Kodėl reikia ginti lietuvių kalbą?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas iniciatyvinės grupės „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ nariai Vytautas Rubavičius, dainų autorius ir atlikėjas Gediminas Storpirštis, profesorius Eugenijus Jovaiša ir politologas Vytautas Sinica. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. JAKAVONIS: Šiandien mūsų apskritojo stalo tema „Kodėl reikia ginti lietuvių kalbą?“ Daug metų mūsų, kaip Lietuvos, nebuvo pasaulio žemėlapyje, bet mes išlikome, nes laikėmės savo tradicijų, papročių, kalbėjome sava kalba. Atsimenu pirmuosius Sąjūdžio veiksmus, kai rinkome parašus, kad lietuvių kalba būtų valstybinė. Štai Lietuva iškovojo Nepriklausomybę. Kodėl dabar staiga reikia ginti lietuvių kalbą mūsų nepriklausomoje valstybėje, kurią, norėčiau priminti, lyg ir patys valdome?

V. SINICA: Daug turbūt visokių veiksnių susidėjo. Nesinori išskirti Lietuvos lenkų, bet taip jau išėjo, kad jų atstovais prisistatanti politinė jėga Lietuvos lenkų rinkimų akcija prieš kelerius metus inicijavo klausimą, kaip rašyti asmenvardžius pasuose, gyvenviečių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus lentelėse. Lietuvių ar mažumų kalba? Jie šį klausimą pavertė politiniu, iškėlė į nacionalinę darbotvarkę. Ir dabar turime situaciją, kai net nebe patys Lenkų rinkimų akcijos, bet nacionalinių Lietuvos partijų, pirmiausia socialdemokratų, atstovai inicijuoja to klausimo svarstymą Lietuvos Konstitucijai ir valstybės interesams prieštaraujančiu būdu. Jie, konkrečiai Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, siūlo rašyti asmenvardžius asmens dokumentuose vietoj valstybinės kalbos tarptautinių bendrijų kalbomis, taigi bet kurio gyventojo pageidaujama kalba. Reikalaujantieji tokio sprendimo yra kategoriški ir į jokius kompromisus nesileidžia. Tačiau toks reikalavimas objektyviai neįmanomas išpildyti, nes prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek gyventojų nuomonei, galų gale jis prieštarauja ir tarptautinės teisės, Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimams. Nusileisti tokiam kategoriškam reikalavimui neįmanoma, bet ir galimybės sutarti dėl kokio nors tarpinio varianto, kuris patenkintų keliančiuosius reikalavimus, išsaugotų pareigą Konstitucijai bei valstybinei kalbai ir neprieštarautų gyventojų nuostatoms, kol kas tarsi nebuvo. Tiksliau, jam nebuvo palaikymo Seime. Dabar bandoma tokį variantą pateikti.

G. JAKAVONIS: Lenkai turbūt labiausiai atkreipė dėmesį savo veiksmais. Bet praėjusią savaitę prie šio stalo kalbėjomės apie migraciją, pabėgėlių kvotas. Šiandien Europoje nelegalių migrantų yra jau ne 60 tūkst., kaip tada sakėme, o 250 tūkst. Ir kas dieną jie plūsta. Nori nenori, tokių žmonių atsiras ir Lietuvoje. Pamirškime lenkus, pakalbėkime apie jų visų rašmenis.

E. JOVAIŠA: Manau, Lietuvos žmonės turi įsisąmoninti, kad valstybė turi labai svarbius savo požymius: pirma – teritoriją, antra – istoriją, trečias dalykas – kalba. Ketvirtas dalykas, galime pridėti, kultūra. Pagal kalbą mes patys save atpažįstame bei suprantame, ir kiti mus atpažįsta pagal kalbą. Kas dominuoja Lietuvos valstybėje? Turbūt lietuviai? Pagal demokratinį daugumos principą ir turi būti tvarkomi reikalai. Mes ne šiaip sau paskelbėme lietuvių kalbą valstybine. Neatsitiktinai, nors įstatymu neįtvirtinome, turime 32 raidžių abėcėlę. Bet migracija greitai pavirs nevaldomu procesu, galų gale reikės pasakyti Angelos Merkel žodžiais, kad „ši politika visiškai sužlugo“. Tai labai gąsdinantis dalykas tautai, kurios jau nebeliko ir trijų milijonų. Jeigu būtume 30 ar 300 milijonų arba milijardą žmonių turinti tauta, tokie migraciniai procesai, staigus naujų kultūrų įvežimas be jokio pasiruošimo gal nebūtų tiek skausmingas. Bet mes labai greitai pajusime neviltį, kai tos ateinančios tautos pradės teisėtai reikalauti savo teisių ir savo kultūros vietos Lietuvos valstybėje.

