O. Aleknavičienė. Rašyti pavardes valstybine kalba nėra nusižengimas

Par­adok­sas, bet kal­bi­nin­kams ten­ka aiš­kin­ti, kad ra­šy­ti vals­ty­bi­ne kal­ba nė­ra nu­si­žen­gi­mas. Tu­riu gal­vo­je Lie­tu­vos pi­lie­čių var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mą as­mens do­ku­men­tuo­se: pa­suo­se ir as­mens ta­pa­ty­bės kor­te­lė­se.

In­ter­ne­te kai ku­riuo­se straips­niuo­se gė­di­na­ma vi­suo­me­nė ir siū­lo­ma, kaip apei­ti įsta­ty­mus, kad bū­tų ga­li­ma iš­stum­ti vals­ty­bi­nę kal­bą. Ir iš­stum­ti ne iš bet kur, o iš itin svar­bios vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sri­ties: pi­lie­čių ir vals­ty­bės nuo­la­ti­nių tei­si­nių ry­šių fik­sa­vi­mo.

Jau ke­le­tą me­tų vyks­ta dis­ku­si­jos dėl as­men­var­džių, žmo­nės skel­bia sa­vo nuo­mo­nę spau­do­je, gin­či­ja­si in­ter­ne­to sve­tai­nė­se.Dis­ku­si­ją ypač pa­gy­vi­no vi­suo­me­ni­nin­kų or­ga­ni­zuo­tas ju­dė­ji­mas „TAL­KA už Lie­tu­vos vals­ty­bi­nę kal­bą“. Per du mė­ne­sius su­rink­ta be­veik 70 000 par­ašų, re­mian­čių vals­ty­bi­nės kal­bos iš­lai­ky­mą as­mens do­ku­men­tuo­se. Tal­ka pa­siū­lė komp­ro­mi­si­nį va­rian­tą: pa­grin­di­nis įra­šas tu­ri bū­ti vals­ty­bi­ne kal­ba, o jei as­muo pa­gei­dau­ja, pa­pil­do­mas – ori­gi­na­lo kal­ba.

Kol ga­lu­ti­nis spren­di­mas ne­priim­tas, ga­li­me mo­de­liuo­ti kal­bos ir vi­suo­me­nės san­ty­kius, ieš­ko­ti ar­gu­men­tų. Kal­bi­nin­kams svar­biau­sia įver­tin­ti, ko­kį po­vei­kį vie­noks ar ki­toks įsta­ty­mas tu­rės lie­tu­vių kal­bai ir jos var­to­to­jams. Vi­suo­me­nei svar­bu įsi­ti­kin­ti, ar ga­lu­ti­nis re­for­mos re­zul­ta­tas bus toks, ko­kio ji ti­kė­jo­si.

Nors esu kal­bos is­to­ri­kė, bet šiuo­kart dau­giau­sia dė­me­sio skir­siu da­bar­ties ir at­ei­ties va­rian­tams. Mo­ky­tis ra­šy­ti taip, kaip ra­šė­me XVI ar XIX am­žiu­je, tur­būt ne­no­ri nie­kas. Da­bar ver­ta svars­ty­ti tik as­men­var­džių ra­šy­mo mo­de­lių pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus.

Dėl ko gin­čy­tis neverta

Lie­tu­vių kal­ba yra vals­ty­bi­nė Lie­tu­vos kal­ba, įtei­sin­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos (14 straips­nis). Kons­ti­tu­ci­nis vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­sas įpa­rei­go­ja do­ku­men­tus ra­šy­ti vals­ty­bi­ne kal­ba. Var­do ir pa­var­dės ra­šy­mą Lie­tu­vos pi­lie­čio as­mens do­ku­men­tuo­se reg­la­men­tuo­ja Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos 1991–01–31 nu­ta­ri­mas Nr. I-1031 „Dėl var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­se“.

Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas 2014–02–27 by­lo­je Nr. 14/98 pa­tvir­ti­no pa­grin­di­nį pri­nci­pą – var­dai ir pa­var­dės Lie­tu­vos pi­lie­čių as­mens do­ku­men­tuo­se tu­ri bū­ti ra­šo­mi vals­ty­bi­ne kal­ba, tu­ri bū­ti pa­iso­ma kons­ti­tu­ci­nio im­pe­ra­ty­vo ją sau­go­ti.

Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas pri­pa­ži­no, kad as­men­var­džių ra­šy­mas vals­ty­bi­ne kal­ba pi­lie­čių tei­sių ne­pa­žei­džia. Toks ra­šy­mas par­odo as­mens ry­šį su vals­ty­be. As­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tą iš­duo­da vals­ty­bė, ji nu­sta­to jo ga­vi­mo ir nau­do­ji­mo tai­syk­les. Kad jį gau­tų, as­muo tu­ri ati­tik­ti tei­sės ak­tais nu­ma­ty­tus rei­ka­la­vi­mus. Vie­nas iš jų – mo­kė­ti vals­ty­bi­nę kal­bą.

Kad ir ko­kie ne­gin­či­ja­mi at­ro­do šie pri­nci­pai, lie­tu­vių kal­bą vis dėl­to mė­gi­na­ma iš­stum­ti. Tam ke­lią no­ri at­ver­ti Ge­di­mi­no Kir­ki­lo ir Ire­nos Šiau­lie­nės par­eng­tas ir Sei­me svars­to­mas „Var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mo pro­jek­tas (XIIP-1653(2)“. Jei toks įsta­ty­mas bū­tų pri­im­tas, da­lis da­bar­ti­nių Lie­tu­vos pi­lie­čių as­men­var­džių as­mens do­ku­men­tuo­se bū­tų ra­šo­mi ne­vals­ty­bi­ne kal­ba.

Vals­ty­bi­nę kal­bą bent mi­ni­ma­liai mo­ka vi­si piliečiai

Vi­so­se vals­ty­bė­se vals­ty­bi­nė kal­ba yra pi­lie­čius vie­ni­jan­ti bend­ra kal­ba. Lie­tu­va čia ne iš­im­tis. Vals­ty­bės lė­šo­mis jos mo­ko­ma mo­kyk­lo­se ar­ba mo­ko­ma­si sa­va­ran­kiš­kai sie­kiant gau­ti pi­lie­ty­bę. Šią kal­bą bent mi­ni­ma­liai mo­ka vi­si pi­lie­čiai, to­dėl par­ašy­ti var­dą ir pa­var­dę pa­gal ta­ri­mą, o par­ašy­tą pers­kai­ty­ti taip pat ga­li vi­si. Te­rei­kia mo­kė­ti abė­cė­lę ir ra­šy­bos tai­syk­les.

Jei pi­lie­čių var­dai ir pa­var­dės bū­tų ra­šo­mi įvai­rio­mis pa­sau­lio kal­bo­mis, nors abė­cė­lės pa­grin­dą su­da­ry­tų ir lo­ty­niš­kos rai­dės, juos už­ra­šy­ti ir pers­kai­ty­ti mo­kė­tų ne vi­si. Sa­ky­kim, iš­gir­dę Pjer Mopasan, lie­tu­viš­kai taip ir par­ašo­me, o jei rei­kė­tų ra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba, tai­syk­lin­gai par­ašy­tų tik mo­kan­tys pra­ncū­ziš­kai – Pier­re Maupassant. Ne­mo­kė­da­mi vo­kiš­kai, tai­syk­lin­gai ne­pa­ra­šy­tu­me iš­girs­tų Giun­ter Šiler – vo­kiš­kai ra­šo­ma Günther Schiller. Ne­mo­kė­da­mi len­kiš­kai, pa­gal ta­ri­mą ne­pa­ra­šy­tu­me ir Mal­go­ža­ta Žulčinska – len­kiš­kai ra­šo­ma Mał­gor­za­ta Żółczyńska. Par­ei­gū­nams ir tar­nau­to­jams pa­var­des daž­nai ten­ka už­ra­šy­ti iš klau­sos, pa­sa­ky­ti te­le­fo­nu ar ki­to­mis ry­šio prie­mo­nė­mis ir iden­ti­fi­kuo­ti as­me­nį.

