V. Juozapaitis. Laisvės premija arba kaip gyvena kaimo mokytojas

Pastarųjų dienų fone, kuriame Seimo valdantieji,  pademonstravę savo primityvų istorinės atminties suvokimą negrįžtamai prarado viltį kada nors būti gerbiami, į antrą planą, o kai kuriais atvejais, ir apskritai iš viešų diskusijų orbitos dingo problemos, kurių neišsprendę, sulauksime uždelsto veikimo bombos sprogimo padarinių,  istorinio teisingumo sąvoką paversiančių grindų mazgote, kuria ilgainiui bus užčiaupti paskutiniai sveiko proto ir sąžinės daigų likučiai.

Dar būtų galima suprasti tokio akibrokšto priežastį, jeigu Lietuvos laisvės atmintį pažeminę vyrai ir moterys būtų bent apsimetę nesuprantantys savo poelgio, tačiau juolab didesnį šiurpą kelia tai, kad padorumo jausmą išsioperavę, save politikos „profesionalais“ tituluojantys veikėjai viešai pripažįsta, kad tai padarė sąmoningai, kas faktiškai reiškia jeigu ne valstybinį perversmą, tai valstybinio mąstymo atšaukimą.

Tačiau kraupiausia šioje istorijoje yra tai, kad dvi pagrindinės politinės jėgos, užsitraukusios mąstančio pasaulio panieką ir pasibjaurėjimą, savo rankose tvirtai laiko pagrindinės mūsų valstybės piliečių sąmonės formavimo vadžias, t.y. vadovauja švietimo bei kultūros ministerijoms, kurių priedermė – puoselėti istorinį bei kultūrinį-tautinį paveldą, saugoti istorinę atmintį ir visomis išgalėmis nešti šviesą jaunuomenei, nuo kurios sąmoningumo priklausys valstybės gyvastis. Taip, suprantu kad žmonės, dirbantys šiose įstaigose niekuo dėti, nes balsavime nedalyvavo, tačiau politinio lygmens ministerijų vadovai turėtų bent atsiriboti nuo tokio savęs paniekinimo, jeigu jau  jų balsai savo partijose neturi jokio svorio. Kitu atveju šie politikai prarastų moralinę teisę vienu ar kitu būdu prisidėti prie kultūrinės edukacijos ir švietimo procesų, nebent sąmoningai norėtų tiems procesams pakenkti, siekdami istorinį teisingumą paversti politiniu farsu.

Tiesa pasakius, toks kultūros ministerijos žingsnis galėtų tapti šios nevienareikšmiai vertinamos institucijos ir jos vadovų reabilitavimosi pradžia,  kuri būtų sutikta pozityviai ne tik supriešintos kultūros bendruomenės, bet ir politinės opozicijos, kurios tikslas – vienyti ir telkti visuomenę bendriems valstybiniams darbams. Na, bet šią diskrecinę teisę palieku ministrui, o štai Švietimo ir mokslo ministerijos vadovei derėtų įdėti nemažai pastangų idant ją delegavusios partijos žingsnis, ciniškai paniekinęs istorinio teisingumo prasmę, nepaverstų niekais jos nuoširdžių pastangų įtikinti švietimo ir mokslo bendruomenę savo lojalumu valstybei.

Juolab, kad Švietimo ir mokslo ministerija savo nuopelnus matuoja kol kas tik skambiomis deklaracijomis, nuo kurių kelias iki sprendimų įgyvendinimo toks pat tolimas, kaip šiandienos valdančiųjų santykis su Lietuvos Nepriklausomybės ištakomis… Net visuotinio mokytojų streiko akivaizdoje yra pakeliamos rankos ir apeliuojama į valstybės iždo nepakankamumą, nors tikroji priežastis – negebėjimas, arba nenoras suvokti savo tautos ir valstybės prioritetų, kurių vienas svarbiausių yra švietimas, be kurio sėkmingo įgyvendinimo mūsų laukia gūdi tamsa, kurios šešėliai jau aptemdė protus didžiajai daugumai tautos išrinktųjų, pamynusių savo žmoniškumą ir ignoravusių savo atsakomybės pareigą pamiršdami,  kad Seimo nariai privalo atstovauti ir paisyti ne tik savo asmeninių ar trumpalaikių, bet ir strateginių tautos ir valstybės interesų.

Kaip tie, kai kurių kaimo mokyklų mokytojai, kasdien sukariantys, savo sąskaita, į darbą ir namo per aštuoniasdešimt kilometrų, o vietoj palaikymo ir kompensacijų neretai sulaukiantys pagiežingų replikų apie galimybę to nedaryti jeigu nepatinka… Bet tie ištikimi savo valstybės sūnūs ir dukros, sukandę dantis ir sukaupę paskutinius tikėjimo savo valstybės nepriklausomybės idėja trupinius, kęsdami fizinį nepriteklių ir dvasines patyčias, kasdien eina valstybės keliu, nes puikiai supranta, kad kitas pasirinkimas reiškia aklavietę.

Labai gaila, kad to nesupranta tautos atstovai, atstovaujantys nežinia kuriai tautai.