A. Navickas. Ar mums tikrai reikalinga Kultūros ministerija?

Dar viena vasaros karščiuose pasimetusi žinia iš ministerijos Basanavičiaus gatvėje – pertvarkos projektas, kuriame siūloma iš Kultūros ministerijos sukurti „trigalvį slibiną”, priauginant sporto ir jaunimo „galvas”.

Po viso to telieka tik klausti – ar Lietuvai tikrai reikalinga Kultūros ministerija?

Jei taip, tikrai ne tokia, kokia yra dabar, tikrai ne ordinas, kuris kabinamas ant krūtinės praktiškai bet kam. Tapo įprasta, jog iš kultūros ministro tikimasi ne kultūros politikos atgaivinimo, ne vizijos, kaip vaisingiausiai galėtume išnaudoti turimą kultūrinį potencialą, bet pasirašyti jam pateiktus dokumentus, kuriais paskirstomos kuklios lėšos įvairiems renginiams ir projektams, na ir dar pakankamai mąslios veido išraiškos. Iš viceministrų, regis, nesitikima net ir to.

Iš tiesų, jei kultūrą politinė valdžia ir toliau suvoks tik kaip įprastą valstybinių švenčių foną, kaip grupelės kūrėjų savirealizaciją, kuriuos tenka išlaikyti, laikantis senovinio papročio, jog kiekvienam dvarui dera turėti savo juokdarius, tai nėra didelio skirtumo, kas ir ką pasirašinėja J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusioje ministerijoje.

Tai, kad kultūros srities reikšmė valstybės gyvenimui tiek sumenkinta, turi gilias šaknis. Dauguma Lietuvos politikų, nesvarbu, kaip vadinasi jų atstovaujamos partijos, išlieka marksistai, įsitikinę, kad kultūra tėra ekonominio gyvenimo subproduktas, o kultūros politika – ne tiek būtina gyvybingos valstybės sąlyga, kiek šelpimas tų, kurie nesugeba pelningai parduoti savos kūrybos produktų. Visada atsiranda svarbesnių problemų nei kultūra, nors dar prieš keliolika metų patvirtintuose „Kultūros politikos nuostatuose“ teigiama, kad, be kita ko, kultūra padeda plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą, atvirą visuomenę, skatina šalies socialinę ekonominę plėtrą, stiprina jos saugumą. Kitaip sakant, kultūra – tai ne tik parodos, koncertai, knygos, bet ir mūsų kultūrinės tapatybės puoselėjimas, bendrų tikslų apmąstymas, pilietiškumas, patriotiškumas, demokratijos kokybė.

Svarbi priežastis, kodėl vis labiau siaurėja kultūros samprata, kodėl Kultūros ministerija politikų suvokiama kaip antrarūšė, daug kartų mažiau svarbi valstybei, nei, pavyzdžiui, Energetikos ar Susisiekimo ministerijos, – tai trumparegiškas kultūros ir švietimo sričių atsiejimas, prieš du dešimtmečius suskaldant Kultūros ir švietimo ministeriją.

Šis žingsnis susiaurino tiek kultūros, tiek švietimo sampratas ir tokio susiaurinimo padarinius srebiame. Švietimas pradėtas suvokti ne tiek kaip svarbi kultūros dalis, ugdymas ne tiek kaip kultūrinės refleksijos judesys, bet kaip informacinių paketų instaliavimas į jaunų žmonių protus, viliantis, kad bent dalis instaliuotos informacijos bus reikalinga, integruojantis į darbo rinką.  Tai, kad švietimo sistema siekia orientuotis į darbo rinkos poreikius, tikrai sveikintina. Blogai tai, jog vis dažniau dedamas lygybės ženklas tarp darbo rinkos ir valstybės poreikių. Klausimas – kokį jauną žmogų siekiame ugdyti? – tai kultūrinės refleksijos sritis. Taip pat kaip ir pilietiškumo bei patriotiškumo puoselėjimo klausimai, kurie palaipsniui persikėlė į švietimo sritį, dar labiau susiaurinant Kultūros ministerijos veiklos sritį.

Suprantu, kad naivu tikėtis, jog Lietuvos politikai ryšis radikalioms sisteminėms permainoms. Ministerijų dalybos yra tapusios bene svarbiausiu kiekvienos valdančiosios koalicijos formavimosi pamatu – kuo didesnis jų skaičius, tuo lengviau patenkinti visų ambicijas.

Politinis eksperimentas – kultūros įvaizdis vietoj kultūros – tęsiasi jau seniai. Ji pradėjo tikrai ne dabartinė Vyriausybė ir ne dabartinis ministras. Tiesa, Darbo partija ministro lūpomis paskelbė apie planus reorganizuoti Kultūros ministeriją, pridedant dar sporto ir jaunimo sritis. Keista, kad dar nepasiūlė prijungti ir žemės ūkio srities, juk ir ten kalbama apie įvairias grūdų kultūras? Panašu, kad darbiečiams kultūra atrodo per menka sritis. Tik kam tada jie sutiko perimti šios ministerijos kontrolę?

Prieš kurį laiką pradėjo garsiai skambėti pavojaus varpai, jog Lietuva gali tapti kitų valstybių kultūrinės invazijos auka. Įvardinti net įspūdingi skaičiai, liudijantys, jog kaimyninės valstybės savosios kultūros stirpinimui skiria didžiules investicijas. Koks buvo mūsų politinio elito atsakymas? Moralizavimas, jog žmonės nepakankamai susipratę, siūlymai daryti užkardas užsienio atlikėjams, norintiems koncertuoti Lietuvoje. O gal prasmingiau būtų gerokai padidinti mūsų investicijas į kultūros sritį ir priimti būtinas įstatymų pataisas, skatinančias spartesnį mecenavimo kultūros formavimąsi?

Aišku, galima pasidžiaugti, kad, nepaisant ilgametės kultūros politikos, vis dar turime didžiulį kultūrinį potencialą. Veikiausiai jam būtų sudarytos kur kas palankesnės sąlygos išsiskleisti, jei prie Švietimo ir mokslo ministerijos paprasčiausiai prijungtume Kultūros taryba, kurios biudžetą papildytume sutaupytais  ministro ir jo svitos atlyginimams išleidžiamais pinigais. Na, o jei labai reikia ministerijų, tegu politikai kuria Migracijos, Jaunimo, Sporto ar dar kokią nors ministeriją. Tegu tik nuo kultūros atsitraukia bent per dvi ištiestas rankas.