Ūkininkų gaminiams – užkarda

Lietuviško šviežio maisto paklausa auga. Jo pasigendama ligoninėse, ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo bei kitose įstaigose. Deja, viešojo maitinimo sistemai ūkininkų produkcija sunkiai prieinama. Jos įsigijimą stabdo ir griežtos laisvosios rinkos taisyklės, pagal kurias pirmenybė teikiama pigesnei atvežtinei produkcijai. Ūkininkai manymu, Viešųjų pirkimų įstatymą būtina keisti.

Pigiausi produktai

Šiuo metu savivaldybės pačios skelbia maitinimo konkursus, atrenka nugalėtojus ir prižiūri maitinimo paslaugos kokybę. Jos dažniausiai atsižvelgia ne į kokybę, bet į mažiausią kainą.

Ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis apgailestavo, kad dabar viešųjų pirkimų konkursų sąlygos yra tokios, kad ūkininkai jose neturi galimybės dalyvauti. Reikalavimus atitinka ir konkursus laimi tos pačios įmonės „Smulkus urmas“ ir „Sanitex“.

Kokį maistą valgo vaikai, domėjosi ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Jos duomenimis, per 2013–2014 mokslo metus iš 1 035 VMVT patikrintų mokyklų tik 286 (28 proc.) patiekalai buvo gaminami iš ūkininkų ūkyje užaugintų daržovių.

Vien tik ūkininkų produkciją naudojo visos tikrintos Jurbarko, Kėdainių, Rietavo, Ukmergės mokyklos. Nė vienos mokyklos, kurioje patiekalams gaminti būtų tiekiamos ūkininkų ūkiuose užaugintos daržovės, nebuvo Biržuose, Druskininkuose, Ignalinoje, Jonavoje, Molėtuose, Plungėje, Radviliškyje, Raseiniuose, Šalčininkuose, Švenčionyse, Utenoje ir Vilkaviškyje.

VMVT kasmet nustato atvejų, kai vaikams buvo siūloma nekokybiškų ar neleistinų maisto produktų arba tokių produktų, kurių sudėtyje yra vaikams draudžiamų maisto priedų.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie maitinimo paslaugų kokybės gerinimą. Manoma, kad tą pavyktų padaryti, jei savivaldybės, organizuodamos maitinimo paslaugų viešuosius pirkimus, pasirinktų vietos ūkininkų ūkiuose užaugintus šviežius sveikus produktus. Šią idėją palaiko ir žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Ministrė ne kartą pabrėžė, kad pigumas neturėtų būti pagrindinis kriterijus renkantis konkurso laimėtoją. Žemės ūkio ministerija jau yra parengusi pasiūlymus keisti Viešųjų pirkimų įstatymą. Bus siūloma, kad perkančiosios organizacijos produktus ir paslaugas galėtų pirkti supaprastintų pirkimų būdu.

Dalijosi patirtimi

Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis yra vienas iš pirmųjų savivaldybių vadovų,  pradėjęs skatinti vietos ūkininkų produkcijos vartojimą. Šią praktiką Darnaus maisto forume pristatęs meras pabrėžė, kad jo vadovaujama savivaldybė šiame kelyje susidūrė su rimtomis teisinėmis kliūtimis, kurios atsirado dėl ES teisinio reguliavimo. Meras sakė, kad jau keleri metai kai kuriose Panevėžio rajono mokyklose ir darželiuose veikia vietos ūkininkų daržovių sulčių vartojimo programa. Vaikai geria šviežias ekologiškas sultis, tačiau ši programa, nors ir inicijuota savivaldybės, labiau remiasi entuziazmu ir negali rimtai plėstis, nes ES laisvo prekių judėjimo principu paremtos Viešųjų pirkimų taisyklės draudžia riboti tiekėjus pagal regioną.

„Biudžetinės įstaigos priverstos pirkti produktus taikydamos mažiausios kainos kriterijų, o vietos valdžia negali įpareigoti nei mokyklų, nei maitinimą organizuojančių įmonių pirkti produktus iš vietos ūkininkų“, – sakė P.Žagunis. Meras pabrėžė, kad negerai, kai patys elementariausi produktai – tokie, kaip morkos ar bulvės, pradeda keliauti iš tolimų kraštų. Tampa akivaizdu, kad šis laisvosios rinkos dėsnis turi būti koreguojamas. „Žmonės nesimaitina žmoniškai. Paukštis dažniausiai lesa grūdus. Voverė kramto visokius kanduolius. Beždžionė graužia vaisius. Vilkas ryja mėsą. Kiaulė ėda visa ką. O taip daro ir tūli žmonės. Ar numanome, ką tai reiškia? Reikia maitintis žmoniškai!“ – tautos šviesuolio Vydūno mintis apie sveikatą ir mitybą citavo P.Žagunis.