Mums, Lietuvos žmonėms, turintiems 32 raidžių abėcėlę, dabar sakoma, kad turime įteisinti tik tris raides: W, X, Q. Tačiau negalima tikėtis, kad trijų raidžių klausimas yra baigtinis. Neišvengiamai ateis gausybė simbolių, kurie visiškai keičia kalbos logiką. Mes turime valstybinę kalbą ir Lietuvos įstatymai įpareigoja piliečius jos išmokyti. Tai darome nuo darželio iki pat dvyliktos klasės, kai kur dar kalbos kultūros ir aukštosiose mokyklose mokoma. Jeigu norime bendrauti valstybine kalba, kurioje atsiranda gausybė naujų simbolių, turime permokyti visus Lietuvos piliečius tos valstybinės kalbos. Antraip bus visai neįmanoma bendrauti, žmonės nemoka elgtis su tomis raidėmis, neišmano jų rašybos, kirčiavimo, tarimo. Pavyzdžiui, „ž“ užrašyti lenkų kalba, kaip kalbininkai mane informavo, galima trejopai.

Taigi aš manau, kad tai yra problema, kalba negali tapti kieno nors politinių įgeidžių reguliuojama įkaite. Kalba yra šventas dalykas. Jeigu mes jau turime suformuotą literatūrinę, valstybinę kalbą, kurią sunorminome praeito šimtmečio trečiajame bei ketvirtajame dešimtmečiais, galbūt mes ją vystykime, tobulinkime. Lietuvių kalba yra tokia, kad gali tobulėti iš savo vidinių rezervų. Todėl negaliu priimti tokių nedemokratinių sprendimų, kai atsižvelgiama tik į vienos tautos pageidavimus, juolab tai mažumos norai, jokiu būdu ne daugumos.

G. JAKAVONIS: Vladimiras Toporovas, rusų kalbininkas, kuris domėjosi ir lituanistika, kažkada yra pasakęs, kad lietuvių kalba, būdama labai sena, – tai raktas ne tik į visų kitų pasaulio kalbų, bet apskritai į pasaulio istorijos pažinimą. Kodėl užsienio mokslininkai tai pripažįsta, o mes patys ne?

G. STORPIRŠTIS: Mūsų kalba yra esminė mūsų, nedidelės tautos, vertybė. Ir šis klausimas labai jautrus ir svarbus visiems Lietuvos gyventojams. Pabrėšiu, kad nėra jokių šiuo metu veikiančių įstatymų jokiose organizacijose, kurioms mes priklausome, kurie reikalautų pakeisti mūsų abėcėlę. Nėra jokių priežasčių ją keisti. Mes šimtą metų pragyvenome su ja ir dėkojame mūsų kalbos normintojui Jonui Jablonskiui ir jo mokiniams, kurie atliko milžinišką darbą.

Viso pasaulio didieji universitetai mokosi mūsų kalbos kaip vienos seniausių, jei ne kaip pačios seniausios pasaulyje išlikusios kalbos, turinčios labai savitą struktūrą, įvairias formas. Skaičiau, kad iš mūsų kalboje esančių gramatinių formų galima sukurti bet kurią kalbą. Aš, visą gyvenimą savo profesijoje dirbantis su lietuvių kalba, nenustoju ja žavėtis, jos mokytis, gilintis ir vis atrasti naujų dalykų. Aš esu čia tik tam, kad apginčiau vieną svarbiausių mūsų valstybės vertybių.

G. JAKAVONIS: Kartą susidūriau su lenku, kalbėjomės, baigėme taip. Klausyk, sakau, jeigu mes patys nesiginsime, tai kas apgins? Jūsų – 38-40 milijonų, mes – 3 milijonai. Na, sako, gal tu ir teisus.

