Č. Iškauskas. Europos likimas (pirmadienio mintys)

Atėjus naujam sezonui, atnaujiname ir daugiau kaip prieš dvejus metus reikštas „Pirmadienio mintis“, kuriomis kiekvienos savaitės pradžioje dalijosi žurnalistas, politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas. Tai bus tarsi pagrindinių savaitės įvykių apžvalga, žinoma, perleista per autoriaus prizmę, esminiai jų akcentai, o kartais ir šiaip įspūdžiai ir pastebėjimai.

***

Pabėgėliai. Ši sąvoka tarsi aštuonkojo paskleistas rašalas aptemdė Europos vandenis, neigiamai nuspalvinusi migracijos reiškinį, kuris šiaip jau nėra naujas ir taip netoleruojamas. Bet šį kartą – ne apie tai, priimsime ar stumsime į šalį, na, pavyzdžiui, į turtingesnę Estiją tuos mums paskirtus 1105 pabėgėlius, o apie tai, kas šiomis dienomis kurpiama pasaulinėje diplomatijoje.

V. Putinas dalyvauja Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Niujorke. Čia jis sako gana įžūlią kalbą: mes rėmėme ir remsime Sirijos diktatorių Bašarą Asadą (Bashar Assad). Pirmadienį jį priima Barakas Obama (Barack Obama). Vašingtonas priima vieną savo priešų, kuriam neseniai už karą Ukrainoje taikė ypač griežtas sankcijas. Dabar V. Putinas pamažu vėl tampa bičiuliu, nes esą kovoja su teroristine „Islamo valstybe“, tiekdamas ginklus B. Asado režimui ir steigdamas naujas bazes Sirijoje.

Dar visai neseniai JAV žadėjo nuversti Sirijos vadovą, o savo sąjungininkus Europoje kurstė smogti smūgį IGIL (britai ir prancūzai taip ir padarė). Šios pastangos nuėjo niekais, ir karas Sirijoje tęsiasi. Šio karo ir didžiųjų valstybių sąmokslo padarinys – šimtai tūkstančiai pabėgėlių, tarsi musoninis vėjas persmelkiančių Europą, ardančių ES vienybę, kiršinančių Rytų ir Vidurio Europos šalis viena su kita (Vengrija, Kroatija, Serbija ir t.t.).

Netoli šios ribos – ir Lietuva.

Taip nesprendžiama padėtis Sirijoje ir kitose Artimųjų Rytų šalyse, o glaistomi jos padariniai. Didžiosios valstybės įkaitais pasirinko pabėgėlius, kitaip sakant – mus pačius, kurie turės priglausti tuos geresnio gyvenimo ieškančius žmones. JAV ir Rusija vėl kurpia sandėrį, kai ant kortos statomas visos Europos likimas.

***

Tik ką grįžau iš pasivažinėjimo po Portugaliją ir Ispaniją. Pastarosios užgriebiau tik vakarinę dalį, tačiau jau galiu pasakyti, kad ispanai geriau tvarkosi negu kaimynai portugalai. Bet ar galima sakyti, kad Portugalija priartėjusi prie ekonominės krizės bedugnės? Vargu.

Štai tik keli akcentai. Senukas iš kurortinio Salemos miestelio šalies pietuose (Sagreso provincija), buvęs žvejys, savo namo kieme ant grotelių kepdamas jų nacionalinę žuvį sardinę, pasakoja, kad jo pensija yra apie 400 eurų, vaikai gyvena Vokietijoje, o jam nieko netrūksta, nes vasarotojams kone visus metus nuomoja (rugsėjį – už 60 eurų per parą) šalia esančius apartamentus su vaizdu į Viduržemio jūrą. Kitame bute gyvena jie patys su kiek jaunėlesne žmona. Na, sakysime, per mėnesį jie prisiduria dar 1000 eurų. Kieme – šiek tiek vynuogių, migdolų, pomidorų, dar vienas kitas prieskonis.

Keliai. Išvažiavęs nuomotu automobiliu į greitkelį, iškart nusistebėjau: kam tokiai šaliai tiek daug įvairaus lygio kelių? Platus viadukų, greitkelių, municipalinių, gerai sutvarkytų vietos kelių tinklas niekaip neįrodo, kad šalies ūkiui jis neišvengiamas. Svetimšaliui jie gana painūs, ir jeigu važiuotum be navigatoriaus, vien tik su žemėlapiu, klaidžiojimo neišvengtum. Bet kartu tai įrodo, kad, įstojusi 1986 m. į ES, Portugalija iškart griebė jautį už ragų: gavo lėšų ir neregėtai išplėtojo kelių tinklą. Nejučiom lyginu su Lietuvos, kuri, sako, net nebuvo priartėjusi prie krizės slenksčio, keliais ir tik sučiaupiu lūpas…

***

Visa Lietuva, ne tik Marcinkonys, švenčia: pasirodė baravykai. Prisimenu dainelę: jei ne grybai ir ne uogos… Tad dzūkų mergos, visą vasarą buvusios nevilty, kad taip ir liks nuogos, dabar gali dairytis gražesnio drabužėlio. Po penktadienio ir šeštadienio lietučių puolu į Labanorą. Širdis leipsta: baravykų išties apstu. Kad nereikėtų nešiotis, pirmąją partiją sukišu po egle, kad grįždamas susidėčiau. Bet toli, į atvirą mišką eiti nereikia. Rudkepuriai pūpso čia pat, palei keliuką, aukštose žolėse, pamiškėliuose, jaunuolynuose, o jų draugiją paįvairina skaisčiai raudonos raudonikių kepurėlės.

Nuotaika gera. Bet ar iš tikrųjų? Antai pro pat sodybą atbirbia graži mašinėlė. Joje sėdi dvi ne pirmos jaunystės moterėlės. Sakau: aš nieko prieš, bet jūs darote kelią per privačią teritoriją, o juk šalia yra normalus vieškelis. Pro atvirą langą viena jų tik tarsteli: na ir kas? Kur norim ten važiuojam. Miškas tai visų! Kita priduria lyg ir grasinančiai: žiūrėkit, geriau sodybą saugokit, atsirado mat elitas… Ir nuteškėjo per tik ką prilytas miško keliuko balas.

Tarsi ir nieko neįvyko: na, apsikeitėm nuomonėms. Aš esą esu privatininkas, jos – liaudies balsas. Sulaukiau grasinimo. Na, ne grasinimo, o tik išsakytas požiūris į tokius kaip aš. Koks tas požiūris, gal man kas paaiškins?

Sėdžiu vakare, valau tuos grybus ir neramiai dairausi į juodą lango skylę: o gal kas akmenį tik braukšt…