Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos išeivijos dailės fondas liepos 2 d., ketvirtadienį, 16 val. kviečia į Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaromą dailininko gimimo šimtmečio parodą „Vytautas Kašuba (1915–1997). Nematyti piešiniai“. Lankytojams pirmą kartą rodomi 1983–1986 m. sukurti reljefų sienų piešiniai, taip pat kūriniai primenantys dailininko gvildentą Lietuvos istorijos temą, moters kūno studijas, vyrų ir moterų figūrų erdvėje meninius tyrinėjimus ir portretų kūrimą.
Vytautas Kašuba gerai pažįstamas kaip neeilinio talento, autentiško stiliaus skulptorius, kurio gabumai išryškėjo labai anksti. Po kelių mėnesių studijų Kauno meno mokykloje direktorius Ignas Šlapelis perkėlė jį į penktąjį kursą, tiesiai į skulptūros studiją. Antraisiais studijų metais Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937) už meistriškai išdrožtus medžio kūrinius (Juozo Mikėno „Rūpintojėlio“ skulptūrą ir Jono Prapuolenio baldų ornamentus) jis buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais, o jo sukurta Vytauto Didžiojo skulptūra Niujorko pasaulinėje parodoje (1939) stovėjo Lietuvos paviljono centre. Vėliau jis ne kartą pelnė garbingus apdovanojimus Lietuvoje ir JAV, iš kurių svarbiausi – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas.
Dailininkas nuėjo ilgą ir tikslingą kūrėjo kelią. Jis skaudžiai išgyveno Tėvynės netektį, patyrė išėjūno dalią, kurią suvokė kaip visuotiną XX a. civilizacijos plėtros pasekmę. Atsidūręs su šeima Niujorke, V. Kašuba sukūrė nemažai skulptūrų ansamblių, pritaikytų naujų modernių bažnyčių aplinkai, šiuolaikinėms erdvėms (Pranciškonų vienuolynui ir Šv. Augustino bažnyčiai), originalias šventųjų tekstų sienas Vatikano paviljonui Niujorko pasaulinėje parodoje (1964) bei kitų monumentalių, archajiškos deformacijos įkvėptų skulptūrų („Pranašas“, 1966; „Kalimas prie kryžiaus“, 1967). Visą gyvenimą dailininkas išliko Lietuvos patriotas, sukūrė daug darbų istorijos tema, tarp jų – medalių ir paminklų projektų, iš kurių reikšmingiausias – 1996 m. Vilniuje pastatytas paminklas LietuvosdidžiajamkunigaikščiuiGediminui. V. Kašubos gulbės giesmė – jo sukurtos ir Lietuvos dailės muziejuje saugomos reljefų sienos: „Būties kelionė I. Likimo erdvėse“ ir „Būties kelionė II. Svetimuose krantuose“. Šie kūriniai išaukštino skulptorių kaip vieną ryškiausių egzodo dailininkų, įkūnijusių lietuvių dailėje beveik neliestą išeivio, klajūno, tremtinio, keleivio tematiką, kurią plėtojo lietuvių poetai, susirūpinę individo egzistencija XX a. ir prabilę apie tautos lemties apmąstymus.
Kaip ir kiti skulptoriai, V. Kašuba buvo geras piešėjas. Jis išsiskyrė tuo, kad anksti suvokė žmogaus kūno anatomiją, kurią turėtų žinoti kiekvienas dailininkas. Ne raumenų, kaulų išsidėstymą, o jų veikimą judant. Jis dar jaunystėje išstudijavo du dailininkams tinkamus anatomijos atlasus ir galėjo iš atminties piešti arba neklysdamas modeliuoti iš molio bet kokį žmogaus figūros judesį. Piešinys V. Kašubai buvo ne matytos formos fiksavimas, o kompozicijos bei apimčių prasminė ir meninė studija. Jis pradėdavo kurti skulptūrą tik tuomet, kai piešiniuose jau buvo išgryninta plastinė sumanymo raiška: ne vien apimtys, bet ir jų būsena erdvėje. Skulptoriaus kompozicijos buvo tampriai susietos su idėjos realizavimo medžiaga, todėl jo piešiniams taikytinas „studijos“ terminas.
Artėdamas prie septyniasdešimties metų slenksčio, dailininkas plastines formos raiškos ir koncepcijos problemas pradėjo intensyviai spręsti piešiniuose. Prieš išvykdamas į Italiją, 1983 m. V. Kašuba netikėtai sužinojo, kad serga nepagydoma kraujo liga – piktybine anemija. Galvodamas apie mažiau varginantį darbą, jis atsidėjo piešimui. Atsiminimuose dailininkas pasakojo, kad anksčiau piešdavo tuomet, kai susiruošus dirbti prireikdavo kontūrų apybraižos: „Šį kartą piešinius bandžiau užbaigti, išryškinti jų formalinę pusę, spręsti ir kompozicines problemas.“ Daugiausia piešė moteris, nes, skulptoriaus nuomone, jos neturi tiek daug raumenų kaip vyrai, vadinasi, jų anatominė struktūra yra apvalesnė ir kūno formos labiau apibendrintos. Po kelių mėnesių susikaupė apie 80 piešinių. Pagal juos V. Kašuba per tris mėnesius nulipdė 45 naujus reljefus su 146 figūrėlėmis. Tai buvo trys atskiros didelės reljefų sienos: „Būties kelionė“, „Svetimuose krantuose“ ir „Diena iš dienos“. Pirmosios dvi netrukus buvo sujungtos į vieną diptiką – „Būties kelionė I, II“ (1984–1987); abi dalys lietos iš skirtingų medžiagų – bronzos ir akmens. Piešiniuose dailininkas gvildeno kompozicijos problemas. Pagrindiniu leitmotyvu pasirinko moterų figūras, „nes jų kūnai atliepia alegorinę simbolinę mintį. Juose matau ne lytį ar moteriškumą, bet gaivališką žemišką jėgą, tinkamą mano tematikai.“ Šiuose V. Kašubos žodžiuose slypi gili mintis, sietina su Marijos Gimbutienės idėjomis, jos baltiškojo dvasinio paveldo tyrinėjimais apie archetipinius mūsų kultūros vaizdinius.
1983–1986 m. sukurti reljefų sienų piešiniai sudaro pagrindinę ekspozicijos dalį. Kiti primena apie dailininko gvildentą Lietuvos istorijos temą, moters kūno studijas, vyrų ir moterų figūrų erdvėje meninius tyrinėjimus ir portretų kūrimą. Parodos rengėjai tikisi, kad į Lietuvą prieš 20 metų sugrįžę ir parodoje pirmą kartą eksponuojami V. Kašubos piešiniai padės giliau suvokti jo talentą, tikslus, rimtą požiūrį į meną.