Len­kiš­kų pa­var­džių bū­tų dau­giau­sia. Aki­vaiz­du, kad no­rint tai­syk­lin­gai par­ašy­ti ir pers­kai­ty­ti pa­var­des Dę­bińs­ki, Mąc­zyńs­ki, Śli­żews­ki, Że­laź­nik, Żółtkie­wicz, Żółczyńs­ki, Źrąb­kows­ki, Wróblews­ki, Wróblińs­ki, rei­kia mo­kė­ti len­kų ra­šy­bos tai­syk­les. Lie­tu­vių ą, ę ta­ria­me kaip il­guo­sius a, e, tuo tar­pu len­kų ą, ę – kaip om, on, em, en (Dę­bińs­ki, Mączyński). Kaip bū­tų tų tai­syk­lių mo­ko­ma ir mo­ko­ma­si?

Var­das ir pa­var­dė nė­ra tik as­mens nuo­sa­vy­bė – juos var­to­ja ne tik pats as­muo, bet ir vi­suo­me­nė. Jie rei­ka­lin­gi as­me­niui įvar­dy­ti ir iš­skir­ti iš ki­tų. Var­dai ir pa­var­dės nuo­lat pa­ten­ka į vie­šą­ją erd­vę, to­dėl ra­šy­ba tu­ri bū­ti pri­tai­ky­ta dau­gu­mos pi­lie­čių pa­to­gu­mui. Tur­būt net ne­ver­ta kel­ti klau­si­mo, ar as­men­var­džių ra­šy­mas įvai­rio­mis pa­sau­lio kal­bo­mis bū­tų pa­to­gus dau­gu­mai Lie­tu­vos pi­lie­čių.

Vie­no­dos są­ly­gos lie­tu­viams ir vi­sų tau­ti­nių bend­ri­jų nariams

Var­do ir pa­var­dės ra­šy­mas as­mens do­ku­men­tuo­se vals­ty­bi­ne kal­ba su­da­ro vie­no­das są­ly­gas lie­tu­viams ir vi­siems tau­ti­nių bend­ri­jų na­riams ra­šy­ti juos tais pa­čiais raš­me­ni­mis. Jo­kios pi­lie­čių gru­pės, su­si­da­ran­čios tau­ti­niu pa­grin­du, da­bar ne­tu­ri pri­vi­le­gi­jų dėl as­men­var­džių ra­šy­mo.

Pa­gal G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mą var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba tu­rė­tų tei­sę ne vi­si pi­lie­čiai, o tik lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nis var­to­jan­čių kal­bų at­sto­vai. Iš tau­ti­nių bend­ri­jų ga­lė­tų ra­šy­ti len­kai, vo­kie­čiai, ang­lai, tur­kai, bet ne­ga­lė­tų ru­sai, bal­ta­ru­siai, ukrai­nie­čiai, žy­dai, ar­mė­nai, gru­zi­nai, to­to­riai ir dau­gy­bė ki­tų, nes jų kal­bų abė­cė­lė su­da­ry­ta ne pa­gal lo­ty­nų abė­cė­lę.

Tai­gi G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas dis­kri­mi­nuo­tų dau­gy­bę Lie­tu­vos tau­ti­nių bend­ri­jų na­rių ir pa­žeis­tų tau­ti­nių bend­ri­jų ly­gia­tei­siš­ku­mo pri­nci­pą. Be to, var­do ir pa­var­dės ra­šy­mas ki­to­mis kal­bo­mis ro­dy­tų Lie­tu­vos pi­lie­čio ry­šį ne su Lie­tu­va, o su ki­to­mis vals­ty­bė­mis.

Jei vals­ty­bė su­in­te­re­suo­ta vi­suo­me­nės pi­lie­ti­ne in­teg­ra­ci­ja, ji ne­tu­rė­tų skirs­ty­ti pi­lie­čių pa­gal tau­ty­bę ir tai­ky­ti jiems skir­tin­gas as­men­var­džių ra­šy­mo tai­syk­les.

Ar ti­krai ti­ki­ma­si to­kio re­zul­ta­to?

