Lapkričio 19 d. 10.10 val. į Seimo darbotvarkę įtrauktas piliečių iniciatyvinės grupės „Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą“ teikiamo tapatybės kortelės ir paso įstatymo pataisų projekto (XIIP-3796) svarstymas. Šiam projektui savo parašais pritarė beveik 70 000 Lietuvos piliečių.
Lapkričio 17 dieną piliečių iniciatyvinės grupės„Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą“ atstovai lankėsi Seime ir susitiko su Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę. Seimo Pirmininkė L. Graužinienė pasidžiaugusi šia piliečių iniciatyva ir atliktu milžinišku darbu, išreiškė viltį, kad „Seimo nariai taip pat įvertins piliečių siūlomą įstatymo projektą ir jis praeis visas būtinas svarstymo procedūras Seimo komitetuose ir posėdžių salėje“.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinė kalbą“ Seimui teikiamas įstatymo pakeitimo projektas yra pirmasis reikiamą parašų skaičių surinkęs projektas per pastaruosius aštuonerius metus.
Nuo 2000 metų piliečiai 16 kartų ėmėsi įstatymų leidybos iniciatyvos, tačiau surinkti reikiamą parašų skaičių pavyko tik 9 kartus. Paskutinį kartą reikiamas skaičius parašų buvo surinktas 2007 metais. O per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Seime buvo priimtas tik vienas piliečių pateiktas įstatymo projektas.
Verta pažymėti, kad Seimui svarstyti pateiktiems visuomininkų siūlymams nelietuviškų asmenvardžių rašymo lotyniškais rašmenimis ne pagrindiniame, bet kituose dokumentų puslapiuose pritarė ne tik bemaž 70 000 Lietuvos piliečių pasirašiusių po teikiamu įstatymo projektu, tačiau už analogiškus siūlymus yra pasisakę ir prieš 4 metus pas tuometinę Seimo pirmininkę Ireną Degutienę apsilankę Lenkijos intelektualai, jau tuomet drąsinę Seimą eiti būtent šiuo visiems priimtinu keliu.
Tiesioginė transliaciją iš Seimo posėdžių salės nuo 10 val. žiūrėkite ČIA.
Pasirodo, kad tą asmenų pavardžių rašymą lenkiškai kažkuriame kitame paso puslapyje Seimas daugiau daro Lenkijos paragintas ir kad tas paraginimas buvo padarytas per valdžioje esančius konservatorių politikus. Taigi, ar Lenkijos veikimas per intelektualus nėra viena iš tų neseniai Lenkijos Prezidento Dudos paminėtų jos įtakų Lietuvos valdžių sprendimams darymo priemonių, kurias atgaivinti sakė naujasis prezidentas turintis tikslą. Tad Degutienės paminėtas atvejis dėl Lenkijos intelektualų yra konkretus pavyzdys, kaip per valdžioje esančius atitinkamus politikus galima kištis į Lietuvos valstybės kaip suvereno galioje esančius reikalus. Ypač tokios galimybės įtaką esant galima įtarti šiuo atveju, kai atitinamų valdžioje esančių politinių jėgų ir visuomenės grupių yra talkinama pavardžių rašymo dokumentuose keitimui, nors Lietuvoje esama jų rašymo tvarka jokio rango įstatymams neprieštarauja, o visuomenės praktiniai poreikiai nėra tokio masto, kad būtų būtina šią tvarką keisti.