijoje nėra nė vienos registruotos tautinės partijos, kuri galėtų dalyvauti rinkimuose. Tuo tarpu liberalai turi net keletą partijų. Jie taip pat turi savo žiniasklaidą ir rėmėjų, tautininkai – ne. O ką pasirinks paprastas rusų žmogus su tautinėmis ar konservatyviomis vertybėmis priklausys nuo jo informuotumo.
– Dar sykį grįžkime prie geopolitikos. Pas mus Rusijos liberalai vaizduojami, kaip vieninteliai mūsų draugai šioje šalyje. Bet juk tie patys liberalai – pavyzdžiui, Jegoras Gaidaras – atviri imperininkai, tiktai kitos socialinės krypties?
– Imperinė matrica liberalų terpėje – gana stipri. Iš dalies tai aiškintina tuo, jog daugelis liberalų lyderių – išeiviai iš sovietinės nomenklatūros su visomis jos sampratomis. Kita problema – liberalų baimė, išvydus rusiškojo nacionalizmo „kaliausę“. Jų sąmonėje imperija siejasi su daugiatautiškumu, kas iš dalies – tiesa, o imperinio modelio atsisakymas baugina rusų tautinės valstybės sukūrimu, kur vyrautų nacionalistai. Ne šiaip sau daugelis liberalų vadų visaip pabrėžė teritorinio vientisumo išlaikymą, net su problemiškuoju Kaukazu. O Michailas Chodorkovskis net paskelbė kariausiąs už Kaukazą iki paskutinio šovinio. Tai juk šį tą sako?
– Dar vienas svarbus klausimas – socialinė politika. Antivakarietiški sluoksniai pas mus, tiesa, marginalūs, bet gana triukšmingi. Jie skelbia, kad V. Putinas – šaunuolis, pastatė į vietą oligarchus, sukūrė socialiai orientuotą ekonomiką, tiesiog – pavyzdinė alternatyva korumpuotiems Vakarams. Ką Jūs, kaip rusas, galite apie tai pasakyti?
– V. Putinas tikrai pastatė oligarchus į vietą, patraukęs juos nuo valdžios ir šiek tiek apribodamas jų apetitą. Savo laiku Rusiją faktiškai valdė oligarchų taryba. 90-aisiais net buvo sąvoka – „semibankirščina“ – septynių bankininkų valdžia. Bet tas pats V. Putinas užtikrino oligarchams jų nuosavybės neliečiamybę, o taip pat įtvirtino kriminalinės privatizacijos pasekmes. Ir tas pats V. Putinas sukūrė naujus oligarchus iš savo draugų.
Šie oligarchai virsta beveik feodalais viduramžiškąja šio žodžio prasme. Jūs, tikriausiai, girdėjote apie tolimųjų reisų vairuotojų protestus? Jie protestavo prieš naujas rinkliavas keliuose. O pinigai iš šių rinkliavų eina į kišenę Arkadijaus Rotenbergo sūnui – naujo V. Putino oligarcho. Visus stambiausius valstybinius užsakymus gauna žmonės, artimi valdžiai. Taip įsisavinami milijardai dolerių. Ar tai – pavyzdys „korumpuotiems Vakarams“, spręskite patys.
Jokios socialiai orientuotos ekonomikos Rusijoje, žinoma, nėra. Yra sistema, kurioje mokamos išmaldos biudžetininkams, kad jie išliktų lojalūs valdančiajam režimui. Tai primena nuograužas ir kaulus šunims, bet žmonėms, išvargusiems nuo 90-ųjų ubagystės, ir to pasirodė gana.
Apskritai Rusija labai skursta. Išskyrus Maskvą ir dar kelis stambius miestus, žmonės pažodžiui elgetauja. Vidutinė pensija – nuo 5 iki 7 tūkstančių rublių. Pusė jos išeina komunalinėms paslaugoms. Visa kita – maistui ir vaistams. Skurdo lygis auga, ypač dabar, krizės fone. Palaipsniui siaurėja nemokama sveikatos apsauga ir švietimas. Užtai auga karinis biudžetas… Didinami atlyginimai deputatams, policininkams ir teisėjams. Nieko bendro su socialine orientacija.
– Ką rusų tautininkai ir asmeniškai Jūs manote apie tautų apsisprendimo teisę? Ar pripažįstate šią teisę tautoms, gyvenančioms Rusijos valdžioje – čečėnams, totoriams, jakutams? Gal jų atsiskyrimas būtų geriausia išeitis pačių rusų tautai – išsispręstų migracijos problema, dingtų poreikis dotuoti vietinius „chanus“, kaip Ramzanas Kadyrovas, rusų mokesčių sąskaita?
– Tai – sunkus klausimas, reikalaujantis tvarkingos, pasvertos prieigos. Asmeniškai aš esu Rusijos teritorinio vientisumo išsaugojimo šalininkas. Kita vertus, aš suprantu, kad ilgainiui mes galime prarasti kai kuriuos regionus, pavyzdžiui – Šiaurės Kaukazą. Bet man principinis klausimas – išsaugoti vieningą tautinę erdvę rusų tautai. Todėl mane baugina perspektyva, kad gali atsiskirti Tatarstanas ir Baškortostanas. Juk ten gyvena daug rusų, be to – Pavolgio atsiskyrimas gali nuvesti į visišką Rusijos subyrėjimą. Man norėtųsi to išvengti.
Na, o dotacijos vietiniams kunigaikštukams, kaip R. Kadyrovas, ir taip greitai išseks. Rusijai tiesiog nebeliks pinigų finansuoti Šiaurės Kaukazą. Tai jau akivaizdu.
– Ko Jūs, kaip rusų tautininkas, palinkėtumėte Lietuvai ir lietuvių tautininkams?
– Sėkmės ir sveiko mąstymo.
Kalbėjosi politologas Marius Kundrotas