Da­bar­ti­nę lie­tu­vių abė­cė­lę su­da­ro 32 rai­dės. Ji pa­skelb­ta 1901 me­tais Jo­no Jab­lons­kio „Lie­tu­viš­kos kal­bos gra­ma­ti­ko­je“, kar­tu pa­teik­tos ir ra­šy­bos tai­syk­lės. Da­bar­ti­nė lie­tu­vių abė­cė­lė at­si­ra­do tau­ti­nio są­jū­džio lai­kais. Ji bu­vo rei­ka­lin­ga vi­suo­me­nei kaip bend­ras ko­das, ku­ris pa­pras­tai tam­pa ir vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liu. Abė­cė­lę pri­ėmė ir pa­lai­kė pir­miau­sia tau­tos ir kal­bos ly­de­riai. Pa­skui bu­vo su­kur­ta mo­ky­mo prog­ra­ma, abė­cė­lė įtrauk­ta į švie­ti­mo sis­te­mą ir be jo­kių pa­kei­ti­mų ga­lio­ja iki šiol (šiek tiek keis­ti tik ra­šy­bos pri­nci­pai).

Lie­tu­vių kal­bo­je vie­ną gar­są ati­tin­ka vie­na rai­dė, iš­sky­rus tik dvi­rai­džius ch, dz, dž ir minkš­tu­mo ženk­lą i. As­men­var­džiai yra kal­bos da­lis (ti­kri­niai daik­ta­var­džiai), to­dėl ra­šo­mi pa­gal bend­rą­sias ra­šy­bos tai­syk­les. Jie funk­cio­nuo­ja bend­ra­me žo­džių srau­te tiek sa­ky­ti­nė­je, tiek ra­šy­ti­nė­je kal­bo­je.

Var­dams ir pa­var­dėms ra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba rei­kė­tų apie 150 raš­me­nų, dau­gu­ma jų bū­tų su dia­kri­ti­niais ženk­lais. At­siž­vel­giant į da­bar­ti­nį su­nkiai prog­no­zuo­ja­mą mig­ran­tų iš Azi­jos ir Af­ri­kos plūs­mą, raš­me­nų ga­lė­tų ras­tis dar dau­giau. Į ra­šy­ti­nę lie­tu­vių kal­bą at­ei­tų apie 120 in­va­zi­nių raš­me­nų. Ma­ža to, juos rei­kė­tų ra­šy­ti pa­gal tų kal­bų ra­šy­bos tai­syk­les. Tai ne tri­jų rai­džių – w, q, x – klau­si­mas, kaip daž­nai mė­gi­na­ma aiš­kin­ti! Juo la­biau ne vie­nos w.

In­for­ma­ci­nė­se sis­te­mo­se tiek nau­jų ženk­lų (per 120) su­kel­tų chao­są. Juos įves­ti į vals­ty­bės duo­me­nų re­gis­trus bū­tų su­dė­tin­ga ir dėl tech­ni­nių da­ly­kų, ir dėl per­so­na­lo par­en­gi­mo. To pa­da­ry­ti, be­je, ne­pa­vy­ko ir Len­ki­jo­je: vi­suo­se re­gis­truo­se lie­tu­vių var­dai ir pa­var­dės ra­šo­mos be dia­kri­ti­nių ženk­lų, net jei pa­se ir par­ašy­ta lie­tu­viš­kai, t. y. nors pa­se yra Ša­rū­nas Gedžiūnas, re­gis­truo­se funk­cio­nuo­ja Sa­ru­nas Gedziunas.

Ką siū­lo G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas? Siū­lo du va­rian­tus: 1) „as­mens var­das ir pa­var­dė ra­šo­mi lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis“ (3.1); 2) „pi­lie­čio pra­šy­mu jo var­das ir pa­var­dė ra­šo­mi lo­ty­niš­kos abė­cė­lės raš­me­ni­mis ir pa­gal Tarp­tau­ti­nės ci­vi­li­nės avia­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos Ma­ši­ni­nio skai­ty­mo ke­lio­nės do­ku­men­tų tai­syk­les (to­liau – ICAO tai­syk­lės), jei­gu var­das ir pa­var­dė šiais raš­me­ni­mis įra­šy­ti do­ku­men­to šal­ti­ny­je“ (4.1). An­tras at­ve­jis reiš­kia, kad var­das ir pa­var­dė as­mens do­ku­men­te bū­tų ra­šo­mi be dia­kri­ti­nių ženk­lų. Kaip tai at­ro­dy­tų? Štai ke­le­tas pa­vyz­džių (dėl ak­tua­lu­mo pa­tei­kia­ma dau­giau len­kiš­kų):

