Liubavo dvaro sodyba paskelbta valstybės saugomu objektu
Kultūros ministro Šarūno Biručio įsakymu valstybės saugomu kultūros paveldo objektu paskelbtas Liubavo dvaro sodybos kompleksas. Kultūros ministerija taip pat patvirtino dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą ir paveldotvarkos projektą. Planą, inicijavus Kultūros paveldo departamentui, parengė VĮ „Lietuvos paminklai“.
„Pagaliau visiškai reglamentuota galima veikla Liubavo dvaro teritorijoje, kuri užtikrins šios Vilniaus rajone, Liubavo kaime esančios dvaro sodybos ir unikalaus kraštovaizdžio išsaugojimą. Savininkai galės pretenduoti į valstybės finansinę paramą šio kultūros paveldo objekto tvarkybos darbams. Komplimentų galėčiau pasakyti Liubavo muziejaus įkūrėjui Gintarui Karosui, dedančiam dideles pastangas ir besirūpinančiam dvaro sodybos išsaugojimu bei pritaikymu“, – džiaugiasi Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas.
Anot VŠĮ „Europos parkas“ ir Liubavo muziejaus įkūrėjo Gintaro Karoso, atsigavęs po užmaršties dvaras tapo vieta, kuri skatina domėtis kultūros bei technikos paveldu. Atvykę į Liubavo dvarą žmonės jau gali pajusti tą atmosferą, kaip veikė malūnas. Šiuo metu vyksta dvaro oranžerijos ir oficinos restauravimas ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms: „Restauruojant Liubavo dvarą, stengiamasi išsaugoti kuo daugiau autentiškų dvaro sodybos dalių, nors nėra paprasta suderinti dabartį su praeitimi. Restauruojamoje oranžerijoje planuojame įkurti bendro pobūdžio muziejinę ekspoziciją apie senovines oranžerijas“.
Prie Liubavo dvaro atgaivinimo Gintaras Karosas pirmąkart prisidėjo 2009 m., kai buvo restauruojama angelo skulptūra – autentiška technologija ji buvo išlieta iš alavo. Kitas projektas buvo Liubavo dvaro malūno pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms 2008-2010 m. EEE mechanizmo parama restauruotame dvaro malūne pavyko atkurti autentišką malūno įrangą.
„Liubavo dvaro sodyba buvo mažai tyrinėta, daugiau tyrimų bus galima atlikti ateityje. Per 200 metų ji buvo daug kartų keista ir perstatinėta, tad kuris variantas yra tikresnis, kartais gal ir neįmanoma atsakyti. Tokie objektai, kaip oranžerijos, yra specifiniai: pirma, savo konstrukcijomis jos yra pakankamai gležnos. O šildymo sistemos, kurios tobulėjo ir keitėsi, būna nepastebimos ir lengvai sunaikinamos. Pagrindinis mūsų uždavinys yra palikti vadinamąsias archeologines atodangas, kuo mažiau paliestą objektą, netgi atsisakant patogumo, kad kuo daugiau pažinimo ženklų pasiliktų ateičiai“, – sako G.Karosas.
Liubavo dvaro sodyba įsikūrusi Liubavo kaime, vaizdingoje vietovėje prie Žalesos (buv. Gėrėjos) upės. Šiuo metu Liubavo dvaro sodyboje yra išlikę 10 dvaro pastatų, dalis tvenkinių bei želdinių. Dvaro rūmai neišlikę. Dvaro pavadinimas greičiausiai bus kilęs iš panašios prūsiškos šaknies žodžių „liubas“, „šliubas“, kurie lietuvių kalba reiškia „meilė“, „santuoka“. Galėjo būti, kad kadaise nuo užkariavimų besitraukdama į Lietuvos gilumą čia Gerėjos (dabar – Žalesos) upės slėnyje apsigyveno prūsų bendruomenė.
Liubavo kaimo vietovardis istoriniuose šaltiniuose sutinkamas nuo XVI a. Pirmieji žinomi savininkai buvo LDK politinis veikėjas I Lietuvos Statuto autorius grafas Albertas Goštautas (1480-1539 ). Mirus Albertui, Liubavą paveldėjo jo sūnus Stanislovas Goštautas (1507-1542). Jis buvo vedęs Barborą Radvilaitę (1520-1551). Jau pirmosiose Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto iždo knygose 1546 m. minimi Liubavo dvare vykdomi tvenkinių remonto darbai. Tuo metu dvaras tiekė ypač vertinamą žuvį valdovo stalui, o dvaro valdos siekė net Siesarčio, Kirneilio ir kt. ežerus netoli Molėtų.
Vėliau Liubavą valdė Mikalojus Radvila Rudasis, Golejevskiai, Krišpinai Kiršenšteinai, Tiškevičiai. Tikrąjį aukso amžių Liubavo dvaras išgyveno XIX a., kai dvarą valdė su Tiškevičiais besigiminiavusi Slizienių šeima. Liubavo dvare gyveno ir kūrė garsus XIX a. Lietuvos skulptorius Rapolas Slizienis (1804-1881), palaidotas su žmona dvaro koplyčios-mauzoliejaus požemiuose.
Išlikusios 1546-1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš šių dokumentų matyti, kad čionykštėse apylinkėse buvo gausu gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvies. Tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas. Čia buvo įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai. Liubavas buvo itin pažangus ūkiniu požiūriu – tai viena iš pirmųjų valdų, kur buvo įgyvendinta Bonos Sforzos inicijuota valakų reforma (nepraėjus nė porai metų nuo jos paskelbimo).
Nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko Lietuvos istorijai svarbių asmenų nuosavybe, garsėjo ne tik gamtos turtais, bet ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.
