K. Garšva. Asmenvardžių rašyba: nesąmonės ir prošvaistės

Nemažai žurnalistų ir šiaip „pranašų“ vėl virkauja, kad Seimas nepažeidė Konstitucijos, įstatymų, valstybės interesų, daugumos piliečių teisių ir dar nepriėmė „Jedinstvos“ sugalvoto ir socialdemokratų stumiamo naujo vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo. Konstitucinis Teismas Seimą įpareigojo remtis kalbininkų (vardyno specialistų) duomenimis, bet prieškonstitucinio projekto entuziastai remiasi bent dešimčia nesąmonių.

Pirmoji yra ta, kad žmogaus vardas ir pavardė – jo privati nuosavybė kaip ūsai, batai, pinigai ar automobilis. Šią nuomonę skelbiančią Dalią Kuodytę, paskutinę Seimo darbo dieną reikalavusią svarstyti socialdemokratų įstatymo variantą, Valstybinė kalbos inspekcija galėtų net nubausti už tai, kad savo vardą kirčiuoja ne galūnėje, o šaknyje. Dar per 1000 Dalių galėtų su ja net bylinėtis dėl „privačios nuosavybės“. O jeigu pasitikslintumėt, kas yra tikriniai žodžiai (vardynas, onomastika), sužinosit, jog tai kalbos dalis, kuria naudojasi visi kalbos vartotojai, ir asmenvardžiai niekada nebuvo ir nebus jokia „nuosavybė“.

Neteisinga asmenvardžius painioti ir su prekių ženklais, atkeliavusiais iš kitų šalių ir parašytų jų rašyba (plg. Swedbank). Taip tomaševskininkus remianti UAB, pasivadinusi ES žmogaus teisių fondu, net asmenvardį Barzda pradėjo skaityti Bažda ir skelbia, jog Registrų centras įregistravęs jau per 8000 nelietuviškai užrašytų vardų ir pavardžių.

Pavardžių nulietuvinimo šalininkai primygtinai agituoja, kad „nelietuviškus“ asmenvardžius nelietuviškai reikia ir rašyti. Bet daugelio katalikų vardai yra hebraiškos, graikiškos, lotyniškos ar germaniškos kilmės, o per 70 proc. lietuvių, Lietuvos lenkų pavardžių pirmiausia užrašytos LDK raštininkų, rašiusių lotynų, vokiečių, rusėnų, vėliau ir lenkų, rusų kalbomis, tų kalbų rašyba ir pagal jų reikalavimus. Kiekvienas archyvuose, senuose kapuose gali rasti savo protėvių neautentiškas, iškraipytas pavardes, carų, Žečpospolitos laikais užrašytas rusiškai, lenkiškai ir t. t. Bet tos prievartinės rašybos negalima vadinti autentiška, originalia, kaip ir užrašymų Witold, Olgierd bei kitų.

Netiesa, kad „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ lietuvių kalboje leidžia vartoti raides q, w, x. Toje išnašoje kalbama tik apie užsienio kalbų citavimą bibliotekų kataloguose. Šio gramatikos skyrelio autorius yra ir šio straipsnio autorius.

Socialdemokratų projektas tik apgaulingai pridengiamas tomis trimis raidėmis. Vien lenkų „aktyvistams“ ir maždaug trečdaliui Lietuvos lenkų reikia ne tik vienos iš jų, bet dar septynių naujų. Dėl to pripažįstami visi okupantų archyvai su iškraipytais asmenvardžiais, o jų rašymo taisykles parengtų ne tam įgaliota Kalbos komisija, bet socialdemokratų Vyriausybė, savaip pertvarkydama ir valstybės registrus, informacines sistemas. Taigi naujų raidžių galėtų atsirasti per 100, kurios nuskandintų 32 lietuviškas raides. O kas tada tas naujoves mokėtų ištarti, skaityti, rašyti, kas ir kiek už jas apmokėtų?