len­kų Bróździńs­ki, Śli­wińs­ki virs­tų Broz­dzins­ki, Sliwinski

len­kų Żółczyńs­ki, Dę­bińs­ki virs­tų Zolc­zyns­ki, Debinski

lat­vių Bērziņš, Šķēle virs­tų Ber­zins, Skele

vo­kie­čių Günther, Jänisch virs­tų Gunt­her, Janisch

nor­ve­gų Håkon, Wal­lumrød virs­tų Ha­kon, Wallumrod

tur­kų Türkoğ­lu, Ay­şegül virs­tų Tur­kog­lu, Ay­se­gul.

Ar tai čia bū­tų ra­šy­mas ori­gi­na­lo kal­ba? Ar to ti­ki­si Lie­tu­vos pi­lie­čiai ir už­sie­nie­čiai, ku­rie no­ri, kad var­das ir pa­var­dė bū­tų ra­šo­mi jų gim­tą­ja kal­ba? Juk aki­vaiz­du, kad ir as­mens do­ku­men­tuo­se, ir in­for­ma­ci­nė­se sis­te­mo­se, ir spau­do­je funk­cio­nuo­tų iš­krai­py­tos, ori­gi­na­lo ra­šy­bos ne­ati­tin­kan­čios for­mos. Juk bū­tų ra­šo­ma su­pap­ras­tin­tai – rai­dė­mis be dia­kri­ti­nių ženk­lų. Taip žmo­nės jas ir skai­ty­tų. Tai bū­tų as­men­var­džių dar­ky­mas. Kal­bi­nin­kai tam pri­tar­ti ne­ga­li, ne­svar­bu ko­kia kal­ba jie bū­tų par­ašy­ti.

G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­me ši­taip ra­šy­ti, jei as­muo pa­gei­dau­ja, nu­ma­to­ma ir už­sie­nie­čių var­dus bei pa­var­des (2.1). Apie tai pla­čiai ne­kal­ba­ma, es­mė ne­pa­sa­ko­ma, už­mas­kuo­ja­ma pa­mi­nint Tarp­tau­ti­nės ci­vi­li­nės avia­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos Ma­ši­ni­nio skai­ty­mo ke­lio­nės do­ku­men­tų tai­syk­les. Keis­ta, kad ma­ši­ni­niam skai­ty­mui pri­tai­ky­tas tai­syk­les no­ri­ma kaip pa­grin­dą trauk­ti į pi­lie­čių var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mą (trans­li­te­ra­ci­jos pri­nci­pus žr. ČIA). Tam ne­pri­ta­ria ir Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja.

„TAL­KA už Lie­tu­vos vals­ty­bi­nę kal­bą“ siū­lo pa­pil­do­mą įra­šą įra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba. Jei bū­tų pri­im­tas šis siū­ly­mas, pa­pil­do­mas įra­šas bū­tų įra­šo­mas tai­syk­lin­gai – raš­me­ni­mis su dia­kri­ti­niais ženk­lais. Pa­grin­di­nis – ofi­cia­lus – įra­šas bū­tų vals­ty­bi­ne kal­ba, jis funk­cio­nuo­tų ir ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se bei in­for­ma­ci­nė­se sis­te­mo­se.

Ko­kią įta­ką var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mas ki­tų kal­bų raš­me­ni­mis da­ry­tų lie­tu­vių kal­bai?

