Atviras laiškas kilusiems iš Seinų-Punsko krašto bei jo ir Lietuvos rėmėjams

Gerbiamieji!

Šį laišką adresuoju plačiai ir neribotai auditorijai. Kreipiuosi reikšmingu kultūros reikalu į visus, kas nėra abejingas Seinų-Punsko krašto, Lietuvos ir Baltarusijos lietuvių bei lietuviškosios išeivijos likimui. Esu parašęs platų romaną apie senosios Jotvos veldonių – punskiečių ir seiniškių – gyvenimą. Romanas įvardintas „LAIKO SPALVOS“ ir kalba apie 1963–1999 metus.Bandoma atskleisti žmonių pastangas sudėtingomis politinėmis sąlygomis išlaikyti padorų veidą ir neprarasti gyvenimo prasmės. Veiksmo bazė yra Punsko lietuvių dėstomąja kalba bendralavis licėjus bei Punsko lietuvių kultūros namai ir aplinkiniai kaimai. Tačiau akcija plėtojasi plačiame areale: Lenkijoje – Punske ir Seinuose bei aplinkiniuose kaimuose, Suvalkuose, Banie Mazurskie sėslijoje, Balstogėje, Varšuvoje bei šalia esančioje Dębe gyvenvietėje…, Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Nidoje…, Baltarusijoje – Gervėčiuose, Minske…, Kanadoje – Toronte, Hamiltone… Veikėjai – Punsko bendralavio licėjaus mokytojai, moksleiviai bei jų tėvai, Seinų-Punsko krašto ūkininkai, LVKD veikėjai, Punsko bendralavio licėjaus absolventai – Varšuvos universiteto darbuotojai, studentai, Lenkijos politinių ir administracinių valdmenų atstovai…

Atskleidžiama plati Punsko krašto švietėjiško, kultūrinio, ekonominio ir politinio gyvenimo panorama: kasdieniai darbai ir papročiai – rugiapjūtė, vestuvės su čia skambėjusiomis dainomis, sudarančiomis liaudies teatrą, laidotuvės, vakarėliai, kiti suėjimai, „Jotvos“ sambūrio šokių repeticijos ir pan. Stengiamasi pateikti kiek įmanoma turtingesnį veikėjų žodyną, parodant, kokia gali būti gyvybinga mūsų kalba. Rasime čia ir etnografinių elementų bei tarmiškai kalbančių žmonių – visuomenės perliukų, gausu Punsko ir Seinų krašto vietovardžių. Daugelis įvykių yra autentiški, imti iš tikro gyvenimo. Pavardžių rasime autentiškų, nors daugumai veikėjų suteiktos naujos pavardės ir jų charakteristikos nėra paprasta prototipų kopija.

Iš to, kas vyko, yra montuojami literatūriniai laiksniaĩ – veikėjai, prie kurių kabinami įvairūs veiksmai. Todėl tie laiksniai yra literatūriškai apdoroti, niekad negyvenę ir vis dėlto labai tikroviški veikėjai. Siekta, kad būtų išsaugotas toks, koks čia ir vykęs, gyvenimas su visomis teigiamomis ir neigiamomis spalvomis. Autentiškos pavardės išlaikytos tuo atveju, jeigu minima žmogaus geroji pusė. Bet ir jų ydos kabinamos prie išgalvotų laiksnių. Kritiškos pastabos yra kabinamos prie savaip charakterizuojamų asmenybių ir visuomet yra suteikiamos mums nepažįstamomis pavardėmis. Todėl spėliojimas, kas čia vaizduojama, yra tuščios pastangos. Galima kalbėti tik apie veiksmus, ne apie veikėjus ar asmenis. O bendra jų charakteristika ir atspindi autentišką Lenkijoje išsilaikiusį lietuvišką kraštą su jo teigiamais ir neigiamais bruožais. Tų blogybių romane reikia ne tam, kad jas visuomenėje daugintume, o kad iš jų pasimokytume. Šiuo požiūriu romanas galėtų būti ypač pageidautinas Lietuvoje, nes čia atskleidžiama mūsų netipiška padėtis tuo metu, kuomet Lenkijoje žmonės buvo lyg kažkiek laisvesni, bet tas „kažkiek“ turi labai negilias šaknis. Romanu siekta parodyti, kad žmones ne iš žodžių, o iš jų siekiamų tikslų turėtume vertinti. Tik tuomet galėtume kaip bendruomenė augti ir tobulėti. Ir tokią patirtį norėta perduoti Lietuvai. Kadangi romane gausu meilės scenų ir tauraus jausmo pavyzdžių, plačiausiai galėtų jis būti skaitomas vyresnių moksleivių ir studentų bei jaunuomenės.

