Keletas Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentų turėjo neįkainojamą galimybę atlikti praktiką lituanistinėse mokyklose JAV, Vokietijoje ir Gruzijoje. Studentai ne tik mokė lietuvaičius mokyklose užsienyje ir pasisėmė patirties, bet ir gavo nepamirštamų įspūdžių. Viena iš laimingųjų, galėjusių pagal šį bandomąjį studentų praktikų lietuvių bendruomenėse projektą atlikti 2 mėnesių praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte (Čikaga, JAV), yra Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Agnė Aleksaitė. Merginos nuomone, šis projektas ne tik spėjo pateisinti lūkesčius, bet ir, laikui bėgant, tik stiprės.
– Agne, ko tau suteikė šis profesinis iššūkis žengiant pedagogo keliu? Kas labiausiai įsiminė, paliko gilų įspūdį?
– Ši praktika suteikė unikalią galimybę įgytas pedagogines žinias plėsti lituanistinėje mokykloje JAV. Galėjau išbandyti savo, kaip būsimos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, jėgas. Supratau, kad sugebu gana greitai prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, moku mokymosi procesą organizuoti atsižvelgdama į individualius mokinių poreikius, į jų žinias. Gilų įspūdį paliko Maironio lituanistinės mokyklos edukacinė aplinka ir šios mokymosi įstaigos bendruomenės veikla. Lietuvybė už Atlanto puoselėjama taip, kad mums, gyvenantiems Lietuvoje, reikėtų imti iš išeivių pavyzdį. Pasaulio lietuvių centre, kuriame įkurta Maironio lituanistinė mokykla, nuolatos vyksta lietuviški renginiai, apstu lietuviškos atributikos. Pavyzdžiui, pradinukų klasę puošia ant sienos nupieštas staugiantis geležinis vilkas, o šalia jo – Gedimino pilies bokštas. Maironio lituanistinė mokykla – lyg mažoji Lietuva.
– Kaip tave priėmė lietuvių bendruomenė?
– Nesitikėjau tokio šilto JAV lietuvių bendruomenės sutikimo. Ten gyvenantys lietuviai visą laiką manimi nuoširdžiai rūpinosi, buvau globojama ir prižiūrima beveik visų bendruomenės narių. Įsiliejau į didelę šeimą, kurioje jaučiausi mylima ir labai reikalinga.
– Kokius pagrindinius skirtumus gali įvardyti tarp mokyklų Lietuvoje ir užsienyje?
– Norėčiau pabrėžti, kad lietuvių išeivių vaikai, lankantys lituanistines mokyklas, šneka ne ką blogiau nei Lietuvoje gyvenantys jų bendraamžiai. Pamokos vyksta penktadieniais ir šeštadieniais, todėl mokiniai turi daugiau laisvės. Mokytojai namų darbų užduotims atlikti skiria tiek laiko, kiek reikia mokiniams, nebaudžia, jei vaikai laiku neatlieka namų darbų. Vis dėlto Maironio lituanistinė mokykla nėra pagrindinė šių vaikų mokymosi įstaiga. Jie visi lanko amerikietiškas mokyklas. Šioje lituanistinėje mokykloje nėra stebimas mokinių lankomumas. Mokiniai į mokyklą eina tada, kada gali. Mokytojams svarbu, kad mokymosi procesas mokiniams būtų įdomus ir prasmingas. Jiems rūpi, kad mokykloje vaikai jaustųsi gerai, susirastų draugų ir susipažintų su lietuvių tradicijomis, kultūra. Pamokų metu nėra griežtos disciplinos, tačiau chaosas klasėje netvyro.
– Dažna problema Lietuvos mokyklose yra patyčios. Ar pastebėjai patyčių apraiškų Maironio lituanistinėje mokykloje? Ar apskritai įmanoma išspręsti šią problemą?