Ko­kią įta­ką var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mas ki­tų kal­bų raš­me­ni­mis da­ry­tų lie­tu­vių kal­bai? Net jei bū­tų ra­šo­ma be dia­kri­ti­nių ženk­lų ir į as­mens do­ku­men­tus at­ei­tų ma­žiau ne­gu 120 ne­lie­tu­viš­kų raš­me­nų, prob­le­mų at­si­ras­tų dėl to pa­ties gar­so per­tei­ki­mo ke­liais raš­me­ni­mis. Jie kon­ku­ruo­tų tar­pu­sa­vy­je ir kel­tų pa­inia­vą. An­tai gar­sas ž bū­tų per­tei­kia­mas vie­nu lie­tu­viš­ku ž ir dviem len­kiš­kais: z ir rz. Nors gar­sui ž len­kų kal­ba tu­ri tris raš­me­nis – ż, ź ir rz, bet ICAO tai­syk­lės taš­ką ir kir­tį nuo z nu­mes­tų, to­dėl lik­tų tik dvi: z ir rz. Gar­są ž žy­min­čių raš­me­nų at­ei­tų dar ir iš ki­tų kal­bų. Daug raš­me­nų va­rian­tų tu­rė­tų vi­si va­di­na­mie­ji šnypš­čia­mie­ji: ša­lia lie­tu­viš­ko č at­si­ras­tų c, cz, ch, tsch, tj, ša­lia š – s, sz, sh, sch, ša­lia ž – z, rz ir pan. Dau­gu­ma raš­me­nų bū­tų dvi­rai­džiai, kai ku­rie tri­rai­džiai, o kar­tais ir ke­tur­rai­džiai.

Ki­ta prob­le­ma – nu­me­tus dia­kri­ti­kus, su­tap­tų kai ku­rie raš­me­nys, nors fo­no­lo­giš­kai jie ne­ta­pa­tūs. Rai­de s bū­tų iš­reiš­kia­mas ir gar­sas s, ir gar­sas š, rai­de z – ir gar­sas z, ir gar­sas ž, o rai­de c – ir gar­sas c, ir gar­sas č. Su­ta­pus raš­me­nims, su­tap­tų ir kai ku­rios pa­var­dės.

Ki­taip sa­kant, as­men­var­džių ra­šy­bo­je pa­inia­vą la­biau­siai kel­tų dve­jo­pas san­ty­kio tarp gar­so ir raš­mens pa­žei­di­mas: 1) „vie­nas gar­sas – ke­li skir­tin­gi raš­me­nys“ ir 2) „vie­nas raš­muo – ke­li skir­tin­gi gar­sai“.

Ra­šy­bos va­rian­tų at­si­ra­di­mas pra­dė­tų ar­dy­ti ra­šy­bos sis­te­mą. Jai da­ry­tų įta­ką ki­tų kal­bų ra­šy­bos pri­nci­pai. Raš­me­nų kon­ku­ren­ci­ja ypač ak­tua­li bū­tų mo­kyk­lo­se, kur mo­ko­si lie­tu­vių ir ke­lių tau­ti­nių bend­ri­jų vai­kai. Rei­kia įsi­vaiz­duo­ti mo­ki­nių są­ra­šą, ku­ria­me yra ne­lie­tu­viš­kų pa­var­džių, pvz., lie­tu­vių Vilčinskas, len­kų Wilczyński, vo­kie­čių Wotschke. Ko­dėl pir­mą­ją pa­var­dę rei­kia ra­šy­ti su V, o an­trą­ją ir tre­čią­ją su W? Ar ga­li­ma w ra­šy­ti ir žo­dy­je vil­kas? Ko­dėl gar­sas č pir­mo­je pa­var­dė­je per­tei­kia­mas č, an­tro­je cz, o tre­čio­je tsch? Ku­rią iš jų tu­riu ra­šy­ti žo­dy­je čiau­dė­ti?

Li­te­ra­tū­ro­je, ypač moks­li­nė­je, už­sie­nie­čių as­men­var­džiai da­bar ra­šo­mi ir ori­gi­na­lo kal­ba. Jų ra­šy­mo tai­syk­lės pa­teik­tos kny­go­je „Lie­tu­vių kal­bos ra­šy­ba ir sky­ry­ba“ (1992). Kar­tais ke­lia­mas klau­si­mas, ko­dėl pa­gal jas ne­ga­li­ma ra­šy­ti ir pi­lie­čių as­men­var­džių.

Pir­miau­sia rei­kia at­siž­velg­ti į tai, kad skir­tu­mas tarp li­te­ra­tū­ros ir as­mens do­ku­men­to di­džiu­lis. Už­sie­nie­čių pa­var­džių ra­šy­mas li­te­ra­tū­ro­je pri­lygs­ta ci­ta­toms ki­to­mis kal­bo­mis (ci­tuo­ja­me ori­gi­na­lo kal­ba). Tai bū­na frag­men­tiš­kas sve­tim­var­džio pa­var­to­ji­mas lie­tu­viš­ka­me teks­te, mi­ni­mas as­muo pa­pras­tai ne­tu­ri tei­si­nių ry­šių su Lie­tu­va, jis yra ar bu­vo ki­tos vals­ty­bės pi­lie­tis. Tuo tar­pu Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­var­dės nuo­lat funk­cio­nuo­ja įvai­rio­se ins­ti­tu­ci­jo­se: iš as­mens do­ku­men­tų pe­rei­na į dar­bo­vie­čių, ban­kų, Sod­ros, svei­ka­tos ap­sau­gos, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to, trans­por­to prie­mo­nių, sa­vi­val­dy­bių, po­li­ci­jos do­ku­men­tus bei re­gis­trus. Be­je, spau­do­je ir in­ter­ne­te ma­to­me daug klai­din­gai par­ašy­tų už­sie­nie­čių pa­var­džių. Gė­da, bet pers­kai­tai, ir tiek. O štai pi­lie­čių do­ku­men­tuo­se ir re­gis­truo­se klai­dų bū­ti ne­ga­li, nes var­das ir pa­var­dė yra as­mens ta­pa­ty­bės at­pa­ži­ni­mo ženk­las. Ne­tin­ka­mai par­ašy­ta bent vie­na rai­dė ne­leis iden­ti­fi­kuo­ti as­mens. Tai ga­li­ma iš­mė­gin­ti kad ir ban­ke.

Svars­tant as­men­var­džių ra­šy­mo re­for­mą, rei­kia kel­ti to­kį klau­si­mą: ar ga­li­ma pi­lie­čių as­mens do­ku­men­tuo­se ne­lie­tu­viš­kus var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti ki­tais lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis taip, kad tai de­rė­tų su lie­tu­vių kal­bos tra­di­ci­ja, ne­pa­žeis­tų lie­tu­vių kal­bos sis­te­mos ir lie­tu­vių kal­bos sa­vi­tu­mo? At­siž­velg­ti į šiuos pri­nci­pus prieš pri­imant spren­di­mą įpa­rei­go­jo Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas. Ma­no iš­va­da ne­dvip­ras­miš­ka: dau­gy­bė in­va­zi­nių raš­me­nų ir nuo­lat su­si­du­rian­tys įvai­rių kal­bų ra­šy­bos pri­nci­pai kel­tų grės­mę lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos sis­te­mai ir lie­tu­vių kal­bos sa­vi­tu­mui. Jei G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas bū­tų pri­im­tas, tai reikš­tų, kad ne tik ne­pai­so­ma kons­ti­tu­ci­nio im­pe­ra­ty­vo sau­go­ti vals­ty­bi­nę kal­bą, bet ir ne­at­siž­vel­gia­ma į lie­tu­vių kal­bos var­to­ji­mo tra­di­ci­ją, pa­vo­jų bend­ri­nei kal­bai, ne­pa­to­gu­mą Lie­tu­vos gy­ven­to­jų dau­gu­mai.

Apie iš­im­tis ki­tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bę tu­rė­ju­siems pi­lie­čiams ir su­tuok­ti­niams

Ir da­bar yra nu­ma­ty­ta iš­im­čių ki­tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bę tu­rė­ju­siems pi­lie­čiams, už­sie­nie­čiams bei jų su­tuok­ti­niams. Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos 1991–01–31 nu­ta­ri­mas Nr. I-1031 „Dėl var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­se“ nu­ma­to vie­ną pa­grin­di­nio pri­nci­po iš­im­tį, kaip ra­šy­ti ki­tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bę tu­rė­ju­sių pi­lie­čių var­dus ir pa­var­des lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis ne­pa­žei­džiant Lie­tu­vos įsta­ty­mų (3 punk­tas): „As­me­nų, tu­rė­ju­sių ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę, var­dai ir pa­var­dės iš­duo­da­ma­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­se ga­li bū­ti ra­šo­mi pa­gal tos vals­ty­bės pi­lie­čio pa­są ar jį ati­tin­kan­tį do­ku­men­tą“.