V. RUBAVIČIUS: Neabejotina, tęsiasi geopolitinis konfliktas, kuris ypač įsirėžęs į lenkų politinio ir kultūrinio elito sąmonę. Tai nulėmė mūsų valstybingumo steigtis, kurią lenkų politinis elitas mato kaip nesuvokiamą istorinę klaidą, padariusią jiems didelę skriaudą. Neva antroji lenkų tauta, kuria lietuvių aukštuomenė jau save laikė, staiga panoro atsiskirti. Iki šiol matome iš lenkų valstybės veikėjų pasisakymų, kad tai iki šiol – didžiulė žaizda.

Be to, turime daug istorikų, politologų, kultūros žmonių ir politikų, kurie skleidžia idėją, grindžiamą nuostata, kad mums būtų buvę geriau plėtoti lenkakalbę lietuvybę ir išlikti aukštesnės lenkų civilizacijos glėbyje. Tokią idėją vienaip ar kitaip užmaskuotai išsako ir Šarūnas Liekis, ir Alvydas Nikžentaitis, ir Alfredas Bumblauskas, o tokių idėjų pasekėjų jau yra tikrai nemažai, jos ganėtinai veiksmingos ir tarp mūsų politikų. Kai čia buvo minima, kas yra valstybė ir kokie jos atributai, liko nepaminėtas vienas svarbiausių dalykų – valstybę kuria ne šiaip kažkas, žmonės ar piliečiai, o tautos, tik tautoms pripažįstama teisė pereiti į valstybinės savikūros lygmenį. Kuo remdamasi lietuvių tauta galėjo atsiskirti ir pareikšti savo pretenziją kurti valstybę? Tik kalba. Nors koks sluoksnis išsaugojo tą kalbą, čia yra mūsų bėdos ir didybė. Ją išsaugojo mažas sluoksnis valstiečių, jų dėka buvo galima pareikšti pretenzijas į valstybingumą kaip į lietuviškai kalbančios tautos istorinę gyvenamąją vietą. Taip atsirado teritorija.

Mes linkę užmiršti šį paveldą ir vėl grįžtame prie santykio su Lenkija. Tarpukariu nebuvo nė vienos draugiškos mums kaimynės. Visa pasaulio valstybių ir politikų opinija buvo nukreipta prieš Lietuvą, kad ji sutiktų su Vilniaus krašto okupacija ir nebereikštų jokių pretenzijų. Ir visas didelės lenkų valstybės veikimas baigėsi žinomu ultimatumu. Dabar atrodo, kad viską reikia pamiršti ir žiūrėti į ateitį. Be abejo, mes nekeliame tų nuoskaudų, bet matome didelės mūsų kaimynės veiksmus ir negalime jų interpretuoti neprisimindami praeities. Kodėl tos kelios niekingos raidelės, kaip mums aiškina kai kurie politikai, staiga tampa Lenkijos politikos Lietuvos atžvilgiu pagrindiniu darbotvarkės klausimu? Kodėl tokiai didelei valstybei staiga tos visiškai nereikšmingos raidelės taip parūpo, kad ji strateginės partnerystės plėtotę daro šių raidelių įkaite? Vadinasi, svarbu ne tik jos. Tai susiję su Vilniaus krašto okupacija ir traukimu į Lenkijos kultūrinę bei politinę erdvę.

Su tomis trimis raidelėmis mes įteisiname dokumentinę dvikalbystę Lietuvoje. Be to, išbraukiame iš sąmonės okupaciniu laikotarpiu vykusį lenkinimą. Jeigu įteisiname svetimus rašmenis dokumentuose, nebekreipdami dėmesio į mūsų istorikų tyrimus, rodančius, kaip pavardės buvo kaitaliojamos, kokie čia, Vilniaus krašte, buvo sudėtingi vyksmai, mes tiesiog visa tai pamirštame. Tai mūsų nacionalinės ir istorinės savimonės reikalas.