– Bendraudama su Maironio lituanistinės mokyklos literatūros mokytoja Žaneta, sužinojau įdomų faktą. Mokytojos teigimu, JAV mokyklose patyčios nėra tokia aktuali problema kaip Lietuvoje. Lituanistė pastebėjo, kad mokiniai, atvykę iš Lietuvos ir atėję į Maironio lituanistinę mokyklą, dar bando šaipytis iš savo klasės draugų, tačiau greitai liaujasi, pamatę, kad kiti vaikai taip nesielgia. Per šį praktikos laikotarpį nepastebėjau jokių patyčių apraiškų. Šią problemą Lietuvos mokyklose įmanoma išspręsti, nors ir sunku. Kol skriaudikas bus laikomas „kietu“, o tyčiojimasis iš bendraamžių bus mokinio šaunumo įrodymas, išspręsti šios problemos nepavyks. Beje, šios pedagoginės praktikos metu teko lankytis mokymosi įstaigoje Addison Trail High School. Mokyklą kartu su sveikais mokiniais lanko ir neįgalieji (neregiai, neprigirdintys, Dauno sindromu sergantys vaikai). Bendraudama su mokyklos direktore ir mokytojomis, sužinojau, kad šioje mokymosi įstaigoje visiškai nėra patyčių apraiškų. Negalėjau tuo patikėti, kol pati nepamačiau, kaip mokiniai elgiasi, bendrauja pamokų ir pertraukų metu.
– Per daugiau nei 50 Maironio lituanistinės mokyklos gyvavimo metų keitėsi mokyklos mokiniai, mokytojai, administracija, bet mokyklos siekiai išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius, supažindinti mokinius su Lietuvos istorija ir tradicijomis nepakito. Kas, tavo nuomone, lėmė tokį gyvastingą lietuviškų tradicijų puoselėjimą?
– Tik išvažiavus svetur, supranti, ko netenki. Jei lietuvių bendruomenė, Maironio lituanistinės mokyklos mokytojai ir mokiniai nepuoselėtų lietuviškų tradicijų, laikui bėgant, prarastų savo tapatybę. Žavėjausi Maironio lituanistinės mokyklos ir lietuvių bendruomenės veikla. Emigrantai nuoširdžiai puoselėja lietuviškus papročius, moko savo vaikus mylėti lietuvių kalbą ir Lietuvą. Kai kurie Maironio lituanistinės mokyklos mokiniai apie lietuviškas tradicijas, Lietuvos istoriją žino gerokai daugiau nei Lietuvoje gyvenantys vaikai.
– Praktikos metu mokykloje buvo švenčiamos Lietuvos valstybinės šventės. Kaip jos buvo minimos? Kokį įspūdį paliko?
– Maironio lituanistinėje mokykloje Lietuvos valstybinės šventės minimos išties originaliai. Vyresnių klasių mokiniai ruošia pasakojimus apie Lietuvos istoriją, kultūrą, tradicijas žemesnių klasių mokiniams. Tradicinius minėjimus, kuriuose mokiniai dainuoja lietuviškas dainas ar deklamuoja eilėraščius, mokyklos administracija pakeitė „stotelėmis“. Kiekvienai klasei skirta erdvė, kurioje mažesni mokiniai ne tik klausosi vyresnių mokinių pasakojimų, bet ir patys gali paliesti, iš arčiau susipažinti su Lietuvos simboliais, papročiais ar net amatais. Mokyklos direktorė prasitarė, kad tokie švenčių minėjimai patinka visiems: ir dideliems, ir mažiems.
– Kaip manai, kokią reikšmę Lietuvai ir galbūt kiekvienam iš mūsų turi lituanistinių mokyklų kūrimas užsienyje?
– Gyvendama Lietuvoje net nesusimąstydavau, kaip svarbu, kad užsienyje būtų ne tik kuriamos, bet ir išsaugomos įsteigtos lituanistinės mokyklos. Jose dirba tikri Lietuvos patriotai, iš kurių pasimokyti galėtume net mes, likę Lietuvoje. Rodos, taip toli emigravusių žmonių saitai su Lietuva turėtų anksčiau ar vėliau nutrūkti, tačiau lituanistinėje mokykloje nestinga mokinių, kurie savo ateitį sieja su Lietuva.
