Skausmingai užsimaniau per Rasas pamatyti, išgirsti, paklausyti kažko tokio, ko seniai neragavęs. Ir nusibeldžiau į Kaišiadorių rajoną ir ne šiaip kažkur, o į Darsūniškes šalia Nemuno. Tokį mažytį Lietuvos kaimą per šniokščiantį lietų, per balas, per permirkusias pievas. Tokį, kurs užsitvėręs damba nuo Nemuno pavasarinių užtvankų, tokį lėkštą ir tokį tarsi atplyšusį. Ir ką čia pamatysiu, kai kaime viso labo vos per du šimtus žmonių?! Ir kas belsis per tokį lietų?!
Ir tikrai nepasigailėjau!
Kaimietė nurodė kur vyks šventė: te, Panemuny! Ir sužinau, kad prieš dvejus metus kaimas jokios sambūrio aikštės neturėjo, nes, kai Nemunas neša ledus, tada plačiai išsiliejusi kunkuliuojanti vandens srovė savam kely nuplauna viską, net išneša sausuolius ir nugrando žemę. Ale kaimas užsigeidė ir vietinės veiklos grupės pastangomis išsirūpino 50 000 Lt aikštės statybai. Iškasė du tvenkinius, sujungė tilteliu, o iš sukastos žemės supylė „sausumos“ kalvą. O šiemet ir vėl iš krantų išlipo Nemunas, ir vėl gargaliuodamas apsėmė pievas, ir vietoj žmonių sugalvotos bendruomenės aikštės nuvilnijo srovė! Platulis, verpetuojantis, murzinas vanduo! Ir „dingo“ abu bendruomenės tvenkiniai!
Bet šiandien, nors šlapia ir telkšo pelkės, viskas sutvarkyta ir paruošta šventei: naujas tiltelis per tvenkinius, suolai, stalai ir garso aparatūra, kuri užsiožiavo ir neveikė. Ir didelė palapinė, kur platus stalas, sūris, naminė duonelė ir gira.
Kaimas rinkosi nenoriai, po vieną, kitą, trečią. Prieš ilgas subrėškas ir vis pulsuojantį lietų. Pasirodė du vietiniai ansambliai ir staiga iš visų pašalių pasipylė žmonės su tautiniais drabužiais, Rasų vainikais pasidabinę galvas, nešdamiesi vaišes bendram kaimo stalui! Stebėjau išsižiojęs: kaip senovėje!
Galiausiai, pasirodė itin puošniai tautiškai apsirėdžiusi renginio vedėja iš Rumšiškių, senojo baltų tikėjimo vaidilė Audronė Jodkonė.
Ir Rasų šventė nutyso iki paryčių!
Ir šurmuliavo bemaž visas kaimas! Ir visiems tiems, kurie atvyko į svečius, ant riešo užrišo raudoną siūlą, kad Dievai saugotų, duotų sveikatos ir te nepamiršta Darsūniškių!
Stengiuosi dalyvauti visose gamtmeldžių šventėse, kur tik pavyksta sužinoti, bet šį kartą vaidilė Audronė tikrai nustebino savo patriotiška kalba, šventiniu patosu ir organizatorės talentu! Įspūdingi ir labai jaudinantys senoviniai ritualai! Ir degė didžiulis laužas, sukosi rateliai, Nemuną virkdė giesmės ir vandeniu plaukė mergaičių vainikėliai su žvakutėmis. Ir buvo bendras stalas, ir daug daug dainų.
Žinoma, Panemunys – ne ta vieta, kur auga paparčiai, bet jaunimas vis dėlto kažkur nuklydo. Gal kažkam ir pavyko Rasų naktį pamatyti paparčio žiedą?
Visko buvo sočiai: ir dvasingumo, ir gražių kalbų, ir skanumynų. Tik va, degtinės nebuvo! Kažkas, mačiau, atsinešė vieną buteliuką, bet sugėdintas, kad Rasų naktį degtinėlės nevalia, laikraščio kamščiu užkimšo savo butelį ir įsikišo į kišenę. O sako, kad Lietuvos kaimas – prasigėręs. Netikėkite. Lietuvos kaimas gyvas ir gyvos mūsų senovės tradicijos. Mūsų dvasia – gyva, kaip ir per amžių amžius išnešiota, išpuoselėta mūsų kalba!
Širdis džiaugiasi skaitant, kad Rasos pagal senąsias tradicijos švenčiamos ir miestuose, ir mažuose kaimuose 🙂