G. JAKAVONIS: Turime įstatymų bazę, bet ji sukurta labai įdomiai. Lietuvių kalbos valstybinė komisija (VLKK) pagal juos turėtų kontroliuoti kalbos reikalus, bet teisės aktuose visada paliekama spraga: „ir kiti Lietuvos numatyti dokumentai“. Analogiškai LTSR konstitucijoje buvo parašyta, kas yra Lietuvos pilietis: čia gimęs, augęs, mokantis kalbą, bet visos Lietuvos piliečio teisės galioja ir kitiems TSRS respublikų piliečiams. Štai kalbėjome, kad valstybė yra tam tikra teritorija su savo žmonėmis, papročiais, kalba, bet atsiminiau atvejį, kai dar nebuvo galima pardavinėti žemės užsieniečiams, o dabartinis meras, tuometis teisingumo ministras Remigijus Šimašius išleido aplinkraščius, kaip galima jau dabar įforminti dokumentus parduodant žemę užsieniečiams. Man visiškai nesuprantamas toks valdančiojo elito požiūris.

V. SINICA: Mes tradiciškai sakome: demokratija – tai daugumos valia. Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose labai aktyviai stengiamasi transformuoti demokratijos sampratą. Teigiama, neva tai ne tik daugumos valia, nes ši negali primesti savo sprendimo, – su juo turi sutikti ir mažumos. Kaip tą faktiškai padaryti – nežinia, bet toks idealas keliamas ir siejamas su žmogaus teisėmis: jokia dauguma negali priimti sprendimo, kuris pažeistų kieno nors teises, tegu ir vieno žmogaus. Dėl asmenvardžių sakoma, kad čia būtent toks atvejis. Lietuvos tautinės bendrijos esą turi teisę į tokį įrašą dokumente nevalstybine kalba, ir dauguma negali primesti savo valios. Bėda ta, kad iš tiesų tokios teisės nėra, niekas nėra jos pripažinęs. EŽTT bent du kartus ir Latvijai, ir Lietuvai sakė, kad valstybė gali pati spręsti šį reikalą, kaip tik nori. Galima vardą ir pavardę pase rašyti valstybine kalba, jeigu toks yra valstybės sprendimas, priimamas daugumos piliečių patogumui. Tačiau visada daugumos piliečių patogumui priimtas sprendimas bus tautinės daugumos ir valstybinės kalbos, kurią visi privalo mokėti, naudai.

Ar V.Rubavičius teisus kalbėdamas apie imperialistinį Lenkijos santykį su kaimynais (esą į Lietuvą žiūrima kaip į istorinę klaidą, todėl jai taikomi kitokie standartai), išaiškėtų, jeigu mums vis dėlto Lietuvoje pavyktų priimti įrašo antrame puslapyje variantą, kai pagrindiniame vardas ir pavardė rašomi valstybine kalba, o antrame – kokia nori. Latvijoje toks variantas priimtas, ir tiek Lenkijos prezidentas, tiek kiti jų valstybės vadovai Latviją vis pagiria, kad ten lenkų teisės labai gerai ginamos ir šie skųstis neturi dėl ko. Vadinasi, arba Lietuva irgi bus giriama, arba akivaizdžiai pasitvirtins, kad taikomas kitas standartas, kuris, be abejo, pagrįstas geopolitinėmis ir istorinėmis priežastimis.

Žemės pardavimą gali vertinti, kaip nori, bet faktas, kad aukšti valstybės pareigūnai jau tvarko reikalus, kol įstatymuose tokia galimybė dar nenumatyta, rodo absoliučią nepagarbą valstybei ir jos įstatymams. Tie sluoksniai, sakykim, teisininkai ir politikai, kurie turėtų rodyti pavyzdį, kaip reikia gerbti valstybę ir jos įstatymus, demonstruoja, kaip jos reikia negerbti. Gal dėl to taip ir atsitinka, kad paprasti piliečiai turi imtis iniciatyvos ir tokią situaciją keisti.

G. JAKAVONIS: Visiškas teisinis nihilizmas: nors mūsų Konstitucijos preambulėje pasakyta, kad „tauta kuria valstybę“, esame kaltinami, kad jau Konstitucijoje užprogramuotas nacionalizmas. Ar gali egzistuoti mažų tautų nacionalizmas, jeigu mūsų tiek nedaug ir mes turime gintis?

