Č. Iškauskas. Kaip ir kodėl A. Hitleris tapo musulmonu…

Ko gero, visi pasaulio tironai turėjo keistenybių ir ydų, kurių nepavadinsi nei gabumais, nei talentu, nei įgeidžiais ar silpnybėmis. Štai Josifas Stalinas jaunystėje gruzinų kalba rašė visai neblogus eilėraščius (vienas net buvo patekęs į gruzinų mokyklų vadovėlį „Gimtoji kalba“), galėdavo cituoti ilgiausias ištraukas iš Biblijos, Bismarcko, Čechovo veikalų. O Lavrentijus Berija, garsėjęs žiaurumu ir grubiu elgesiu su moterimis (po J. Stalino mirties teisme įrodyta, kad jis išprievartavo apie 200 moterų), vienoje nuotraukoje ant kelių pasisodinęs kokios 10 metų J. Stalino dukrą Svetlaną ir gašliai apkabinęs ją per mergaitišką krūtinę…

Adolfas Hitleris mėgo muziką, gerai piešė, ypač natiurmortus, liejo akvarelę, labai bijojo kraujo ir iš tiesų gyvenime nėra nužudęs žmogaus, tačiau jo paveiksluose daug raudonos spalvos. Tiesa, kaip rašė jo intymus bičiulis Augustas Kubičekas (August Kubizek) 1953 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Adolfas Hitleris: mano jaunystės draugas“ (Adolf Hitler, mein Jugendfreund),  jis buvo linkęs į vienalytę meilę, šiandien sakytume, buvo gėjus, negalavo impotencija ir vengė nesėkmių su moterimis.

Tai dar ne viskas. Fiureris studijavo Rytų filosofiją, o 1939 m. paskutinio Nepalo karaliaus, nuversto 2008 m., seneliui padovanojo ištaigingą „Mercedes-Benz“, kuris prieš 5 metus suremontuotas ir eksponuojamas karališkuose rūmuose. Fiureris 1935 m. įkūrė SS pavaldžią organizaciją „Ahnenerbe“ („Protėvių paveldas“) ir išsiuntė ekspedicijas į Indiją ir Nepalą, kad filosofiškai pagrįstų arijų išskirtinumo teoriją. Ši teorija virto kraupia praktika – holokaustu („visišku sunaikinimu“), nors teigiama, kad pats A. Hitleris turėjo žydiško kraujo ir, kaip rašoma jauno amerikiečių mokslininko Bryano Marko Riggo knygoje „Hitlerio kareiviai žydai…“, fiurerio tarnyboje buvo apie 70 aukšto rango žydų kilmės karininkų ir tarnautojų…

Beje, prieš ketverius metus rašėme, kad ir pirmojoje V. Lenino sukurtoje vyriausybėje iš 47 komisarų 42 buvo žydai. Perversmo lyderio motinos tėvas, kaip liudija Rusijos valstybės istorijos muziejuje eksponuojamas vyriausios jo sesers Annos Uljanovos 1933 m. J. Stalinui rašytas laiškas, taip pat buvo žydas – Ukrainos Žitomiro mieste gimęs Mozė Blankas, atsivertęs į krikščionybę tam, kad galėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą.

Bet šįkart pažvelkime į dar vieną A. Hitlerio keistenybę – jo norą tapti musulmonu. Jaunystėje buvęs prisiekęs katalikas, vėliau savo asmeniniam architektui Albertui Špėjeriui (Albert Speer) skundėsi: „Mūsų nelaimė yra ta, kad pasirinkome neteisingą religiją. Kodėl tai turi būti krikščionybė, įtvirtinanti nuolankumą ir neryžtingumą?“ O štai islamas – tikrų vyrų religija (Männerreligion). Islamo kariai patekdavo į rojų kartu su savo vadais (guru) ir vyno upėmis, ir tai, anot fiurerio, labiau atitiko „vokiškąjį temperamentą“, negu „žydiškas niekšingumas ir popų plepalai“ krikščionybėje.

