Po 25-erius metus trukusio sąstingio paveldosaugininkų ruošimo srityje, Švietimo ir Kultūros ministerijų bei Kauno technikos kolegijos (KTK) bendradarbiavimo rezultatas – kultūros paveldo statinių inžinerijos specialistų ruošimo studijos. Pasak Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės, atsiradusi studijų programa Lietuvoje atvers naują puslapį ir padės išspręsti opia problema tapusį kvalifikuotų specialistų trūkumą.
Gerbiama p. Diana, ar tiesa, kad yra trūkumas kvalifikuotų jaunų specialistų kultūros paveldo saugojimo srityje?
Deja, per 25 Lietuvos Nepriklausomybės metus aukštosiose mokyklose nebuvo paveldosaugos programų, pagal kurias būtų rengiami specialistais dirbti tvarkybos darbus paveldo objektuose, mokymo įstaigose vyravo statybos darbų specialistų rengimas. Dėl to natūralu, kad šiandien yra jaučiamas labai didelis paveldo specialistų trūkumas. Taip pat pastaraisiais metais ženkliai daugėja darbų paveldo objektuose, o juose gerai kokybiškai atlikti tvarkybos darbus, trūksta tą gebančių žmonių.
Kaip manote, kodėl susidarė tokia situacija, kad kultūros paveldo objektų tvarkybos specialistai nebuvo rengiami?
Anksčiau prioritetai buvo skiriami tam, kad į kultūros sritį būtų pritraukta kuo daugiau investicijų, norėta supaprastinti biurokratinį mechanizmą, kad įmonės greičiau ir paprasčiau pradėtų dirbti gelbėjimo reikalaujančiuose objektuose. Specialistų trūkumą iš dalies padengė dar sovietinių laikų profesionalai, tačiau daliai jų išėjus į pensiją ar dėl kitų priežasčių pakeitus darbo pobūdį ir dėl didėjančių darbų apimčių, atsirado labai didelis kvalifikuotų specialistų deficitas. Apie tai pirmiausiai prabilo šioje srityje dirbančios įmonės, kurios pajuto poreikį specialistų, galinčių užtikrinti tvarkybos darbų kokybę paveldo objektuose. Todėl mes labai džiaugiamės, kad Kauno technikos kolegija nuo rugsėjo mėnesio pradės rengti studentus, kurie kolegijoje ne tik gilinsis į teorijos žinias architektūros, istorijos, restauravimo, archeologijos disciplinose, bet ir formuos praktinius įgūdžius bei galės stažuotis įmonėse, kurios yra mūsų rinkos lyderės.
Koks jaunas žmogus turėtų rinktis šią specialybę. Juk turbūt ji tinkama ne visiems?
Taip, pirmiausia reikia mylėti kultūros paveldą, jausti artumą istorijai, aistrą archeologijai. Žinoma, ši specialybė reikalauja ir daug kruopštumo, nes dirbant paveldo objektuose darbų pobūdis ir metodai yra labai įvairūs: nuo išorės darbų iki freskų ar net raktų restauravimo. Paveldo objektai dažniausiai turi turtingą istoriją, sudėtingą raidos evoliuciją, todėl pritaikant juos šiuolaikinėms reikmėms, svarbiausia yra išsaugoti jų autentiškumą bei vertingąsias savybes. Tai labai kruopštūs, technologiškai daugiau laiko reikalaujantys procesai. Mums reikalingi inžinieriai, kurie įsigilinę į darbo specifiką, suvoktų istorines technologijas, kurios pačios jau yra vertybė, žinotų pastato architektūros istoriją. Dabartinių specialistų ruošimas neabejotinai atvers naują puslapį kultūros paveldo istorijoje.
Kokios yra šios srities specialistų perspektyvos?
