Henrikas Gudavičius (g. 1943) prieš ketvirtį amžiaus pabėgo iš Vilniaus į Dzūkiją ir čia pasiliko, kaip pats sako, todėl, kad brangi tapo žemė, kurioje savo prakaitą lieja. Publicistas ir gamtininkas puikiai derina kūrybinį rašymą bei fizinį darbą paties įkurtame bei godojamame retųjų augalų sodelyje šalia Liškiavos. Šį kartą apsilankę H. Gudavičiaus sodelyje pakalbinome jį apie etnografinius metus bei tuos šaltinius, kurie jį patį įkvepia diena iš dienos darbuotis net keliuose frontuose.
Šie metai yra paskelbti Etnografiniais regionų metais. Ką Jums reiškia etnografinė tapatybė? Ar tokia apskritai egzistuoja?
Žinoma, egzistuoja. Ir tai yra be galo gražu. Etninę tapatybę labiausiai galima pajusti per kalbą. Pavyzdžiui, dzūkų tarmė išskirtinė yra jau tuo, kad užrašytą ją galima perskaityti, tuo tarpu užrašyk žemaičių – neperskaitysi. Kaip skiriasi mūsų tarmės… Arba štai poeto Vlado Braziūno gimtasis kraštas, Pakruojis–Pasvalys, Šiaurės Lietuva prie pat sienos su Latvija, kaip jie ten kalba… Rodos, aukštaičiai, bet ir ne visai. Tarmėje egzistuoja potarmės ar šnektos, kurios akivaizdžiai skiria, rodos, čia pat gyvenančius kaimynus. Tai nepaprastai įdomu.
Lietuvos etnografiniai regionai – tai mūsų turtas. Šiandien mūsų tarmėms kyla realus pavojus, žodžiai nyksta iš kasdienės žmonių kalbos. Bet juk kalbos grožį kaip tik ir sudaro atspalviai, skirtumai, niuansai… Tad kalba yra vienas svarbiausių etninės savasties ženklų, o kur dar gyvenimo būdas, drabužiai, maistas, gamta. Kai įdėmiau pasižiūri, matyti milžiniški skirtumai, kurie slepiasi detalėse, bet tos detalės kaip tik ir sukuria įvairovę. Todėl šiandien labai svarbu puoselėti ir išlaikyti tas etnines tradicijas bei skirtumus, kurie mus ir daro dzūkais, žemaičiais, aukštaičiais, suvalkiečiais ar Mažosios Lietuvos atstovais.
O tai, kad kartais žemaitis apsigyvena Dzūkijoje ir čia jaučiasi gerai, kaip nutiko man, tai nieko nuostabaus. Per mano tėviškės žemę Žemaitijoje yra išvarytos dvi aukštos įtampos linijos – viena vienam gale, kita – kitam. Ir pamėgink ten kurti botanikos sodą… Tad gyvenimas, likimas ar dar kažkas žmogų taip sumaišo, kad jis tampa dzūkų patriotu. Man labai patinka Vidūno ištarmė, kad žmogų veda ne protas, bet dvasia. Vadinasi, tėviškė tampa ten, kur išlieji prakaitą. Pavyzdžiui, prie Krūčiaus upelio… Būtent čia aš dirbu ir jaučiu, kad mane traukia, nes brangūs tampa takai, kuriuos pats išmini, medeliai ir augalai, kuriuos prižiūri. Kai susigyveni su aplinka, imi jausti už ją atsakomybę, tai ta žemė tampa tavo dalimi. Kaip rašė Margionių kaimo metraštininkas Juozas Gaidys, „tik senatvėje supranti, kiek jausmo turi kiekvienas daiktas tavo sodyboje“. Tai, mano galva, ir yra tėviškės išaukštinimas…
Jūs ir pats prieš ketvirtį amžiaus į Dzūkiją atsikėlęs iš Vilniaus puolėte užrašinėti ir rinkti senųjų žmonių pasakojimus, tapote savitu Dzūkijos metraštininku, fiksuojančiu ne tik gamtą, bet ir žmones, jų prisiminimus ir istorijas. Kodėl Jums tai buvo svarbu?
Man tai buvo lyg gaivus vėjas. Prieš tai Vilniuje 10 metų dirbau nelemtoje „Komjaunimo tiesoje“, kur prižiūrėjau gamtos puslapius ir rašiau su ideologija nieko bendra neturinčius straipsnius. Tačiau vis tiek žmogų darbas alina, juolab tokioje aplinkoje, kokia buvo anuomet. Kai atitrūkau nuo šitos kuliamosios, tai labai norėjosi gyvo bendravimo, santykio ir autentiškų pasakojimų. Per šitiek metų prisirašiau labai daug įdomiausių istorijų. Netrukus turėtų pasirodyti knyga „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“, kurioje sudėta dalis tokių mano užrašytų dzūkų pasakojimų su Algimanto Černiausko etnografinėmis fotografijomis.