Laikraštis „The Wall Street Journal“ mini Jeruzalės instituto istorijos profesoriaus Štefano Iricho (Stefan Ihrig) pernai pasirodžiusią knygą „Atatiurkas nacių vaizduotėje“ (Atatürk in the Nazi Imagination), kurioje tvirtinama, kad A. Hitleris pavyzdžiu kėlė Turkiją. Tiesa, iš pradžių jo surengtą Alaus pučą 1923 m. įkvėpė  prieš metus įvykdytas Benito Musolinio (Benito Mussolini) žygis į Romą, bet dar daugiau – Jaunųjų turkų revoliucionierių (Jön Türkler) iššūkis Konstantinopoliui 1908 m., sukėlęs galutinį Osmanų imperijos žlugimą ir Balkanų karą.

Ir ne tik tai. Po 1917 m. Rusijos revoliucijos atsigavę Osmanų imperijos likučiai sudarė sutartį su Vokietija, bet netrukus turkai buvo sumušti ir kaip Vokietija patyrė didelius nuostolius. Tačiau Kemalio Atatiurko dėka ji sugebėjo pakilti iš pažeminimo, gražino prarastas Sirijos teritorijas bei Dardanelų sąsiaurio kontrolę. Tas pakilimas labiausiai žavėjo A. Hitlerį, ir Turkiją jis laikė „šiuolaikinės klestinčios etnonacionalinės (völkisch) valstybės“ modeliu, o nacizmo ir islamo sąjungoje įžvelgė pasaulio ateitį. Žinoma, visa ši draugystė buvo nukreipta prieš bolševizmą ir žydus.

Nežinia, ar pats fiureris kada nors galvojo priimti islamą. Prieš II pasaulinį karą nacistų dėmesys buvo sutelktas ir į Iraną, kurie stengėsi, kad šiitai būtų patraukti Vokietijos pusėn. Iraniečiai buvo paskelbti „grynakraujais arijais“, ir nacių SS rasių valdyba leido tuoktis vokietėms su Irano politinio, karinio ir ekonominio elito vyrais. Vokiečių propagandistai net paleido gandus, kad A. Hitleris neva gimė su žalia juosta aplink juosmenį (tai pripažintas musulmoniško šventumo ženklas) ir yra laukiamas imamas Mahdi – pagal šiitų kanonus būsimas 12-as imamas – pranašo Muhamedo įpėdinis, kuris po pasaulio pabaigos ateis vadovauti musulmonams ir atkurs teisingumą ir gerovę Žemėje.

Galų gale jie tvirtino, kad A. Hitleris priėmęs islamą ir net pasirinkęs Geidaro vardą. Tiktai Irano lyderis šachas Reza Pehlevi (Reza Shah Pahlavi (1877–1944), valdęs Iraną nuo 1925  iki 1941 m., neužkibo ant tokios propagandos kabliuko, nors 1933 m. Berlyne sėmėsi nacistinių idėjų. Jis neskubėjo sudaryti sąjungos su naciais, tad jie šachą ketino likviduoti (1941 m. rugpjūtį sovietų ir britų kariuomenei okupavus Iraną, šachas atsisakė sosto, emigravo ir po trijų metų mirė Johanesburge).

(Įdomus „lietuviškas“ pėdsakas Irane, aprašomas portale Islam-today.ru: 1941-ųjų birželio pradžioje nacių žvalgybos admirolas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canaris) atvyko į Teheraną organizuoti šacho likvidavimo jam priešiškos kaškajų (pietų tiurkų) genties rankomis, o po dviejų metų jų kontroliuojamoje zonoje išsilaipino vokiečių desantas, kuriam vadovavo tuomet 52 m. sulaukęs buvęs gestapo vadas Kaune oberšturmfiureris Martynas Kurmis (Martin Kurmis; g. 1891 m. Kretingoje, vok. Crottingen arba Adlig Crottingen). Jis buvo specialiai parengtas jo vardu pavadintai operacijai „Martin“ paties tuo metu jau pagarsėjusio žvalgybininko Oto Skorcenio (Otto Skorzeny). M. Kurmis buvo dalyvavęs vadinamojoje Klaipėdos krašto byloje, bandęs 1934 m. įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A. Smetoną, o kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją Vyriausybę. Vadovavo terorui prieš žydus Kaune, 1943 m. buvo išsiųstas į Aušvicą kontroliuoti kalinių iš Kaukazo perkėlimo, o paskui – į Iraną užkirsti per Kaspijos jūrą ir šią šalį ėjusio sovietų kariuomenės aprūpinimo kelio, teisingiau, sprogdinti naftotiekius ir vandens perpumpavimo stotis. Rusų autorių parengtoje knygoje „Trečiojo reicho diversantai“ rašoma, kad jis kaškajų šachui vežė dovanų – auksinį revolverį su užrašu ir auksinių monetų prikimštą sakvojažą… 1944 m. pradžioje iraniečių buvo sučiuptas, perduotas anglams, ir, kovo mėnesį mėgindamas pabėgti iš Firuz-Abado kalėjimo ligoninės, šoko pro langą ir užsimušė. Teherano protestantų kapinėse iki šiol stovi nedidelis antkapinis paminklas).

