Žmogus, jeigu nori būti vertas žmogaus vardo, tai turi kiekvienoje būklėje būdamas, stengtis pildyti savo Tėvynės piliečio pareigas…
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Kaip tik apie tai rašoma Ingridos Jakubavičienės knygoje „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ (V., 2014.). Ją drąsiai galima vertinti, kaip svarbų įvykį mūsų kultūros istorijoje ir Lietuvoje jau sparčiai besiformuojančioje vienoje iš sociologijos mokslo krypčių – feminologijoje. Joje negudraujant ir nekeliaklupsčiaujant laikmečio politinei konjunktūrai, pateikiamas išsamus Lietuvos istorijos vaizdas Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, jo metu ir pokaryje. Šis Lietuvos istorijos tarpsnis kitų istorikų darbuose nušviestas miglotai arba iš viso apeinamas, o šioje knygoje atskleidžiamas atidžiai, įvertinant to meto geopolitinę Europos situaciją, tapusią lemtingu veiksniu, Lietuvai vaduojantis tiek iš ilgus metus trukusios carinės Rusijos okupacijos, tiek ir iš trumpos, vos 2-3 metų – vokiečių okupacijos. Nagrinėjamas Tautos savimonės gimimas ir Tautos idėjos tuometinė galia, vienijanti visas lietuvių partijas ir jų sroves, sutelkusi mūsų Tautą jos didžiausio politinio idealo įgyvendinimui, Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimui, po beveik 500 metų trukusios jos faktinės nebūties. Pakankamai stiprūs istoriniu aspektu ir kiti skyriai, atskleidžiami per istorines to meto Lietuvos asmenybes.
Ypač svarbi ši knyga feminologijos kryptyje dirbančioms mokslininkėms ir moterims, turinčioms politinių aspiracijų. Tik nereikia jos painioti su Europos ir, deja, kai kurių Lietuvos vienišų isterikių propaguojamu „genderizmu“, jo pragaištinga Tautai ir Valstybei teorija ir praktika.. Feminologijos kryptis, kaip moters vaidmens politikoje, kultūroje ir socialinėje sferoje atskleidimo teorija, Lietuvoje dar tik pradeda formuotis. Ir ačiū Dievui, kad ji formuojasi kaip tik taip – iš apačios; nuo tautinės feminologijos, nuo jos šaknų. Teorinius tautinės feminologijos pamatus bandė kurti sociologas Vytautas Kavolis savo knygoje „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (V., 1992) ir ypač literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, parašiusi knygas „Moteriškoji literatūros epistema“ (V., 1991); „Moters dalis ir dalia“ (V., 1992); „Parašyta moterų“ (V., 2001) bei knygas skirtas Lietuvos moterų kūrybai: „Janina Degutytė“ (V., 1984), bei „Salomėja Nėris“ (V., 1999).
Kaip savo laiku rašė tautotyrininkas dr. Juozas Girnius, siektina ateitis laimima tik kovoje. Lietuvos moterims už savo teisę būti pripažintomis literatūroje ir įveikti Kazio Borutos anoje prieškario Lietuvoje suformuotą ir plačiai paplitusį stereotipą „Schreibende frau“, vertinant moterų kūrybą, kaip nevisavertę, teko pakovoti visą šimtmetį, ir kaip parodė ir Vytauto Kavolio, ir Viktorijos Daujotytės tyrimai, šią kovą laimėti, vertinant Lietuvos moterų ir vyrų kūrybą literatūroje, nors ir turinčią skirtumų, bet lygiavertę.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę svarbiausi vyrų ir moterų vaidmens visuomenėje aspektai persikėlė į politiką. Vertinant rinkimų į Seimą ir savivaldybes statistiką, ji akivaizdžiai rodo, kad šioje srityje moterys iki šiol gerokai pralaimi vyrams, nors moterų lygių teisių su vyrais paradigmą prieškario Lietuvos moterys pradėjo formuoti prieš šimtą metų. Ir pirmąjį įstatymo projektą apie moterų ir vyrų lygias teises politikoje paruošė jau cituota straipsnio pradžioje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji tą įstatymą 1920 metais ir apgynė Lietuvos Seime ir ten jis buvo patvirtintas. Taip Lietuvos moterys, vienos pirmųjų Europoje gavo rinkimų teisę ir teisę būti renkamomis į aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas.