Dar niekur pasaulyje nėra, kad būtų sutvarkyti visi kultūros paveldo objektai, todėl šios srities specialistai visada turės darbo. Taip pat jiems nebus sunku persikvalifikuoti į statybos sektorių, nes turės tam visus reikiamus pagrindus. Dar vienas svarbus aspektas, kad dabar mes gyvename 2014-2020 metų Europos Sąjungos (ES) naujo finansavimo etape. Sulauksime Kultūros ir jai pavaldžių ministerijų finansavimo. Laukia 10 metų laikotarpis, kai reikės sutvarkyti tikrai daug paveldo objektų. Tai bus labai didelis iššūkis, nes čia reikia kokybės, o tokiuose objektuose darbai įprastai būna labai didelės apimties.
Taip pat labai džiugina ir pakitęs verslo sektoriaus požiūris. Pagaliau verslas suprato ir pamatė pridėtinę kultūros paveldo objektų vertę. Atsiranda vis daugiau kompanijų, verslininkų, kurie savo lėšomis restauruoja atskirus pastatus, o kartais net ir stambesnius kompleksus, todėl aš prognozuoju, kad šios srities specialistų poreikis tik didės.
Galiausiai mūsų specialistai yra vertinami užsienio šalyse. Daug jų dirba Norvegijoje, Austrijoje. Mūsų diplomai yra pripažįstami ES šalyse, galbūt kartais reikia tik išsilaikyti atestacijas ar patvirtinti juos pagal kitos šalies įstatymus. Tačiau rinka paveldosaugos tvarkybos specialistams yra labai didelė.
O kokie kultūros paveldo objektai laukia restauracijos Lietuvoje?
Manau, galima išskirti kelias pagrindines grupes, kuriose bus dirbama labai daug: pirmoji grupė – restauruojami dvarai ir sodybos. Dvarų turime virš 500, iš kurių pradėta restauruoti tik 100.
Antra grupė – bažnyčios ir kiti sakraliniai objektai kaip cerkvės, sinagogos ir t.t. Reikia nepamiršti, kad nebėra tiek vienuolių arba atsikūrusių vienuolijų, kurios galėtų sugrąžinti istorines funkcijas vienuolynams. O juk tai yra stambūs architektūriniai kompleksai, pavyzdžiui, Vilniuje esantis misionierių vienuolynas.
Sakraliniuose objektuose yra labai vertingi interjerai, sieninė tapyba, lipdyba ir kitos architektūrinės detalės. Kol kas jie užkonservuoti, tačiau ateis laikas ir juos restauruoti. Vyskupijos ieško šiems istoriniams pastatams šiuolaikinio pritaikymo. Vienur atsiras kultūros įstaigos, kitur – nauji piligrimų centrai ir pan.
Trečia grupė – XIX-XX amžiaus pastatai, Kauno tarpukario architektūra, kuri neseniai gavo Europos paveldo ženklą, reiškiantį, kad tai yra ypatingas, unikalus reiškinys, turintis kultūrinę, architektūrinę ir istorinę vertę. Taip pat čia galima priskirti ir muziejus bei švietimo įstaigas. Apie 90 proc. Lietuvos muziejų yra įsikūrę kultūros paveldo objektuose. Yra ir bibliotekos, teatrai, beveik visi didžiųjų miestų universitetai.
Dar viena grupė, kuri pradeda atsigauti – pramoninis paveldas. Pavyzdžiui, Klaipėdoje baigiama tvarkyti labai puošni buvusi skerdykla. Šalia įsikurs sporto ir pramogų parkas. Tai atgaivins visą rajoną. Tokių objektų yra daug, o tvarkybos darbų poreikis visoms grupėms yra milžiniškas.
Kur krypsta Lietuvos Kultūros ministerijos ir paveldosaugos filosofija?
Mes labai džiaugiamės dabartine Kultūros ministerijos politika, kurios nuomone, objektą, kad ir koks sunykęs jis būtų, pirmiausia reikia restauruoti ir išsaugoti jo autentą, o ne griauti ir statyti jo kopiją ar naują statinį jo vietoje. Šis požiūris užtikrins tradicijos ir istorijos tęstinumą. Taip pat tai parodo, kad šios srities specialistai bus vertinami ir visada turės tikrai įdomų ir istorinę išliekamąją vertę turintį darbą.