E. JOVAIŠA: Man įdomu, iš kur mūsų valstybėje atsirado toks pasakymas, kad kiekvieno piliečio pavardė ir vardas yra jo asmeninė nuosavybė. Su tokiu teiginiu niekaip neišeina sutikti. Tai yra kalbos nuosavybė. Vardai ir pavardės duoti iš to rinkinio, kurį padovanojo tautos kalbos raida, jos tūkstantmetė istorija. Taigi vardas ir pavardė yra ir tamstos nuosavybė, bet kartu ir kalbos turtas bei nuosavybė. Ir šitaip supaprastinti, priskirti juos asmeniui ar kuriai nors tautinei bendrijai, – tai Lietuvos valstybingumo žlugdymas. Jeigu jau kalbame apie valstybingumo bruožus, man kelia nerimą tokie dalykai, kad mūsų Lietuvos mokyklose jau nebeliko tradicinio lenkiško kultūrinio savitumo. Viskas nukreipta labai aiškia linkme – į kaimyninės Lenkijos kultūrą ir susiliejimą su ja. Aš manau, kad tolesnis tokių kultūrinių permainų žingsnis būtų mėginimas jungtis su kaimyne Lenkija.

Norėčiau paklausti mūsų politikų – ar teisėta ir teisinga, kai mūsų lenkiškose mokyklose nuolat skamba lenkiškas himnas? Kodėl ten kaba lenkiškos vėliavos šalia trispalvių? Ar galit man paaiškinti, kodėl R. Šimašius dabar, mano duomenimis, kelia klausimą, kad Vilniaus savivaldybė turėtų aptarnauti savo klientus bent keturiomis papildomomis kalbomis – anglų, lenkų, rusų ir dar kažkuria? Aš suprantu, kad anglų kalba yra tarptautinė, o mes esame atviri Europai, tad užsieniečių patogumui čia galimi tokie dalykai. Bet kodėl reikia įteisinti savivaldybėje kalbėseną lenkų arba rusų kalba? O kuo blogesni ukrainiečiai, žydai, vokiečiai? Tuo labiau turime istorinę karaimų bendriją.

Aš negaliu suprasti, kur žiūri Europos Sąjunga. Visad įsivaizdavau, kad Europa yra stipri tol, kol turi įvairių kūrybinių mąstymo ir savitos elgsenos šaltinių. O tie šaltiniai – tai atskiros tautos, bet dabar norima mus niveliuoti. Kodėl pabėgėlių nepriima šalia esančios turtingiausios pasaulio arabiškos šalys, kodėl žmonių iš Eritrėjos nepriima Saudo Arabija? Juk jiems reikia apie 50 proc. svetimšalių darbininkų. Kam visą šitą masę reikia perkelti ant Europos pečių? Susidaro įspūdis, kad Europa yra pelkė, į kurią galima viską sumesti ir joje ištirpdyti. Kai taip ištirpdysime Europos kultūrą, ištirpdysime ir jos kūrybines galias. Nesame tokie, kurie nenorėtume padėti nelaimės ištiktiems žmonėms, bet ta pagalba turi būti gerbiama.

G. STORPIRŠTIS: Aš noriu pratęsti profesoriaus mintį apie pagarbą, tai mūsų gili istorinė tradicija. Iš tikrųjų mes visada buvome pagarbūs kitoms šalims ir tautoms, bet pagarba negali būti vienpusė. Turime pradėti reikalauti pagarbos ir sau. Jeigu su mumis elgiamasi nepagarbiai, privalome išlaikyti stuburą, antraip didesnės valstybės pagarbos ženklus traktuoja kaip silpnumą. Aš net ir džiaugiuosi taip aiškiai iškilusia dabartine situacija, šių klausimų svarstymu, nes tai metas mums patiems. Atsirado nauja karta, jau pilnamečiai vaikai, kurie gimė laisvoje Lietuvoje. Reikia, kad jie susimąstytų apie vertybes, ką verta ginti, kas yra jų pačių esatis ir esmė.

