Liaudies meistro Jono Bugailiškio jubiliejinė paroda, skirta jo 60-mečiui paminėti, šiuo metu dar vyksta Lietuvos nacionaliniame muziejuje, veiks iki rugsėjo 6 d. Lietuvos nacionalinis muziejus leidžia leidinių seriją „Tradicijos ir dabartis“, skirtą detalesnei pažinčiai su liaudies meistrais. 2014 metais išleistas pirmasis šios serijos leidinys „Liaudies meistrė Odėta Tumėnaitė-Bražėnienė: karpiniai, raižiniai, margučiai. 2015 metais seriją tęsia leidinys „Liaudies meistras Jonas Bugailiškis: kryžiai, skulptūros, muzikos instrumentai, kaukės, žaislai, inkilai“.
Jonas Bugailiškis – tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų ir vaikų žaislų meistras. Gimė 1955 metais Rokiškio rajone, Ažubalių kaime. Meistrauti iš savo tėvo išmoko dar vaikystėje. Nuo mažens domėjosi senais daiktais. Ilgą laiką dirbo statybininku. 1980 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. 1986 metais kartu su Evaldu Vyčinu pradėjo atgaivinti senuosius muzikos instrumentus. Pradėjo nuo kanklių. Po kurio laiko ėmėsi kitų instrument – birbynių, lamzdelių, tarškynių, barškalų, būgnų. Vėliau pradėjo mokyti ir kitus. Jonas Bugailiškis yra ne kartą pelnęs prizines vietas tautodailininkų konkursuose. 2009 buvo pripažintas Lietuvos menininku ir nuo šiol kiekvienas Jono Bugailiškio kūrinys yra Lietuvos tautinio paveldo dirbinys oficialiai. Jono Bugailiškio sukurtų muzikos instrumentų, skulptūrų, žaislų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai. Jo darbų parodos surengtos Austrijoje, Danijoje, Egipte, Estijoje, Italijoje, JAV, Latvijoje, Malaizijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
Parodoje eksponuojama Jono Bugailiškio sukurtų kryžių ir skulptūrų, muzikos instrumentų, kaukių, žaislų, inkilų bei dirbinių su baltiškaisiais simboliais nuotraukų.
Kryžiai ir skulptūros
Kryžiai ir skulptūros Jonui Bugailiškiui yra svarbiausia jo kūrybos dalis, nes: „Kryžiai ir skulptūros – tai kūryba. Drožiu nedarydamas eskizų, visada laikausi senolių tradicijų, savaip interpretuodamas varijuoju. Droždamas įsijaučiu ir gyvenu tame pasaulyje“.
Kryžiai dažniausiai būna maždaug septynių metrų aukščio. Meistras yra sukuręs daug įvairių dydžių skulptūrų. Daugiausia – angelų. Jie meniški, spalvingi, kartais vaikiškai linksmi, besisupantys ar trimituojantys, beskaitantys knygą. Šventųjų siužetai, iš kurių dažniausi – Rūpintojėlis, Švč. Mergelė Marija, Šv. Jonas Nepomukas, Šv. Kazimieras, Šv. Jurgis, – vaizduojami su būdingais atributais, tradiciškai.
Muzikos instrumentai
Muzikos intrumentų darymas, kaip sako Jonas Bugailiškis, ne kūryba, o amatas, reikalaujantis tikslumo ir išmanymo. Didžioji dalis tradicinių muzikos instrumentų buvo mediniai, todėl juos galėdavo padaryti medžio amatininkai – dailidės, staliai, net ir kubiliai. Svarbu parinkti tinkamą medžiagą, žinoti, kokios reikia medienos, žievės, kaip apdoroti ragą, odą, kailį. Jis žino, kad tradicinėms kanklėms naudojama guobos, klevo, liepos, eglės mediena turi būti gerai išdžiovinta: „Reikia, kad iš medžio išeitų gyvybė. Iš gyvo medžio nieko gero nepadarysi, – jis vaikščios, skilinės. Pirmosioms kanklėms panaudojau dar tėtės ruoštą medieną, taip pat ir senų trobesių sienojus. Tinkamiausia yra tik gerai išdžiūvusi, išsigulėjusi. Iš tokios medienos padarytos kanklės ne tik neskilinėja, neaižėja, bet ir gerai skamba“.
Būgnų korpusus tradiciškai skobia iš beržo ar uosio trinkos arba sudeda iš atskirų lentelių, kartais panaudoja seną statinę. Lamzdelius suka iš žilvičio, karklo, alksnio ar drebulės žievės. Žievės trimitus daro iš alksnio žievės ar beržo tošies, susukdamas ją į vamzdį ir suklijuodamas; medinius ragus – iš lenkto uosio, klevo, beržo šakos, apvyniodamas ją beržo tošimi, lininiais siūlais. Rago trimitams naudoja ožio, jaučio ar avino ragus; bugnų membranai – odą. Panaudodamas išdžiovintą kiaulės pūslę su žirniais viduje atkūrė tradicinę pūslinę. Jo padaryta nemažai įvairių tarškantį garsą sukeliančių instrumentų – kleketų, terkšlių, skrabalų; atkurtas vestuvių kvieslio dzingulis. Atkurta ir medinė švilpynė lakštingala, kuria švilpaujama pripylus vandens, ir daugybė kitų gyvūnų pavidalo švilpynių.