1991 m. Jūsų iniciatyva pradėjo eiti Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis“, gyvuojantis ir šiandien. Kodėl Jums, gamtininkui, prireikė tokio leidinio?
Juk viskas yra viena: gamta, darbas, kultūra, etnografija. Viskas labai glaudžiai susiję. Tas pats Kapiniškių kaimas prie Skroblaus – toks kraštovaizdis ten išaugo tik todėl, kad žmonės išsikėlė į viensėdžius ir kiekvienas gyveno prie upelio – viename, kitame krante. Kad ir iš kurio kranto pažiūrėsi, matysi gražų slėnį, pirkeles, rėžius, o žemiausioje upelio vietoje – jau laikinė gamta. Niekur kitur nemačiau tokios mozaikos – arba laukas, arba miškas. O čia viskas kartu. O Musteikos kraštas, kur uogos ir grybai, įvairiausi amatai, medžioklė, viskas kartu, išvien ir socialinis gyvenimas, ir etnografija, ir žmogaus būdas. Galiausiai ir gamta, iš kurios ir maistas, ir rūbas, ir visa kultūra,ir pažinimo džiaugsmas. Pavyzdžiui, paprastas kaimo žmogelis nežino, kad Lietuvoje yra penkios strazdų rūšys ir kiekviena turi savo lotynišką vardą, bet jis sako: yra strazdas juodulis, strazdas čirškulis ir strazdas muleras, kuris į lizdo vidų deda molio. Tad žmogelis vis tiek atskiria juos, atpažįsta jų skirtumus. Štai koks gilus pažinimas.
Tai visą šią žmonių patirtį Jums ir rūpėjo sudėti į „Šalcinį“ kad tai būtų išsaugota?
Taip. Dabar „Šalcinio“ jau 93 numeriai yra pasirodę. Būna, atsiverčiu senus numerius, paskaitau ir matau, kad niekas čia nepasenę, viskas be galo įdomu ir vertinga. Pavyzdžiui, kad ir tokie Petro Zalansko iš Mardasavo žodžiai: „Mokytis ukvatos neturėjau, ale jau dirbti – kaip ugnį malką sudeginti – viską padirbau.“ O šalia to žmogus mokėjo 123 šokius ir 350 dainų, nors gabumų mokslui ir neturėjo… (juokiasi). Štai koks žmogaus kuklumas ir paprastumas. Bet juk visa tai iš tėvų perimta, gyvoji tradicija, kuri natūraliai tapo ir jo dalimi.
Klausėte, kur čia kultūra, o kur gamta? Viskas čia išvien. Kai žmonės išvažiuodavo į Čepkelius šienauti, tai dirbdavo ten ir gyvendavo savaitę, kol viską apdirbdavo, o sukrautus šieno kūgius palikdavo iki žiemos, tada vežimais parsiveždavo. Todėl žmogus daug ką turėjo žinoti, kaip išgyventi toje laukinėje aplinkoje, kur ir gyvatės, ir vilkai pavojų keldavo.
Kai 1990 metais atsikėlęs į Dzūkiją gyvenau Darželių kaime, netoli Marcikonių, viena močiutė man pasakojo apie Pirmojo pasaulinio karo baisumus… Kai pagalvoji, labai greitai dabar eina laikas, todėl viskas sparčiai keičiasi ir daug kas pasimiršta – surask dabar žmogų, kuris prisimintų Pirmąjį pasaulinį karą… Todėl visokie prisiminimai ir senų dienų pasakojimai yra labai svarbūs. Juk kas plunksna užrašyta, to kirviu neiškirsi – tai amžina tiesa.
Ar ir šiandien „Šalcinis“ tebeatlieka šią misiją?
Taip, tik jau su naujais autoriais ir kitais pasakotojais. Žinoma, leidinyje šiek tiek atsispindi ir Dzūkijos nacionalinio parko veikla, tačiau nuo tautosakinio-etnografinio stiliaus niekur nepabėgom. O ir vietos gyventojai labai brangina šį laikraštį, paklausk kokios kaimo bobutės – nuo pirmos iki paskutinės raidės viską perskaito. Juk čia viskas apie juos pačius ir rašoma, todėl daug kas atpažįstama, žinoma ir brangu, nes sava.
Ar ir šiandien teberandate autentiškų pasakojimų, kuriais galite papildyti „Šalcinį“?
Kiekvieną kartą vis mažiau, nes pateikėjai išmiršta. Norbertas Vėlius, kuris užrašė tą patį Zalanską, buvo jo vienas paskutinių atradimų. Aš gal dešimt kartų buvau Margionyse pas Malviną Česnulienę – neišsenkantį pasakojimų šaltinį. Man ji tapo vienu iš paskutinių atradimų. Daugumos pasakojimai dažniausiai yra labai fragmentiški, todėl čia kartkartėmis gali šmėkštelėti tik įdomesnės, negirdėtos detalės, niuansai. Tuo tarpu tikrųjų pasakotojų, tokių kaip Zalanskas ar Česnulienė – istorijos yra įdomios nuo pat pirmo iki paskutinio žodžio.