Bet mūsų valstybės požiūris man atrodo labai keistas, nes mes nesusitvarkome su jau priimtais įstatymais, pagal kuriuos visi užrašai privalomi valstybine kalba. Nepasiekiame to įstatymo vykdymo ir dabar net bandome priimti naują abėcėlę nesuvokdami, kiek tai sukeltų chaoso ir ginčų. Į Gediminą, vieną stipriausių ir išmintingiausių mūsų valdovų, visi tuomečio pasaulio valdytojai kreipdavosi kaip į karalių, o jo kvietimas atvykti ir suteikti žemes ir vienuolynams, ir kitataučiams – tai buvo pagarbos ženklas. Pagarba yra būdinga mūsų kultūrai. Bet tai neturi nieko bendra su nuolankumu, lietuviai visada gynė savo laisvę ir tapatybę. Dėl to mes galime parodyti geranoriškumą ir leisti kitakalbiams įsirašyti asmenvardžius savais rašmenimis kuriame nors dokumento puslapyje, jeigu jiems tai labai svarbu ir pakels savivertę, bet tai ir viskas.

E. JOVAIŠA: Mes, lietuvių tauta, labai norėtume jūsų – lenkai, žydai, ukrainiečiai, baltarusiai – pagarbos mūsų žemei, mūsų kalbai, mūsų kultūrai.

G. STORPIRŠTIS: Ir valstybei.

G.JAKAVONIS: Mes veržėmės, darėme „dainuojančias revoliucijas“, vertėme geležines uždangas, Berlyno sieną ir patys nepastebėjome, kaip atidarėme tokius pragaro vartus, už kurių radome tik senųjų Europos dievų kapines?

V. RUBAVIČIUS: Nemanyčiau, kad mes radome ten kapinių. Tiesiog pasaulis perprogramuoja tam tikras vertybes, žmogus savo vaizdinį iškelia virš Dievo, naikina transcendentinį vertybinį pamatą ir mano, kad jo kuriamos vertybės gali būti tokiu pat pamatu. Todėl dabar juristams nebereikia konstitucinio subjekto – valstybės. Europos Sąjunga juk kyla nebe iš tokio subjekto, o iš juridinio susitarimo dokumento. Kitaip tariant, dabar galima imtis bet ko, nes žmogaus išrastas teisės ginklas tampa pagrindinis. Jis pakeičia giljotiną, net Dievo bausmę. Žmogus įsivaizduoja, kad galima konstruoti visokius supratimus, vertybes ir įdiegti juos juridiniu būdu. Svarbu suprasti, koks yra elitas ES viršūnėje bei kokios jo ideologinės ir vertybinės nuostatos. ES politiniame elite įvyko didžiulė revoliucija. Priminsiu vieno iš ES tėvų Roberto Šumano (Robert Shuman) žodžius: „Mūsų europietiškoji demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus jokios.“ Ar dabartinė demokratija tebeturi krikščioniškus pamatus? ES elite dabar vyrauja kairuoliškojo neoliberalizmo nuostatos, remdamiesi kuriomis jungiasi buvęs komunistinis elitas su neoliberalais.

G. JAKAVONIS: Pati Angela Merkel – komjaunimo sekretorė…

V. RUBAVIČIUS: Įstoję į ES, turime suvokti naujus iššūkius. Tikrinti savo jėgas, ar turime gebėjimų vienaip ar kitaip į tuos iššūkius atsakyti. Arba mes pereiname į transnacionalinės politikos plotmę, kur neigiami visi nacionaliniai dalykai ir siekiama juos marginalizuoti, arba vis dėlto laikome nacionalumą labai svarbiu mums dalyku ir savo kultūrinę kūrybą ruošiamės stiprinti. Kitas dalykas, ar mums valstybė ką nors tebereiškia. 25 metus esame auklėjami, kad valstybė – tai tik trukdys. Ji trukdo kurti gerovę, nes esą gerovę kuria rinkos galios. Jeigu mums nereikia valstybės ir esame išauklėti tokia neoliberalia dvasia, kyla klausimas, ką ginti Lietuvoje. Rinkas? Lietuvoje nėra rinkų. Ekonomikoje nėra lokalinių rinkų. Sakykime, yra regioninės, bet tai – pasaulinės rinkos. Kaip dabar diegti vaikams į sąmonę, kad reikia ginti žemę? Žemė yra privati nuosavybė, ką čia ginti? Juk žemės, kaip pasakė profesorius V .Landsbergis, niekas neišsineša. Tai jeigu neišsineša, ateis vieni okupantai, praeis kiti okupantai. Kam ją ginti?