Užgavėnių kaukės
Kaukės perteikia linksmą, sąmojingą, triukšmingą, įvairių išdaigų ir juokų kupiną Užgavėnių nuotaiką. Kiekviena išryškina personažo savybes ir charakterį, todėl kuo nors išsiskiria. Jos išskobtos iš medžio, susuktos iš beržo tošies ar medžio žievės, detalėms panaudoti įvairūs kailiai, arklio šeriai, ožkos ir karvės ragai, pakulos, linai, medžio plaušai, kontrastingų spalvų dažai.
Meistras įsitikinęs, kad reikia atgaivinti tradicinę Užgavėnių šventę, kurioje nebūtų žiūrovų, o visi aktyviai dalyvautų: „Seniau raginti nė vieno nereikėdavo, nes tą dieną buvo galima šmaikštauti ir likti nenubaustam; kai negali pasijuokti viešai, tai gali padaryti per Užgavėnes“. Darydamas ne tik tradicinių persirengėlių kaukes (pvz., daktaro) paaiškina: „Gyvenimas keičiasi, todėl per Užgavėnes gali atsirasti ir kitokių personažų, susijusių su dabarties aktualijomis“.
Žaislai
Žaislai yra tarsi savotiška meistro dėlionė, pasakojanti vaikams apie tradicinį lietuvių kaimą su sodybomis, gyvuliais, paukščiais, mažų ir didelių gyventojų darbais ir pramogomis. Čia atrandi inkilus, malūną, lentų pjovėją, kalvį, vištas, gaidžius, šuniukus, kačiukus, kurie gali būti ne tik figūrėlės, bet ir švilpukai, galintys paukščių balsus pamėgdžioti ir vaikus palinksminti. Pagal vaikystėje turėtus senųjų žaislų pavyzdžius meistras atkūrė stumdomas ridules ir karučius, tampomus paskui save prie virvelės pririštus ratuotus paukščiukus. Milžino klumpė su ratukais primena vaikams sektas pasakas, o lankas su strėle, šautuvėlis ir svaidyklė – girdėtus pasakojimus apie senovės karių ginklus. Atkūrė originalias vikrumą lavinančias gaudykles, primenančias samtį, į kurį vienu mostelėjimu reikia pataikyti virvele prie jo pritvirtintą rutuliuką, arba paukštį, ant kurio snapo tokiu pat mostelėjimu reikia užmauti iš lanksčios šakelės susuktą apskritimą. Galvosūkiai-kryžiokėliai – iš keleto kryžmai sunarstytų tašelių, kuriuos išardyti ir vėl sudėti įmanoma tik laikantis tam tikro nuoseklumo.
„Suprasdamas, kad žaislai turi lavinti vaiko vaizduotę, ugdyti kūrybiškumą ir skatinti norą pačiam ką nors pasidaryti, meistras visada mielai pamoko, kaip tam panaudoti paprastas kaladėles, pagaliukus, medžio šakeles, kanorėžius. Žaislai yra savotiška meistro dėlionė, pasakojanti vaikams apie tradicinį lietuvių kaimą“, rašoma minėtoje knygoje apie J. Bugailiškio kūrybą.
Prisimindamas vaikystėje dėliotą Betliejaus paveikslą, meistras drožia šio siužeto dalyvių figūrėles ir įsivaizduoja, kaip su jomis Kūčių vakarą žaidžia vaikai.
Bendrystė su gamta
Inkilai, paukščiai, žvėrių skulptūros ir sodybos puošmenys rodo Jono Bugailiškio pasaulėžiūros bendrystę su gamta. Jis yra didelis paukščių mylėtojas, todėl kasmet padaro daugybę inkilų, kad pavasarį sugrįžę paukščiai rastų naujus namus. Inkilai yra spalvoti, tapyti, kai kurių fasadas – išdrožtas angelas, karalaitė, bažnyčia, varpinė, paukštis ar žuvis.
Meistro santykio su gamta dalis yra ir miško takams sukurtos skulptūros. Gyvūnai – jo stebėjimo ir fantazijos atspindys. Medyje atgyja ne tik voverės, zuikiai, briedžiai, bet ir vabalai, gyvatės. Šios skulptūros yra miške prie Bebruso ežero, Molėtų r., Jaurio kaime. Lauko skulptūros atspindi meistro ryšį su gyvąja gamta – jo meilę gamtai, grožio pajautimą, norą su ja bendrauti, globoti, skatinti ir kitus prie to prisijungti. Dažnai drožiama atsižvelgiant į tai, ką diktuoja turima medžiaga ir pabrėžiant vaizduojamam gyviui būdingiausią savybę. Tarp medžių įsitaisę žvėrys, paukščiai, vabalai, voverės, zuikiai, briedžiai, meškos, gyvatės dažniausiai dekoratyvūs ir tuo pat realistiški, lengvai atpažįstami dėl didelės galvos, ilgo snapo ar pozos. Tarp jų yra ir apibendrintų, papildytų tautosakos, mitologijos elementais.
Parengė Dovilė Aleksandraitė. Naudota medžiaga iš knygos „Liaudies meistras Jonas Bugailiškis. Kryžiai, skulptūros, muzikos instrumentai, kaukės, žaislai, inkilai“ (Vilnius, LNM, 2015), taip pat informacija iš parodos.
Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
