Yra gausybė mados reiškinio apibrėžimų, sukurtų įvairiomis epochomis ir įvairiomis progomis, demonstruojančių vienokį ar kitokį šio daugialypio reiškinio aspektą, matomą iš jį analizuojančiojo regos taško. Šiuo atveju į madą siūlau žvelgti kaip į tam tikro laikotarpio standartą (naujausiais laikais) ar kanoną (seniausiais laikais, pvz., Egipte), kuris daro įtaką išoriniams tiriamojo objekto pavidalams: nuo galvos dangos iki apavo. Kiek įjungus fantaziją, madą galima būtų įsivaizduoti kaip įvairių krypčių vėjų atneštas idėjas, įsikūnijusias tam tikromis formomis. Kadangi šios vėjų kryptys ilguose istorinio laiko tarpuose pučia iš įvairių pusių, apibendrintai šį reiškinį galėtume apibrėžti kaip vėjų rožę.
Vėjų rožė – tai vektorinė diagrama, charakterizuojanti tam tikroje vietoje vyraujančių vėjų kryptį. Mados vėjų atveju, – įdomu susiorientuoti, iš kurios vėjų rožės pusės pučia vėjai, lemiantys vienokios ar kitokios aprangos formos atsiradimą ir praplečiantys mūsų regos horizontą, vertinant svetimo objekto atsiradimą ir jo pripažinimą kaip savą arba įsisavinimą.
Įdomu, jog dažnai įmanoma atsekti, iš kur vienoks ar kitoks aprangos pavidalas pasiekė mus, t. y. mados vėjų rožės kryptį, arba vektorių, tačiau susidaryti pilną vaizdą, kaip ir kodėl tai įvyko, – žymiai sunkiau, kartais neįmanoma, bent jau šiandien; nors, su laiku atsiradus žingeidiems tyrinėtojams, galimai ir terra incognita galėtų susitraukti ir praskleisti savo paslaptis. Dešifravimo procesas yra labai įtraukiantis, panašiai, kaip mūsų vaikystės laikais atrasti ir atkasti tokią brangenybę kaip „sekretas“, kažkieno saugiai paslėptą nuo svetimų akių.
Pvz., ar esate kada susimąstę prie E. Gizevijaus akvarelių, vaizduojančių Rytų Prūsijos moteris ir vyrus, iš kur pas mus tie įstabūs viršutiniai apdarai, padabinti per pečių juostą ir viršutinę rankovės dalį siuvinėjimu, primenantys mums tarsi kažką matytą šiandienos reklamoje? Ogi tai samių kostiumo dalis, pasiekusi mus su šiaurės vėjais.
Pagal kalbą samiai, arba lapiai, priklauso finougrų kalbų grupei, kuri įtraukia ir suomių, karelų, estų bei mordvių ir marių kalbinius pogrupius. Samiai vadina save samit, ar sapmelaš. Žodis sami turi įvairias gramatines formas ir gali būti kildinamas tiek iš proto-suomių, tiek iš proto-vokiečių kalbų. Mums įdomiausia, kad galima ir proto-baltiška forma soma ar sama, galutinai pasiskolinta iš baltiško žodžio žemė kaip, galimai, ir slaviško земля.
Samiai – tai vietiniai Skandinavijos gyventojai, autochtonai, įsitvirtinę čia dar iki Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Rusijos valstybių susiformavimo ir šiuo metu gyvenantys visose minėtose šalyse bei kalbantys aštuoniomis kalbomis. Šiandien samių priskaičiuojama nuo 60 iki 80 tūkstančių ir jie turi dar apie 10 etninių grupių. Pusiau klajoklinis samių gyvenimo būdas lėmė jų būvimą greičiau gamtoje nei patalpose, prisitaikymą prie atšiaurių gamtos sąlygų ir pritaikymą prie jų savojo kostiumo. Gilios mėlynos, kaip jūra, gelumbės pagrindas formavo viršutinį drabužį, primenantį šiuolaikinį paltą. Uždara, stačia apykakle, tradicinė apranga, vadinama gakti, buvo vienodai būdinga tiek vyrams, tiek moterims. Visi kraštai: apykaklė, pečiai, rankogaliai, susegimas ties krūtine ir rūbo kraštas buvo dabinami ryškiu spalvotu siuvinėjimu, zomša ir aplikacijomis, margaspalviais antsiuvais. Siuvinėjama kontrastingų grupių, kasų pavidalu. Tradiciškai ornamentų spalvos reiškė, ar drabužį dėvintis asmuo vedęs, ar, atvirkščiai, – viengungis.
Gakti dėvimas su gražiai dekoruotais „kalbančiais“ diržais. Pvz., jei diržas papuoštas kvadratiniais spaudais, tai jo šeimininkas yra vedęs. O jei apvaliomis, stambiomis sagomis, – viengungis. Jei išsiskyręs vyras juosi diržą, pagamintą buvusios žmonos, – jis jai vis dar neabejingas.
Tapęs samių identiteto simboliu, gakti turi specifinių skiriamųjų bruožų, priklausomai nuo kilmės regiono. Paprastai vyriškas gakti yra trumpesnis nei moteriškas, o puošybos ornamentai atliekami oda, kailiu, dekoratyvinėmis juostomis.