Kažin ar lenkų kilmės bajoraitės Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės būtų išaugusios tokiomis Lietuvos patriotėmis, savo gyvenimo prasmę mačiusiomis Lietuvos valstybingumo atkūrime ir jos tvirtinime, jeigu joms nuo pat ankstyviausios vaikystės ir jaunystės nebūtų tekę bendrauti su savo vyresniąja pussesere ir Sofijos krikštamote Gabriele Petkevičaite-Bite. Chodakauskų ir Petkevičių šeimos dažnai susitikdavo, svečiuodavosi vieni pas kitus ir jaunoms mergaitėms jų vyresniosios pusseserės idėjos. tapo jų pačių savastimi – ir politikoje, ir to meto visuomenės gyvenime, ir jų kuriamose gailestingumo savo tėvynainiams, kuriems gyvenime mažiau pasisekė, organizacijose ir akcijose.
Apie seserų veiklą socialiniame Lietuvos gyvenime žinojome iš istorikės prof. Virginijos Jurėnienės puikios knygos „Lietuvos moterų judėjimas XIX a. pab.- XX a. pirmojoje pusėje“.( V., 2006, 290 p.) Tačiau seserų – Sofijos Smetonienės ir ypač Jadvygos Tūbelienės – veikla, aprašyta dabar aptariamoje knygoje, kaip sakė konferencijos moderatorius prof. Jonas Vaičenonis, man buvo tikras atradimas. Manau, ir visiems tos knygos skaitytojams. Knygos autorė, neabejotinai atliko tikrą žygdarbį ir jos knyga turėtų patekti į Lietuvos kultūros aukso fondą, tapti viena iš labiausiai vertinamų knygų kiekvieno lietuvio bibliotekoje.
Ir Sofijos Smetonienės, ir Jadvygos Tūbelienės politinėje veikloje išskirčiau du reikšmingiausius periodus: Lietuvos nepriklausomybės atkuriamajame laikotarpyje ir jau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Sofijos ir Antano Smetonų namai Vilniuje XX a. pačioje pradžioje buvo tapę visos to meto tautinę savimonę kūrusios ir apie aukščiausią Tautos politinį idealą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą – svajojusios lietuviškos inteligentijos židiniu. Čia gimė drąsiausios idėjos ir buvo svarstomi keliai, kaip jas įgyvendinti. Čia jie buvo tikrinami praktikoje, bendraujant su okupacinio Vokietijos režimo aukščiausiais valdininkais Lietuvoje, įtikintais ir simpatizavusiais Lietuvos nepriklausomybės idėjai, tik, žinoma, į ją einant gana vingiuotu keliu, aprašomu šioje knygoje. Jeigu Sofija buvo talentinga įvairiausių dalykinių susitikimų organizatorė ir vaišinga šeimininkė, tai patys rizikingiausi žygiai, kurių nedrįso net visko matę vyrai atlikti, buvo pavedami Jadvygai. Aukšta, graži šviesiaplaukė, mėlynakė lietuvaitė, mokanti kelias užsienio kalbas ir nuo vaikystės puikiai mokanti vokiečių kalbą, rizikuodama savo gyvybe, o geriausiu atveju – kalėjimu, iš Vokietijos parvežė planuojamo Lietuvos karaliaus Mindaugo II sutikimą tapti Lietuvos valdovu sutikimą karūnuotis… savo aukštakulniame bate.
Jau tapusi prezidentiene Sofija Smetonienė visur ir visada deramai atstovavo Lietuvos valstybę, kaip kultūringą ir darbščią, turinčią senas valstybingumo tradicijas, šalį. Kartais, kai Prezidentas Antanas Smetona negalėdavo dalyvauti renginiuose, jį pakeisdavo. O Jadvyga Tūbelienė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, puikiai atstovavo Lietuvai, užsienyje įkūrusi informacinį biurą, propagavusį Lietuvos kultūrą ir jos kultūros bei ūkio laimėjimus, taip įtvirtindama Lietuvą Europos ir pasaulio informacinėje erdvėje ir geopolitikoje. Pamačiusi pasaulio ir jo keliuose sutikusi daug įvairių politikų, Jadvyga buvo puiki politikė ir psichologė, turėjo tvirtą nuomonę ne tik įvairiais valstybės valdymo klausimais, bet ir vertindama valstybės personalijas..
Iškėlus klausimą „Kažin ar lenkų kilmės bajoraitės Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės būtų išaugusios tokiomis Lietuvos patriotėmis…” – vertėtų nepamiršti, jog jų veikla vertinama nevienareikšmiškai.