Radvilų rūmų muziejuje atidaroma marinistinių peizažų paroda

Lapkričio 22 d., ketvirtadienį, 17 val.Lietuvos dailės muziejus kviečia į Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24) atidaromą parodą „SVEIKA, JŪRA! Marinistiniai peizažai XVII–XX a. tapyboje“ iš Lietuvos dailės ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės  muziejų rinkinių (veiks iki 2013 m. vasario 3 d.). Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorės Dalia Tarandaitė ir Ilona Mažeikienė.

Parodoje „Sveika, jūra!“ lankytojams pristatoma per 70 unikalių XVII–XX a. marinistinės tapybos kūrinių. Marinistinis (lot. marinus – jūrinis) peizažas kaip savarankiška kūrybos sritis susiformavo XVII a. Olandijoje. Dėmesį jūrai ir laivams lėmė žvejybos ir jūrų prekybos svarba Olandijos ekonominiam suklestėjimui, besitęsiantys jūrų karai su Britanija ir kitomis valstybėmis. Atsirado dailininkų, kurie tapė tik marinas. Savo kūriniuose jie vaizdavo garsių laivų „portretus“, jūrų mūšius ir pergales, laivus, įplaukiančius į uostus, stovinčius nuleistais inkarais, plaukiančius ramioje ar audringoje jūroje. Olandų marinistai ištobulino vandens, atmosferos, besikeičiančio apšvietimo, šviesos atspindžių vandenyje perteikimo tapybos kūrinyje priemones. Jų suformuotais principais tradicinė įvairių šalių marinistinė tapyba remiasi iki šių dienų.

Pasak parodos kuratorės Dalios Tarandaitės, „parodoje olandų tapybos mokyklai atstovauja nežinomo XVII a. dailininko marina „Laivai uoste“, į barokinius efektus ir dramatizmą linkusiai flamandų mokyklai – P. Bonuventura (Peeters Bonaventura) (1614–1652) ir M. Montagne (Matthieu van Platte-Montagne) (apie 1608–1660) darbai, vaizduojantys aptemusį dangų ir milžiniškų bangų it skiedreles blaškomus laivus.

Jūra be laivų ar pakrantės scenų pradėta tapyti palyginti vėlai, tik XIX a. romantizmo dailėje. Ji atvėrė žiūrovo žvilgsniui naujas bekraštes vandens ir atmosferos platybes, atskleidė turtingą jausminę gamą nuo lyriško intymumo iki dramatizmo. Atsirado „išgrynintų“ kompozicijų, kuriose veikė tik vandens ir oro stichijos. Romantikai plėtojo vandens ir atmosferos reiškinių simboliką, įžvelgę vienovę tarp jūros gaivalo ir neramios menininko dvasios.

Romantinės marinos pavyzdžiai – anglo W. Kolinsas (William Collins) (1788–1847) „Audringa jūra“, nežinomo XIX a. dailininko „Mėnesiena Neapolyje“, žymiausio rusų marinisto I. Aivazovskio (Ivan Aivazovsky) (1817–1900) „Jūros peizažas“, kitų dailininkų paveikslai, vaizduojantys siaučiančią jūrą, beribius tolius, besileidžiančios saulės ar mėnesienos atspindžius lygiame vandens paviršiuje.

Epiškesne nuotaika išsiskiria A. Bogoliubovo (Aleksey Bogoliubov) (1824–1896) didžiulio formato drobė „Kronštato reidas“. Dailininkas pats buvo jūreivis, atliko Rusijos centrinio jūrų štabo užsakymus – vaizdavo Krymo ir rusų-turkų karo jūrų mūšius, rusų laivyną, tiksliai perteikdamas smulkiausias laivų konstrukcijų detales, jūros erdvės platybes“.

Parodos kuratorės Ilonos Mažeikienės mintim, „XIX a. antroje pusėje dailininkai pamėgo jūros kranto motyvą. Pajūris, pakrantė buvo suvokiama kaip ramybės, poilsio ir sielos atgaivos vieta. Vokiečių marinisto, Berlyno dailės akademijos auklėtinio H. Šleičas (Hans Schleich) (1834–1912) „Jūros krantas“  žvilgsnį traukia saulės nušviestais melsvais toliais. Vokietijoje gyvenęs norvegų tapytojas A. Normanas (Adelsteen Normann) (1848–1918) išpopuliarino atšiauroka gamtos didybe alsuojančius fiordų vaizdus.

Dailininkai impresionistai fiksavo subtiliausias atmosferos būsenas, skirtingu paros metu kintančias gamtos nuotaikas. Impresionistinės dailės atgarsiai juntami Filadelfijoje gimusio, Didžiojoje Britanijoje gyvenusio tapytojo R. Levikas (Richard Levick) (1864–1917) drobėje „Venecija migloje“.

Parodoje eksponuojama daug XIX antros pusės – XX a. pradžios vokiečių marinistų kūrinių –  J. F. Rundžo (Julius Friedrich Runge) (1843–1922), C. Saltsmano (Carl Saltzmann) (1847–1923), L. V. Kalkreto (Leopold von Kalckreuth) (1855–1928), P. Volo (Paul Wallat) (1879–1964), Vokietijoje dirbusio armėno W. Mahokijano (Wartan Mahokian) (1869–1937) ir kt. Vokietijos imperijos laikotarpiu (1871–1918) tradicinė marinistinė tapyba išgyveno atgimimą, stiprinant šalies jūrinę galią, dailininkai skyrė išskirtinį dėmesį jūrai ir laivams. Padaugėjo dailininkų, tapiusių jūrų mūšių vaizdus, garsius to meto ir praeities laikų laivus“.

Jūrą ir pajūrį savo kūriniuose dažnai vaizdavo ir lietuvių dailininkai – Kanutas Ruseckas (1800–1860), Juozapas Marševskis (1825–1883), Jonas Mackevičius (1872–1954), Petras Kalpokas (1880–1945), Vladas Didžiokas (1889–1942), Adomas Galdikas (1893–1969). Marinistinį peizažą pagrindine savo kūrybos sritimi pasirinko Česlovas Janušas (1907–1993), daug įspūdingų jūros peizažų yra nutapęs vilnietis Česlovas Znamerovskis (1890–1977).