Prie gakti nešiojamas itin savitas galvos dangalas, vadinamoji Keturių vėjų kepurė, turinti, kaip ir „vėjų rožė“, keturis vektorius – keturis ragus, nurodančius pagrindinių vėjų (šiaurės, pietų, rytų ir vakarų) kryptis. Jos pagrindą sudaro mėlynos arba raudonos spalvos gelumbinis cilindras, papuoštas spalvota juosta, su antviršiu, kuris suformuotas kaip didelė keturkampė žvaigždė (arba keturi ragai) iš to paties audinio kaip ir cilindras, ir papuoštas raudona ir geltona spalva.
Tik pažvelkit į keturvėję kepurę iš nugaros, – nieko neprimena? O gal supainiojot ją su mums puikiai pažįstama konfederate? Ne tik kvadrato forma, bet ir kuokštas ilgų kaspinų, pritvirtintų prie jos dešiniojo šono, atrodo lygiai taip pat, kaip Abiejų Tautų Respublikos pamėgta galvos danga.
Įdomūs tie mados vėjų vektoriai, netikėtai įpučiantys fantazijos bures, įsikūnijančias realiomis formomis…
O grįžtant prie samių, gyvuojančių savo Sapmi šalyje tarp sniego ir ledo jau tūkstančius metų, kyla susižavėjimas liaudimi, sukūrusia Arkties civilizaciją, optimaliausiu būdu įsikomponavusią į cirkumpoliarinės zonos gamtą. Samiai pažįsta tik du sezonus: vasarą ir žiemą, ir todėl – tik du aprangos tipus: vasarinę ir žieminę. Ankstesnėse epochose pakako ir vieno tipo apdarų, kurie, nepriklausomai nuo lyties, buvo vienodi vyrams ir moterims. Tai būdinga visiems archajinės aprangos tipams ir likusiame pasaulyje. Gakti kaip tik toks uniseksualaus apdaro tipas, užsivelkamas per galvą, tarsi antras viršutinių gelumbinių ilgarankovių marškinių sluoksnis, dėvimas virš apatinių. Nepriklausomai nuo lyties, gakti visuomet ryškus ir dar ryškiai dekoruotas geltonos, raudonos, žalios ir mėlynos spalvos apdaila, kuri gali būti ir šventinė, ir kasdienė.
Samiai, kaip nė viena kita tauta pasaulyje, veikiami tokių atšiaurios gamtos išbandymų, kurie privertė adaptuotis ir santūriai eikvoti kūrybines galias, savo kostiumu temperamentingai taškosi spalvomis, visiškai paneigdami niekines pseudotyrėjų nuomones apie santūrias, „gamtines“, purvinas spalvas, taip mėgstamas liaudies ir jai priimtinas, kad kitaip ir būti negali!
Išsaugoję savo kultūros tradicijose „žmonijos vaikystės“ įvaizdį ir tobulai įsisavinę savisaugos mechanizmą santykyje su gamta, samiai susikūrė tiek optimalius apdarus, tiek avalynę. Tradiciniai samių užsiėmimai – elnininkystė, medžioklė, žvejyba – nulėmė ir universalaus apavo atsiradimą. Kadangi pusiau klajoklinis gyvenimo būdas ganant elnių bandas, medžiojant ar žvejojant sąlygojo ilgalaikį būvimą gamtoje, tai ir apavas turėjo atitikti tundros sąlygas. Kaip ir apdaras, apavas buvo vienodai pritaikytas abiem lytims. Vasarai siūdintas iš odos, žiemai – iš kailio. Archajiškiausiųjų ypatybė – buvo gaminami iš kailio dalies, tiesiog nuimamos nuo elnio kojų; vėliau – atitinkamai apdirbamos elnio odos. Žieminiai aukšti aulinukai jarai buvo puošiami spalvota gelumbe, o į vidų, įklotų vietoje, naudojami sausos žolės pluoštai; į juos panašūs, žemesni ir avimi su blauzdinėmis – kangi. Kangi gaminami su diržais, kuriais apjuosdavo kojas, taip pritvirtindami apavą. Tačiau charakteringiausia samių avalynės ypatybė buvo riestos, į dangų žvelgiančios batų nosys. Tikėtina, jog tokia forma atsirado šiame Žemės pakraštyje todėl, kad snieguotoje tundroje žiemą buvo svarbu nenusmegti pusnyse, o riestos batų nosys gelbėjo taip pat, kaip lygumų slidžių nosys.
O dar įdomiau, kad, beieškant riestų batų nosių, mados vėjų rožė gali nublokšti visai į kitą pasaulio kraštą: tai smėlingos dykumos, kur riestanosės (taip pat uniseksinės) kurpės gelbsti išbristi iš smėlio, nebe iš sniego jūros.
Kokie vėjų rožės vektoriai nenuspėjami, rodo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje atsirandanti ilganosė avalynė, kur nosis buvo tuo ilgesnė, kuo avintysis buvo kilmingesnis. Panašu į tai, kad kryžiuočiai, savo žygių metu užsižiūrėję į rytietiškų kurpių užriestumus, būtų juos ištiesinę ir išlyginę…
Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