O kaip išlaikyti patriotiškumą gyvenant Lietuvoje? Girdime daug kalbų, kaip čia, tėvynėje, blogai. Ne vienas moksleivis svajoja apie studijas ir gyvenimą užsienyje…
Pirmiausia reikia nuoširdžiai mylėti tą šalį, kurioje tu užaugai ir subrendai kaip asmenybė. Nėra valstybės, kurioje nebūtų problemų, tačiau tik nuo mūsų priklausys, kaip Lietuva atrodys po keliasdešimt metų. Manau, kad kai kurių žmonių gyvenimą Lietuvoje apkartina naivios mintys, kad užsienyje gyvenimas visais atžvilgiais geresnis nei Lietuvoje. Įsidėmėjau mokytojos Rasos žodžius. Pasak jos, nėra laimingesnio žmogaus už tą, kuris gali savo vaikus auginti toje šalyje, kurioje pats užaugo, kur viskas – nuo papročių iki kalbos – sava. Nematau nieko blogo, kai jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į užsienį. Pakeliavęs, praplėtęs akiratį žmogus į daugelį dalykų pradeda žiūrėti kitaip, tačiau nesuprantu tokių, kurie stengiasi kuo greičiau ištrūkti iš Lietuvos.
– Esi IV kurso studentė. Greitai savo rankose laikysi bakalauro diplomą ir įgysi pedagogo kvalifikaciją. Ar savo ateitį sieji su darbu ugdymo įstaigoje?
– Gyvenime vadovaujuosi patarle: Nespjauk į šulinį, kad po to nereiktų atsigert. Tikrai nebijau iššūkių, su kuriais tenka susidurti jaunam pedagogui, tačiau kartais pedagoginių praktikų metu sudvejodavau, ar būčiau gera lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dar mokydamasi dvyliktoje klasėje sau pažadėjau, kad, jei būsiu mokytoja, tai tik tokia, kuria vaikai galėtų didžiuotis.
– Kaip manai, koks pedagogas yra autoritetas mokiniui? Kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?
–Geras pedagogas turi ne tik išmanyti savo dėstomą dalyką, bet ir mokėti bendrauti su mokiniais. Jų pagarbą reikia nusipelnyti. Mokytojas visuomet turi laikytis duoto žodžio, gerbti mokinius ir juos drąsinti, o ne nuolat gąsdinti blogais pažymiais ar artėjančiais egzaminais. Bet, svarbiausia, jis turi būti teisingas ir sąžiningas su visais mokiniais.
Gal nesuklysiu mokyklą pavadindama „kūrybinėmis dirbtuvėmis“, kuriose formuojamas augančios kartos mąstymas. Šiandieniniai mokiniai daug imlesni, juos sunkiau sudominti.
– Kokius metodus pamokų metu taikei ar taikysi, kad pamokos būtų ne tik informatyvios, bet ir įdomios, kūrybiškos, reikalaujančios kritinio mąstymo?
– Taikydavau įvairius mokymosi metodus, tačiau pamokos sėkmė priklauso ne tik nuo jų. Visuomet atsižvelgdavau ir, jei teks dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, ketinu atsižvelgti į individualius mokinių poreikius, įgytas žinias. Pamokų metu reikia sukurti draugišką ir saugią aplinką, kurioje kiekvienas mokinys drąsiai reikštų savo nuomonę, nebijotų būti nuoširdus, noriai bendradarbiautų su bendraklasiais. Tik tuomet jis sieks įgyti žinių ir nebijos atskleisti savo idėjų. Jeigu mokytojas neatras ryšio su mokiniais, tai ir nesugebės jų nieko išmokyti.
