Po svarstymo pritarta siūlymui didinti neapmokestinamąjį pajamų minimumą

Seimas, 61 parlamentarui balsavus už, 5 – prieš ir 20 susilaikius, po svarstymo pritarė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17,20 ir 21 straipsnių pataisų projektui Nr. XIIP-3654(2), kuriuo siekiama didinti pajamų apmokestinimo progresyvumą, sumažinant mokestinę naštą mažas pajamas gaunantiems asmenims, paskirstyti mokestinę naštą tarp darbo ir kapitalo pajamų apmokestinimo, pasiruošti prisijungimui prie Einamųjų nematomų operacijų liberalizacijos kodekso.

Svarstomu projektu siūloma padidinti maksimalų taikytiną mėnesio neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) nuo 166 iki 200 eurų.
Maksimalus taikytinas NPD būtų taikomas, jei gyventojo pajamos neviršija minimalios mėnesinės algos (šiuo metu 325 eurai per mėnesį arba 3 900 eurų per metus). Jei gyventojo pajamos per mėnesį viršis minimalią mėnesinę algą (šiuo metu 325 eurų per  mėnesį arba 3 900 eurų per metus), pagrindinis NPD atitinkamai mažinamas, apskaičiuojant jį pagal nustatytą formulę, pagal kurią NPD mažinamas taip, kad kiekvieniems papildomiems 25 eurams tenka 8,5 euro mažesnis NPD.

Siūloma padidinti šiuo metu taikomą papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (PNPD) nuo 60 iki 120 eurų už kiekvieną vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį vaiką (įvaikį), jeigu jis mokosi mokykloje pagal bendrojo ugdymo programą.

Projektu taip pat numatoma padidinti neįgaliems asmenims taikomą individualų neapmokestinamąjį pajamų dydį nuo 235 iki 270 eurų per mėnesį – asmenims, kuriems nustatytas 0-25 procentų darbingumo lygis, arba senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, arba asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis; nuo 175 eurų iki 210 eurų per mėnesį – asmenims, kuriems nustatytas 30-55 procentų darbingumo lygis, arba senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, ar asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas vidutinis ar lengvas neįgalumo lygis.

Siekiant tolygesnio mokestinės naštos pasiskirstymo tarp darbo ir kapitalo bei didesnio pajamų apmokestinimo progresyvumo siūloma nuo 3000 eurų iki 500 eurų sumažinti neapmokestinamą pajamų ribą iš vertybinių popierių perleidimo ir palūkanoms iš indėlių ir skolos vertybinių popierių.

Kartu siūloma nuo 5 metų iki 10 metų ilginti kito nei gyvenamasis būstas (gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka) nekilnojamojo turto išlaikymo laikotarpį, po kurio pajamos iš šio turto perleidimo būtų neapmokestinamos, paliekant ir toliau galioti lengvatas pajamoms iš gyvenamojo būsto perleidimo, nustatytas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose.

Siekiant pasiruošti prisijungimui prie Einamųjų nematomų operacijų liberalizacijos kodekso, teikiamu įstatymo projektu taip pat  siūloma nustatyti, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas iš pajamų gali atimti per mokestinį laikotarpį patirtas išlaidas – gyvybės draudimo įmokas pagal gyvybės draudimo sutartis ir įmokas į pensijų fondus, jeigu įmokų gavėjas yra vienetas, įregistruotas ar kitaip organizuotas Europos ekonominės erdvės valstybėje ar EBPO valstybėje ir jei jos atitinka  kitus šio įstatymo 21 straipsnio reikalavimus.

17 straipsnio „Neapmokestinamosios pajamos“ 1 dalies 53 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka;

54 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pajamos, pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.