Ir vis tiek kalbėtis su dzūkais, fiksuoti jų pasakojimus bei pačią kalbą ir šiandien man atrodo vertingas užsiėmimas. Juk viskas pamažu niveliuojasi, dingsta, pasimiršta. Tad užfiksuoti tai, kas dar gali būti išsaugota, užrašyta, prisiminta, yra prasminga, būtent todėl tai ir darau.
Ar šiandien apskritai aktualu kalbėti apie etninę tapatybę?
Man atrodo, aktualu. Kad ir tas pats Algimantas Aleksandravičius, kuris fotografijomis bando atspindėti etnografinių Lietuvos regionų išskirtinumus, ypatybes. Ir jam puikiai sekasi atrasti, išgryninti tai per istoriją, kultūrą, gamtą, žmones. Net ir Vilniuje ar Kaune jau daugelį metų gyvenantys ir kuriantys žmonės vis tiek savo tapatybę dažniausiai sieja ne su miestu, bet su etnografiniu regionu.
Žinoma, vaikams, gimusiems mieste, etninė tapatybė persiduoda labai sunkiai. Žemaičiai, kurie daugiausia važiuodavo gyventi į Kauną, būdavo priversti savo žemaitiškumą slėpti, nes mieste žemaičiavimas skamba labai neįprastai, o kauniečiai, patys kalbantys gan literatūrine lietuvių kalba, dažnai iš tokių kaimiečių pasijuokdavo. Dabar tolerancijos yra daugiau, išmokome sugyventi. Galų gale ir vertė atsiskleidė per skirtingumo suvokimą: žemaitis – užsispyręs, dzūkas – atlapaširdis ir vaišingas… O kad etnografiniai regionai skiriasi, apie tai nėra net ko ginčytis, tai akivaizdu. Savo albumais pabrėždamas šiuos skirtumus, A. Aleksandravičius labai didelį darbą atlieka.
Viename iš savo tekstų cituojate a. a. Algirdo Patacko mintį, kad „Lietuvoje labiausiai užmiršti yra ne ekonomikos, o moralės ir kultūros klausimai“. Kaip manote, ar vienas žmogus savo aplinkoje gali ką nors keisti, kad čia būtų šviesiau gyventi ne tik jam pačiam, bet ir kitiems?
Pats sukūrei idėją, pats ją ir įgyvendinai – gal tai bus labai minimaliai, tačiau pavyks išvengti entropijos, jokių dūmų į dangų… Dzūkijoje dabar juntamas sujudimas – kažkas susigrąžina žemę, mažai kas ją dirba, tačiau vis tiek rūpestis gražinti savo aplinką, vaikams ir anūkams palikti geriau, nei buvo – gera tendencija.
Kita vertus, yra ir kitokių tendencijų. Pavyzdžiui, miškas žmonėms dabar tapęs pasipelnymo šaltiniu – kai pradeda pjauti, žiūrėk, ir galo nematyti. Skaudu matyti kelmus, kur būta gražaus miško. Aš, pavyzdžiui, dirbu pamiškėje, prižiūriu 2 hektarus retųjų augalų, tai ar mano, ar valstybinis miškas – žiūriu vienodai, nes man svarbi bendra miško sistema. Juk miškas – tai visų mūsų plaučiai, oras, mūsų biologinė įvairovė. Tad mes visi turime prisiimti atsakomybę už dabartinius savo veiksmus. Mano galva, žmogui reikia visai nedaug – apsiriboti ir užimti kuo mažiau vietos. Būtent taip ir sukuriama laisvė tiek sau, tiek ir kitiems.
Dzūkijoje gyvenate jau ketvirtį amžiaus. Kuo Jums pačiam brangi ši žemė?
Jei jau prakaitą lieji šiame sklypelyje, tai jis tampa ir brangus. Pabandyk dabar neapšienauti tų retųjų augalų, kuriuos pats ir įveisiau – kaipmat prapuls. Ir tai brangu ne tik man: per vasarą šiame sklype sulaukiu apie 30 ekskursijų. Vadinasi, kai kam tai rūpi, ne tik man. Todėl negaliu visko mesti ir išlėkti… Ir tai tinka ne tik gamtininkui. Jei mokytojas kad ir mažiausioje kaimo mokykloje sąžiningai dirba su vaikais, jam visi tampa brangūs, paskui jau ateina vaikų vaikai, ir viskas tampa žmogaus istorijos dalimi.
Man rodos, etnografiniais metais reikia stiprinti ne tik įvairius kolektyvus, kuriuose žmonės puoselėja etnografines vertybes, tačiau labai svarbu stiprinti mokyklas, esančias rajonuose, nes būtent čia mezgasi labai glaudūs santykiai tarp mokytojų ir mokinių, o tai, mano galva, – tiek moralės, tiek kultūros pagrindas.
Kalbino Gediminas Kajėnas
Ši tekstas yra dalis projekto „Aštuntoji diena“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.