Taigi, islamo pasekėjų akyse A. Hitleris jau buvo tapęs musulmonu. Tačiau nei Irano šiitai, nei turkai nesusiviliojo nacių apžavais: 1944 m. kaškajų lyderis Nasyr-chanas (Nasir Khan Qashqai) pripažino britų valdžią, išdavė jiems nacių agentus, o turkams, kuriems po pergalės prieš SSRS fiureris žadėjo laisvę ir nepriklausomybę, pagal Heinricho Himlerio (Heinrich Luitpold Himmler) planus, buvo numatytas „perauklėjimas“, pavyzdžiui, į budistus, gi ne tiurkų tautoms – į „Biblijos tyrinėtojus“.

Vis dėl to musulmonai Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo abiejose fronto pusėse, bet tik tarp nacistų ir islamistų buvo politinis-dvasinis ryšys, užmegztas A. Hitlerio pastangomis. Kalifas – visų musulmonų religinis vadovas – buvo vadinamas „tikinčiųjų fiureriu“, o Musulmonų brolijos Berlyne propagandistas Mahomedas Sabri (Mahomed Sabry) savo knygoje „Islamas, judaizmas, bolševizmas“ (Islam, Judaism, Bolshevism), išleistoje 1938 m., rašo, kad tik tampri draugystė su naciais išgelbės pasaulį. Knygą reicho propagandos ministerija rekomendavo studijuoti visiems žurnalistams, o specialūs bukletai buvo platinami tarp musulmoniškų SS padalinių Bosnijoje, Kroatijoje ir Sovietų Sąjungoje. Tokiuose SS padaliniuose, kaip, pavyzdžiui, iš bosnių ir kroatų sudarytoje kalnų divizijoje „Handschar“ (dar ji vadinama 1-oji kroatų divizija), tarnavo iki 150 tūkst. kitataučių, daugiausiai musulmonų. Dažnai tai būdavo belaisviai iš sovietinės kariuomenės, bet vokiečiai ypač atrinkdavo musulmonus, pavyzdžiui, iš Turkestano ar sovietų užimto Krymo bei Kaukazo. Patraukti į savo pusę tokius belaisvius nebuvo sunku, nes J. Stalinas savo represijomis buvo juos nuskriaudęs.

Žinoma, tai buvo seniai. Laikai negrįžtamai pasikeitė. Ir šiandien į Europą, daugiausiai į Vokietiją, plūstantis pabėgėlių srautas iš arabų ir musulmoniškų kraštų nereiškia jokių sąsajų su demonstruota A. Hitlerio meile islamui. Bet kas gali žinoti: jeigu sakoma, kad genai palieka pėdsakus keliose žmogaus kartose, tai gal ir religijos bei tautos nužymi tokį prieštaringą palikimą?

Kas žino, kas žino…

Parašius šias eilutes, tarsi kurtus anų laikų aidas atskriejo pranešimas apie buvusius islamo lyderių ir A. Hitlerio ryšius. Juos priminė ne kas kitas, o Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahus (Benjaminas Netanyahu), pareiškęs, kad A. Hitleris neplanavo naikinti žydų, kol 1941 metais Berlyne nesusitiko su palestiniečių nacionalistu, Jeruzalės didžiuoju muftijumi Hadžu Aminu Huseiniu (Haj Amin al-Husseini). Tiesa, politikas paneigė, kad taip ketino pateisinti nacių vadovą, bet sykiu patvirtino glaudžius nacistų santykius su musulmonų elitu. Įdomu, kad tas tariamas A. Hitlerio „balinimas“ įvyko prieš pat premjero susitikimą Berlyne su kanclere Angela Merkel…