G. JAKAVONIS: Visą laiką atsimenu filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kur sakoma: „Tai ko tylite, vyrai?“ Tai šiuo atveju klausiu: ką darom, vyrai?

V. SINICA: Per pastaruosius porą metų, kai pradėjo suktis viešojoje erdvėje tema apie asmenvardžius, valstybinės kalbos statusą, jos vartojimo ribas, matau, kaip keičiasi argumentacija. Prieš kelerius metus buvo bandoma traukti į viešumą visokius, vadinkime, „objektyvius“ argumentus. Neva tai Europos žmogaus teisių, Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja taip rašyti. Bet paaiškėjo, kad nereikalauja, tai patvirtino Europos Tarybos ekspertai. Tada G. Kirkilas ir V. Tomaševskio kompanija išsitraukė Lietuvos ir Lenkijos 1994 metų sutartį ir pasakė, kad ji reikalauja. Paaiškėjo, kad irgi ne. Ten sutarta originalias formas rašyti valstybine kalba pagal skambesį. Taip ir darome. Atkrito ir šis „objektyvus“ argumentas.

Po to sakė, kad pažeidžiame tarptautinę teisę, apskundė Lietuvą. Bet paaiškėjo, kad nepažeidžiame, kaip išaiškino EŽTT. Galų gale buvo mesti šalin visi argumentai. Ir dabar paprasčiausiai įtaiga bei nuolatiniu kartojimu bandoma sakyti, kad jeigu kažkas „nori“, tai ir „reikia“. Sakoma, kad valstybė turi tenkinti savo piliečių poreikius. Jeigu jie nekenkia kitam piliečiui, juos būtina patenkinti. Ir kartu bandoma susidoroti su Konstitucija kaip kliūtimi tam projektui, kuriuo siekiama pakeisti pasuose valstybinės kalbos įrašus nevalstybinės kalbos rašmenimis. Konstitucinis Teismas gana seniai ir labai vienareikšmiškai buvo išaiškinęs, kad tokie įrašai negalimi, nes jie prieštarautų Konstitucijos nuostatai, kad lietuvių kalba yra valstybinė.

Po daugkartinių kreipimųsi KT akivaizdžiai nori nusimesti tą naštą bei išvengti politinio spaudimo. Permetė atsakomybę Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK), pasakė, kad „galima“, jeigu VLKK leidžia. Ši komisija vieną kartą išsisuko, atsakydama labai abstrakčiai. Tada buvo kreiptasi dar kelis kartus, spaudimas iš Teisingumo ministerijos nesiliovė. VLKK paskelbė, kad išimtys pasuose rašant asmenvardžius nevalstybine kalba galimos, bet tik užsieniečiams, gavusiems Lietuvos pilietybę, jų sutuoktiniams arba vaikams. Senosioms Lietuvos tautinėms bendrijoms, kurių atstovų yra ne išimtiniai atvejai, o šimtai tūkstančių žmonių, tai nepritaikoma. Ir tai, regis, ignoruojama. Birželį Seime, kai Teisės ir teisėtvarkos komitetas su Juliumi Sabatausku priešaky balsavo tuo klausimu, visus šiuos argumentus ir VLKK atstovus gražiai išklausė ir pasakė: „Supratau, balsuojame“. Ir nubalsavo už antikonstitucinį variantą. Taip sprendžiamas tas klausimas.

Matydami, kad Seime, ko gero, gali pritrūkti politinės valios apginti valstybinę kalbą ir jos viešojo vartojimo ribas, tikėdami, kad Lietuvoje dar yra potencialo piliečiams imtis iniciatyvų ir parodyti savo valią, be to, pakeisti politikų valią viešojo gėrio ir bendro intereso linkme, susitelkėme į iniciatyvinę grupę „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“,  kuri siūlo laikytis pozicijos, kad pagrindiniame paso puslapyje įrašai galimi tik valstybine kalba, kaip yra dabar, o papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės kitoje pusėje įrašai galimi ir pageidaujama kalba lotyniškais rašmenimis. Šis siūlymas turėtų sulaukti 50 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, kad Seimas privalėtų jį svarstyti. Tikimės tuos parašus rudenį ir surinkti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris