V. Buivydė: Svarbiau nei taisyklės – pagauti akimirką, kuri niekada nebegrįš

Buivydės ir asociacijos „Mentor Lietuva“ paroda „Ką veikia vaikai?“ bus eksponuojama nuo lapkričio 10 d. iki 30 d. Vilniaus mokytojų namų Mažojoje salėje (Vilniaus g. 39, Vilnius). Įėjimas nemokamas.

„Ką veikia vaikai?“ – taip pavadinta fotografės Vilijos Buivydės socialinės fotografijos paroda yra skirta ne vien tik tiems, kurie turi atžalų. Parodos autorė, bendradarbiaudama su asociacija „Mentor Lietuva“, siekiančia apsaugoti jaunus žmones nuo piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis bei skatinti juos sveikai gyventi, įamžino skirtingas organizacijos veiklas ir užfiksavo akimirkas, atskleidžiančias, kuo domisi, apie ką svajoja, kuo užsiima ir kas svarbu jaunajai kartai. Parodoje eksponuojamos fotografijos ne tik atspindi „Mentor Lietuva“ vykdomas prevencines ir ugdomąsias veiklas, bet ir siekia atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų užimtumo problemą bei psichoaktyviųjų medžiagų prevenciją.

Viena V. Buivydės nuotrauka buvo padovanota spalį Lietuvoje viešėjusiai tarptautinės organizacijos „Mentor“ steigėjai ir prezidentei Jos Didenybei Švedijos Karalienei Silvijai – tai fotografė laiko didžiule garbe ir prisipažįsta buvusi nustebinta. Su V. Buivyde kalbamės apie parodos idėją ir fotografiją jos gyvenime.

– Vilija, ką pastebėjai fotografuodama įvairias „Mentor Lietuva“ veiklas?

– Kai fotografuoju, pilnai pasineriu į vyksmą, todėl visa tai, kas nuotraukose, ir yra tai, ką pastebėjau. Būdama su „Mentor Lietuva“ aš jaučiausi jaukiai – visi čia yra savo srities specialistai ir nuoširdžiai trokšta vaikams gero.

– Ką atskleidžia paroda „Ką veikia vaikai“?

– Parodos darbuose daug smagių momentų, čia matosi užsiėmimai ir veiklos, kurios nieko nekainuoja arba kitaip sakant, kainuoja mūsų – tėvų ir vyresnių žmonių – laiką. Laiką, kurį skiriame, dovanojame savo mažiesiems draugams, padėdami jiems pažinti pasaulį.

– Ką Tau reiškia ši paroda?

– Pradėjusi dirbti su „Mentor Lietuva“ organizacija, apie jų veiklą žinojau labai mažai. Niuansai paaiškėjo palaipsniui, supratau, kad prisidedu prie kilnaus tikslo. Šis darbas man suteikia viltį apie gražesnį rytojų, nes taikioje, saugioje ir jaukioje aplinkoje auga stiprios ir savimi pasitikinčios asmenybės.

– Kas svarbu fotografuojant vaikus, paauglius?

– Fotografuojant žmones – vaikus ar suaugusiuosius, svarbiausias yra pozityvus požiūris. Reikia eiti atvira širdim, kitaip bus nenuoširdu ir nuotraukoje tai jausis. Reikia nebijoti bendrauti, atsiskleisti. Žmonės dažnai bijo fotoaparato, todėl už to „monstro“ jie turi matyti tokį patį „mirtingąjį“ kaip ir jie patys.

– Ar vaikus sunkiau fotografuoti nei suaugusiuosius? O gal atvirkščiai?

– Vaikai – vieni sunkiausiai fotografuojamų. Ypač maži – jie judrūs, gyvena savo mažame pasaulyje, kur dar nėra žodžio „pozuojam“. Man tai vienas smagiausiai fotografuojamų dalykų – galiu užfiksuoti natūralias išraiškas, veiklas, bendravimo su aplinka niuansus.

Parodos nuotraukose užfiksuoti vaikai jau nebe maži, jie beveik suaugę žmonės, todėl ir jų sąmoningumo lygis jau pažengęs, kai kurie drovūs, kiti labai drąsūs ir visi be galo skirtingi.

– Kaip fotografija atsirado Tavo gyvenime?

– Fotografijoje atsidūriau visai atsitiktinai, visko išmokau fotografuodama, daug klydau ir ieškojau. Esu baigusi grafinį dizainą ir savo diplominio darbo tema pasirinkau „Socialinį plakatą“ – tai buvo pirmoji paroda, tik to dar pati nežinojau. Kiek save prisimenu, dar mokykloje sąsiuvinio pabaigoje piešdavau veidus, stilizuotus grafinius vaizdus iš dėmių. Taip pat visada traukė socialinės, globalios temos.

Fotoaparatas pakliuvo į rankas paskutinėse mokyklos klasėse, kvailiodavome su geriausia drauge, vėliau daug keliavau ir visur drauge keliavo fotoaparatas. Technika su laiku gerėjo ir šiuo metu tai yra mano pagrindinis užsiėmimas.

Iš esmės esu reportažistė. Tai reiškia, kad stebiu aplinką ir fiksuoju tai, kas vyksta, nesikišdama į procesą. Reportažas pasitarnauja tiek vestuvių ar krikštynų fotografijoje, tiek renginiuose, kino, teatro užkulisiuose ir, žinoma, socialinėje fotografijoje. Reportaže nufotografuojami geriausi portretai. Tai tarsi dokumentika, o man dar ir artimas ryšys su vaizduojamais žmonėmis ar įvykiais.

– Kokia nuotrauka yra „vykusi“, nuo ko tai priklauso? Ar svarbiau perteikiamos emocijos, ar tai, jog nuotrauka atitiktų visas taisykles?

– Jau vaikystėje buvau taisyklių laužytoja. Mama pasakojo, kad darželyje viską dariau priešingai nei kiti. Tai man buvo natūralu – ieškoti naujų, nepramintų takelių. Ir dabar mane žavi tie darbai, kurie kažkuo unikalūs, vieninteliai. Manau, kad tuomet, kai žmogus leidžia sau būti savimi, gimsta menas. Asmeniškai man techninis nuotraukos išpildymas – visi tie „tiesūs horizontai“, „ryškumas“ ir „šarpas“, tėra antraeiliai dalykai. Žinoma, jei nori fotografuoti pomidorą, teks pasinagrinėti, bet juk su pomidoru nepabendrausi – geriau išeiti laukan. Man svarbiau suspėti pagauti neryškų, bet nuotaikingą kadrą, nei tvarkingai ir teisingai nufotografuoti jau prabėgusią akimirką, kuri niekada nebegrįš. Deja, fotografuojant studijoje dažniausiai galioja visos taisyklės, bet kartais ir čia galima pagudrauti.

– Ar turi autoritetų fotografijos pasaulyje, ar žmonių, kurie Tave įkvepia?

– Dažniausiai susižaviu vienu konkrečiu darbu ar darbų serija, atskira išpildyta tema, idėjos išraiška ir tik tuomet pasidomiu autoriumi. Turbūt vienas ryškiausių bus „Banksy“, ir tai net ne fotografas. Labiausiai mane įkvepia mano sūnus.

Dievinu autorinį kiną, kartais po filmo iš salės išeinu tapusi kitu žmogumi – ar būna geresnių pramogų? Sakoma, kad kino seansas – tai vakaras praleistas su filmo režisieriumi, tad aš nuolatos vaikštau į šiuos susitikimus.