Prie romano sėdėjau penkerius metus. Kai daviau pasiskaityti keliems mano pažįstamiems lituanistams, jie ragino romaną būtinai spausdinti. Bet gyvename laikus, kada leidyklos gaudo ne literatūrinius kūrinius ar mintis, o veikiau pinigus. Aš tokių pinigų neturiu. Šis literatūrinis veikalas man pagaliau ir nereikalingas. Jis mano galvoje užsikodavęs. To reiktų mūsų su Seinais ir Punsku susijusios bendruomenės žmonėms ir visų pirma reiktų jį padovanoti Lietuvos visuomenei. Punske pasižadėję yra trys verslininkai romaną paremti. Bet kadangi neturime iliuzijų, kad tai bus pigus projektas, ir kyla mintis kreiptis į platesnę mūsų ir iš čia kilusios išeivijos bendruomenę, kad bandytume pasitikrinti, ką mes savo krašto istorijai galime ir įstengiame duoti. Kiek toks leidinys gali kainuoti – nieks tiksliai prieš laiką nusakyti negali. Redaktorius, kuriam perdaviau kūrinį Klaipėdoje spausdinti (Punske spausdinto Lietuva į savo knygynus ir mokyklų bibliotekas nepriimtų), kol knyga nesumaketuota, taip pat nedrįsta sakyti, kokios sumos leidyba pareikalautų. Punsko valsčiaus sekretorius, turėdamas patirties užsakant leidinius, spėja, kad tai pareikalautų 45.000 – 60.000 zlotų, taigi 12–16 tūkstančių eurų. Suma graži ir pavieniui niekam neįkandama. Čia tik visi supratingi galime imtis drauge ir bandyti sutartinai ką nuveikti.

Vasarą buvau sutikęs Vitą Dzemioną iš Toronto (kitados iš Valinčių), su juo tariausi, ar verta šią problemą kelti viešumon. Ir jo žodžiai – jei nieko nedarysime, nieko ir neišeis. O jei imsimės – gyvenimas parodys, ko esame verti. Jei mūsų karta šios kliūties neįveiktų, tikiu, kad ją kada nors vis viena kažkas įveiks. Tik tuomet jau bus be mūsų ir ne mums. Kol mes gyvename, jeigu sutartinai imtumės pastangų – kas žino, ar šios didžios užduoties tikrai nebūtume pajėgūs įgyvendinti.

Atleiskit, kad tuo raštu kvaršinu jūsų galvas. Bet visai nepasakyta, kad čia vien mūsų našta. Kartais iš to sunkumo gali būti gražus derlius, suteikiantis mūsų gyvenimams iškilesnės prasmės. Tai pirma mūsų tokio pobūdžio literatūrinė iniciatyva. Net jeigu ji ir neišdegtų, nekaltinsiu savęs, kad nedrįsau jos visuomenei atskleisti ir neleidau susiimti visiems į vieną kumštį.

Pageidaujantiems prisidėti pateikiu Lietuvos (Vilniaus) SEB banke atidarytą sąskaitos numerį
LT09 7044 0600 0719 1128, sąskaitos turėtojas – Algis Uzdila.
Šiuo numeriu galima kaupti aukojamą sumą. Kukli pradžia jau yra įmokėta litais ir konvertuota į eurus. Kai kas piniginę paramą jau perdavė man į rankas zlotais, ir tų pinigų lygiavertė suma eurais jau įmokėta į minėtąją sąskaitą.

Nuoširdžiai dėkoju visiems geros valios rėmėjams. Visi drauge išbandykime savo jėgas.

Pagarbiai – Algis Uzdila,
Lenkijos lietuvių visuomenininkas, švietėjas ir kultūros skleidėjas