Apie bites ir jų šeimas

Bitė – unikalus gyvis, toks mažas, o tiek naudingų produktų gamina: tai ir medus, ir vaškas, ir bičių duonelė, ir pikis. Pikis pasirodo yra puikus antiseptikas, jo spiritinis antpilas yra geras įvairių žaizdų dezinfekuotojas, naudojamas liaudies medicinoje. Kita nauda ta, kad jos nešą didelę naudą žemės ūkiui. Yra net tokia nuomonė, kad net apie 80 proc. maisto produkcijos gamybos yra priklausoma nuo bičių apdulkinamų augalų. Nors bitės yra seniai žmonių panaudojamos, tačiau ji išliko archainis gyvis ir tai, kad jos yra žmonių auginamos nereiškia, kad žmogus sugebėjo pakeisti gamtos suformuotus jos instinktus. Pati bitė kaip buvo, taip ir liko laukinis gyvūnas ir žmogus jos neperauklėjo, o turėjo pats prie jų prisitaikyti. Senovės lietuviai labai gerbė bites, ne veltui yra posakis, kad „miršta tik žmonės ir bitės“.

Iš kitos pusės ir bitės reikalauja rodyti joms atitinkamą pagarbą. Pavyzdžiui, negalima eiti prie bičių murzinam, smirdinčiam, suprakaitavusiam ar pagiriotam. Bitės tokių neperneša ir toks bitininkas iš bityno labai greitai išvejamas.

Bitės daugeliu atžvilgių yra labai įdomus gyvis. Visų pirma bitė yra bendruomeninis gyvis, gyvenantis šeimoje. Be savo šeimos (bendruomenės) viena bitė yra niekas. Visas bitės ir bičių šeimos gyvenimas yra suorganizuotas taip, kad apsirūpinti maistu ir garantuoti šeimos tęstinumą. Viena bitė negali užtikrinti sau išgyvenimo, pasigaminti tiek šilumos, kad žiemą nesušaltų ir žūva nepalikdama palikuonių. Aplamai bičių gyvenimas yra taip sukonstruotas, daugumą funkcijų jos gali atlikti tik funkcionuodamos kaip bendruomenė. Galiausiai apsigynimo įrankis – geluonis – irgi veikia taip, kad įgeldama bitė žūva ir galima sakyti, kad savo gyvybę atiduoda už bendruomenę. Taigi bičių pasaulyje šeima yra viskas, kurioje ji gimsta, šeimos nariai ją augina, po to ji augina kitus šeimos narius ir galiausiai prireikus už ją miršta.

Kokie veiksniai nulemia bičių šeimoje egzistuojančią tvarką iki galo nėra aišku. Visgi svarbus vaidmuo tenka bičių motinėlei. Čia įdomus momentas yra tame, kad daugumoje kalbų, bičių motinėlė yra vadinama karaliene. Lietuvių kalboje ji yra motinėlė ir tai yra tikslu, nes ne ji valdo bites, bet pati yra visapusiškai priklausoma nuo bičių. Bitės rūpinasi savo motinėle, nes ji yra šeimos tęstinumo garantas. Badaujančioje šeimoje, paskutinė gyva bitė, maistą atiduoda motinėlei. Bičių šeima be motinėlės yra kaip medis be šaknų, nes šeimoje tik motinėlė gali dėti apvaisintus kiaušinėlius, iš kurių vėliau išsirita bitės darbininkės arba neapvaisintus – iš kurių išsirita tranai. Be motinėlės šeima yra pasmerkta mirčiai. Todėl kiekvienos šeimos bitės labai rūpinasi savo motinėle, jei šeimoje dingsta motinėlė, bitės tai labai greitai pajunta ir visas bičių gyvenimas pakrinka, jos meta visus darbus ir laksto ieškodamos motinėlės, tarsi susirūpinusios „kas dabar bus?“.

Jei tai užsitęsia ilgesnį laiką, tokia šeima pasidaro apatiška aplinkai, bitės silpnai dirba ir neša medų, galiausiai net nebesigina nuo priešų. Ir tai kažkuria prasme yra normalu ir paaiškinama, nes juk kam, kokia prasmė? Ar taip ar taip galas. Tokios šeimos bitės tarsi supranta, kad jų bendruomenė nebeturi ateities ir yra pasmerkta. Visgi, net ir šioje situacijoje yra bandoma ieškoti išeities.

Kai kada tokioje be motinėlės šeimoje atsiranda taip vadinama traninė bitė, kuri pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius. Traninė bitė yra ta pati darbininkė bitė, iš kurios kiaušinėlių išsirita tik tranai, kurie medaus neneša ir nei perų, nei motinėlės nemaitina. Taip tarsi susidaro normalios šeimos iliuzija. Tokia šeima tarsi atgyja, kitos bitės darbininkės vėl pradeda dirbti. Tačiau tokia traninė šeima labai greitai silpsta, nes kasdien bičių darbininkių mažėja, o dykaduonių tranų daugėja. Galiausiai tokioje šeimoje lieka vienalyčiai individai tranai, kurie neturi galimybės daugintis. Tokioje šeimoje tarsi nebelieka kam kurti pridėtinę vertę ir tokia šeima žūva nuo priešų ar maisto stygiaus.

Paprastai be motinos likusi bičių šeima, tol kol ji nepradėjo pati augintis kitos motinos arba dar neatsirado traninė bitė, gana noriai priima naują motinėlę. Apvaisintą pakankamai lengvai, o neapvaisintą ne taip noriai, bet vis tiek priima. Tuo tarpu traninė šeima, gyvendama tarsi iliuzijų pasaulyje, netgi apvaisintos, motinėlės nebepriima ir visais atvejais ją užmuša. Ta iliuzija yra tarsi įsijungęs susinaikinimo mechanizmas, kuris blokuoja netgi galimybę tokiai bendruomenei gelbėtis.

Kiekvienam bitininkui tokios šeimos atsiradimas sukelia didelį liūdesį, nes išgelbėti tokios šeimos nebegalima. Įsijungęs susinaikinimo mechanizmas yra nebesustabdomas. Didelė klaida yra duoti tokiai šeimai bičių perų, t. y. neišsiritusių bičių, nes taip tik toliau yra palaikoma normalios šeimos iliuzija. Kovojama su tokiu reiškiniu paprastai, bet drastiškai: tokia šeima yra išpurtoma, o avilys nukeliamas. Normalios bitės, prisigėrusios medaus, galinčios nešti medų nuskrenda į kitas šeimas ir ten, kaip galinčios kurti pridėtinę vertę, yra priimamos, o traninės bitės …. čia pat nugiliamos.

Taigi, bičių pasaulyje yra labai svarbu turėti gerą ir stiprią šeimą, kuri geba daugintis ir tokiu būdu užtikrinti šeimos tęstinumą, kas yra viso kas gyva pagrindas.