Meras paminėjo, kad šiais metais ekologiškos daržovės tiekiamos trijų lopšelių-darželių 220 vaikų ir vienos vidurinės mokyklos 207 mokiniams. Pasak Panevėžio rajono mero, viena įstaiga per metus vidutiniškai suvartoja 1 500–4 000 kg bulvių, 500–1 700 kg morkų (kiekis didėja, kai spaudžiamos sultys), 150–550 kg burokėlių, 160–500 kg kopūstų, 120–180 kg svogūnų.

Reikalauja realių priemonių

Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje vadovas Kęstutis Navickas sakė, kad žemės ūkis gali būti ne vien produkcijos gamyba, bet ir sistema, kurioje dera ekonominė nauda, socialinė atsakomybė ir gamtos apsauga. Todėl reikia diskutuoti maisto politikos, miesto ir kaimo sanglaudos temomis, ieškoti tvaraus žemės ūkio vystymosi galimybių, priemonių, kaip skatinti kaimo plėtrą ir įtraukti vietos bendruomenes. Taip pat ieškoti sprendimų, kaip realizuoti vietos produkciją per viešuosius pirkimus  nepažeidžiant laisvosios rinkos taisyklių. Forumo dalyviai parengė ir rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad maistas iš jo augintojų ir gamintojų pasiektų vartotoją be tarpininkų, nesusijusių su žemės ūkiu. Atkreipiamas dėmesys, kad būtina švelninti griežtas laisvosios rinkos taisykles, ribojančias valstybės ir savivaldos institucijoms pirkti žemės ūkio produkciją iš vietos gamintojų. Dokumente taip pat siūloma įtraukti tėvus, vietos bendruomenes nustatant kokybės reikalavimus maistui ir jo įvairovei, kai maistas tiekiamas švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės globos įstaigoms.

Rezoliucijoje taip pat pasisakoma už kooperacijos skatinimą įvedant mokesčių lengvatas ir teisingos bei sąžiningos mokesčių sistemos rėmimą smulkiųjų ar šeimos ūkių užaugintai, pagamintai produkcijai, atsižvelgiant į jų indėlį į bendrųjų vertybių išsaugojimą, sukuriamas darbo vietas ir socialinę sanglaudą, siūloma parengti tokių ūkių atrinkimo kriterijus. 

Įstatymą būtina koreguoti

Jonas Talmantas , Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

Per programas „Pienas vaikams“, „Ekologiškai sveikas maistas – vaikams“  palaikomi mūsų ūkininkai, siekiama, kad būtų valgoma  mūsų šalyje užauginta produkcija. Šis žingsnis yra labai geras ir jį reikėtų stiprinti. Dabar Viešųjų pirkimų įstatymas nėra palankus mūsų šalies augintojams, todėl į biudžetines įstaigas  produktai tiekiami iš įvairiausių šalių ir ne itin aukštos kokybės. Norint to išvengti,  būtina koreguoti Viešųjų pirkimų įstatymą. Juk jis nėra „šventa karvė“. Reikėtų priimti tokį sprendimą, kad siūlomiems mūsų ūkininkų produktams neturėtų būti taikomas jokie viešieji pirkimai. Juk produktas yra pagamintas mūsų šalyje, ūkininkas dar sukuria pridėtinę vertę ir darbo vietas. Dabar Viešųjų pirkimų įstatymas sudaro nelygias sąlygas. Žinoma, kitos šalys užaugina ekonomiškai pigesnių produktų, tačiau mūsų ūkininkų išaugintieji yra sveikesni. Lietuvos ūkiuose, palyginti su Europos vidurkiu, naudojama 50 proc. mažiau pesticidų.

Perka centralizuotai

Dr.Deividas Soloveičik , Advokatų kontora GLIMSTEDT

Ne pigesnė produkcija lemia kaimo produkcijos nepasiekiamumą biudžetinėms įstaigoms. Dažniausiai socialinės įstaigos maisto produktus perka centralizuotai arba dideliais kiekiais. Jie orientuojasi į pirkimą „vienos stotelės“ principu, t. y. perkama iš tokių tiekėjų, kurie gali pasiūlyti viską. Tai lemia tokių tiekėjų didelius finansinius bei kitus pajėgumus (metinę apyvartą ir pan.), kuo negali pasigirti smulkieji pardavėjai. Kitaip tariant, pastarieji net neprieina prie tokių pirkimų. Taigi variantai yra keli: arba skatinti tokių tiekėjų dalyvavimą pirkimuose, nustatant kvalifikacijos reikalavimus taip, kad jie galėtų juose dalyvauti, arba perkant konkrečius produktus ir tokiais kiekiais, kad būtų sudaromos sąlygos jiems dalyvauti. Arba pirkimo dokumentuose numatyti reikalavimus prekėms, kurias tiekia tokie smulkieji gamintojai, ūkininkai, tai paskatins didžiųjų ir stambiųjų tiekėjų pirkimo iš mažųjų iniciatyvą.