Civilinio kodekso pakeitimu žadama ne pagal lietuvių kalbos taisykles rašyti ir etninių lietuvių žemių tradicinius vietovardžius, pažeidžiant Konstitucijos 10, 14, 29 straipsnius, Valstybinės kalbos įstatymo 14, 17 straipsnius. Jeigu vėl būtų pripažintos iškraipytos vietovardžių formos Wilno, Kowno, Memel, Szawli, Poniewież ir t. t., reikštų, kad Lietuvoje jos Konstitucija nebegalioja.

Dėl įstatymų vykdymo skelbiamos dar trys netiesos: kad Lietuva esą nesilaikanti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, sutarties su Lenkija ir kad Lenkijos lietuviai savo vardus ir pavardes galį rašyti autentiškai. Minėta Konvencija leidžia tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę rašyti pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis (komentaro 68 punktas), pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas (11 str.) ir kaip tik reikalauja nepažeisti daugumos gyventojų teisių (20 str.), ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principų (21 str.).

Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis įpareigoja gerbti valstybių suverenumą, teritorijų vientisumą, nesikišti į vidaus reikalus (1, 2 str.), vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį (14 str.). Lietuva taip ir daro, o Lenkija sutarties iki galo nevykdo: lietuvių vardai, pavardės lenkinamos fonetiškai, darybiškai, morfologiškai, o autentiškai užrašyti asmenvardžiai jų teisinėje sistemoje negalioja. G. Kirkilas, iki šiol nenorintis žinoti visų šių faktų, turi garbingai atsistatydinti iš Lietuvos ir Lenkijos Seimų tarpparlamentinės grupės pirmininkų.

Atsakau ir į R. Miliūtės 2015-06-30 d. LRT laidoje reikliai kartotą klausimą, kodėl Lenkijos lenkai Lietuvoje gali lenkiškomis raidėmis dokumentuose rašyti savo pavardes, o Lietuvos lenkai – negali (ir negalės). Taip yra dėl 5 priežasčių: 1) Lenkija dokumentus rašo savo valstybine kalba, Lietuva – savo valstybine kalba ir pagal savo įstatymus, 2) Lenkijoje dauguma asmenvardžių yra lenkiški, Lietuvoje – lietuviški, t. y. LDK (ne Lenkijos) kultūros paveldas su LDK būdinga asmenvardžių daryba ir net rašyba, 3) dokumentai rašomi pagal asmenvardžių šaltinius, kurie Lietuvoje galutinai nusistovėjo prieš 130–97 metus, 4) okupacinių režimų iškraipytas vardynas oficialiai nevartojamas (ypač Lenkijoje), 5) Lietuvos asmenvardžiai formavosi maždaug 800 metų, yra užfiksuoti, visuotinai vartojami ir nėra prasmės jų oficialiai keisti.

Lietuvos pusei laikas rasti derybininkus, kurie mokėtų ir norėtų Lenkijai išvardintus dalykus paaiškinti, o ne tik muštis į krūtinę ir atgailauti.

Vienintelė prošvaistė būtų priėmus kompromisinį Valentino Stundžio ir kitų rengtą įstatymo projektą, kuris neprieštarauja Konstitucijai ir leistų pageidaujamą formą rašyti antrame paso lape. Bet kol socialdemokratai balsuoja ne pagal Seimo nario priesaiką, ne pagal protą ir sąžinę, o tik žiūrėdami į savo frakcijos seniūnės nykštį, tai padaryti sunku. Dėl to rugsėjo 12 d. prie Seimo vyks ketvirtasis mitingas.

Niekas netrukdo Teisingumo ministerijai leisti atsistatyti autentiškas pavardes asmenims, kurios buvo surusintos, išduoti identifikacijos pažymėjimą ar paso priedą piliečiams, kurie dėl savo asmenvardžių turi problemų. O reikalavimą ginti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir teritorijos nedalomumą jau pasirašė 70 000 piliečių, 500 mokslininkų ir kultūros veikėjų.

Autorius yra habilituotas mokslų daktaras, kalbininkas