Ci­vi­li­nės me­tri­ka­ci­jos tai­syk­lių, pa­tvir­tin­tų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tei­sin­gu­mo mi­nis­tro 2006–05–19 įsa­ky­mu Nr. 1R-160, 8 punk­tas lei­džia re­gis­truo­jant ir įtrau­kiant į aps­kai­tą už­sie­nio vals­ty­bių pi­lie­čių bei jų vai­kų ci­vi­li­nės būk­lės ak­tus, jų var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti par­ai­džiui per­ra­šant lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis iš pa­so ar už­sie­nio vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos iš­duo­to ci­vi­li­nės būk­lės ak­to įra­šo liu­di­ji­mo. Ta­čiau pa­gal šias tai­syk­les re­gis­truo­jant Lie­tu­vos pi­lie­čio san­tuo­ką su už­sie­nio vals­ty­bės pi­lie­čiu, taip pat jų vai­kų gi­mi­mą, Lie­tu­vos pi­lie­čio var­das ir pa­var­dė tu­ri bū­ti ra­šo­ma lie­tu­vių kal­ba.

Jei net ir ne­bū­tų pri­im­tas G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas, iš­im­tis ir to­liau ga­lė­tų bū­ti da­ro­ma už­sie­nie­čiams, pri­iman­tiems Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Iš­im­tis ga­lė­tų bū­ti da­ro­ma taip pat ir su ki­tų vals­ty­bių pi­lie­čiais san­tuo­ką su­da­ran­tiems as­me­nims bei to­kių šei­mų vai­kams, tik šiuo at­ve­ju rei­kė­tų pa­ko­re­guo­ti mi­nė­tų Ci­vi­li­nės me­tri­ka­ci­jos tai­syk­lių 8 punk­tą ir leis­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiams, su­da­riu­siems san­tuo­ką su už­sie­nie­čiais, ra­šy­ti pa­var­dę taip, kaip par­ašy­ta su­tuok­ti­nio do­ku­men­te. To­kias iš­im­tis siū­lo ir Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja. Jų ne­bū­tų daug ir ne­igia­mo po­vei­kio lie­tu­vių kal­bos sis­te­mai tai ne­tu­rė­tų.

Jei bū­tų ap­sisp­ręs­ta dėl „Tal­kos“ siū­lo­mo lat­viš­ko as­men­var­džių ra­šy­mo as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tuo­se mo­de­lio, tai gal­būt ir su už­sie­nie­čiais su­si­tuo­ku­sių­jų bei jų vai­kų as­men­var­džių ra­šy­mo klau­si­mą bū­tų ga­li­ma iš­spręs­ti taip kaip Lat­vi­jo­je – ne­da­ry­ti jo­kių iš­im­čių. Ta­da vi­siems pi­lie­čiams, ku­rie to pa­gei­dau­ja, as­men­var­džiai ki­ta kal­ba bū­tų įra­šo­mi kaip pa­pil­do­mas įra­šas. Iš­im­tys tu­ri ten­den­ci­ją plės­tis. Vie­ną pa­da­rius, di­dė­ja spau­di­mas da­ry­ti ir ki­tą, net jei si­tua­ci­ja yra vi­sai ki­to­kia.

Lie­tu­va de­mo­kra­ti­nė, bet ne anar­chi­nė vals­ty­bė. Vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­są ga­ran­tuo­ja Kons­ti­tu­ci­ja ir ji ne­ga­li bū­ti stu­mia­ma iš jo­kios vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sri­ties. Vi­suo­me­nė tu­ri tei­sę ne­leis­ti, kad lie­tu­vių kal­bos vie­tą užim­tų ki­tų vals­ty­bių vals­ty­bi­nės kal­bos ir dėl to siau­rė­tų jos var­to­ji­mo ri­bos. Pa­vir­šu­ti­niš­kas po­žiū­ris į kal­bą ne­to­le­ruo­ti­nas, nes ga­li pa­ska­tin­ti lie­tu­vių kal­bai pa­vo­jin­gus spren­di­mus. Ger­biu „Tal­ką“ ir tal­ki­nin­kus už ini­cia­ty­vą, o Lie­tu­vos žmo­nes už su­pra­ti­mą.

Autorė yra kalbininkė, habilituota mokslų daktarė