Z. Vaišvila. Romualdas Ozolas: …žmogus negali būti Dievas

Zigmo Vaišvilos pranešimas apie R. Ozolo veiklą nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo iki Aukščiausiosios Tarybos perskaitytas Lietuvos mokslų akademijoje 2015–05–08 d. vykusios konferencijos, skirtos Romualdo Ozolo atminimui.

1988 m. spalio 22 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime pasakyta Romualdo Ozolo kalba šiandien atsiskleidžia dar prasmingiau. Pradėkime nuo jo diagnozės pasibaisėtinai sergančiam pasauliui: „…žmogus negali būti Dievas, ir bet kuri jo pretenzija į dieviškumą tampa nežmoniškumu. Žmogus turi vėl išmokti gyventi ne tiktai sau – štai kur ta didžioji mūsų ateities kančia ir viltis.“ Drįstu teigti, kad šiandien pasaulis serga nė kiek ne mažiau. R. Ozolas taip pat nebuvo Dievas, nebuvo ir neklystantis. Vienas Sąjūdžio steigėjų ir simbolių savo buvimu mums uždavė daug ir sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakymų ieškosime dar ilgai. Romualdo taip ir nespėjome suprasti bei įvertinti.

Steigiamasis suvažiavimas, rinkdamas Sąjūdžio Seimo tarybą, žinojo ir suprato R. Ozolo indėlio į Sąjūdžio steigimą svarbą ir suteikė jam didžiausią pasitikėjimo kreditą – 193 balsus. K. D. Prunskienei – 192, V. Landsbergiui – 187, Br. Genzeliui – 180, S. Gedai – 179… Tačiau didžiausios pagarbos Romualdas nusipelnė, visų pirma, dėl to, kad nevengė prisiimti nedėkingiausios atsakomybės pačių sudėtingiausių Sąjūdžio ir mūsų Tautos išbandymų metu. Tie, kuriems šiandien viskas aišku, sunku bus suprasti mano kalbą. Reikėjo ne tik gyventi tuo metu, bet ir būti sūkuryje tų, kuriems tekdavo priimti sprendimus, o mūsų sprendimų pasekmių tuomet nežinojome niekas. R. Ozolo stiprumas ir tuo pat metu pažeidžiamumas buvo jo priklausymas ir komunistų partijai, ir Sąjūdžiui. Iš vienos pusės, tai jam leisdavo tinkamai panaudoti savo žinias, nuovoką ir patirtį. Tačiau, iš kitos pusės, žmogiškąja prasme už visa tai jis skaudžiai ir nuolat mokėjo visą gyvenimą. Sąjūdžio ir LKP santykis, šio klausimo dviprasmybė šiame išbandymų kelyje lydėjo ir R. Ozolą, ir Sąjūdį, ir Lietuvą. Br. Genzelis, R. Ozolas ir R. Gudaitis buvo tie Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, kurie 1989 m. gruodyje ryžtingai atskyrinėjo Lietuvos komunistus nuo TSKP. Man tuo metu buvo sunku pasakyti, ką tuo prarandame, ką įgyjame. Manau, Lietuva tuo metu dėl šio apsisprendimo daug laimėjo, tačiau vėliau nesugebėjo tinkamai tuo pasinaudoti. Dėl to ir mokame skaudžią istorinę kainą net šiandien.

Tačiau neįvertinti LKP atskyrimo nuo TSKP svarbos taip pat neleistina. Iškart po šio įvykio LKP ir A. Brazausko palankus vertinimas visuomenėje šoktelėjo iki 73%, о Sąjūdžio – nusileido iki 65%, V. Landsbergio – net iki 12%. 2009 m. lyg iš dangaus Lietuvai nuleistas V. Landsbergio projektas „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia“ į daug ką mus, Sąjūdžio pirmeivius, privertė pažiūrėti visiškai kitomis akimis. Rėksmingi kaltinimai dėl priklausymo komunistų partijai ar garsiajam KGB ir gyvenimo tikrovė yra visiškai skirtingi dalykai. Ši pamoka Lietuvai tęsiama ir šiandien.

Pabandykime trumpai pažvelgti į šį kančių ir kūrybos džiaugsmo kupiną Romualdo Ozolo kelią.

1988 m. lapkričio 25 d. Sąjūdžio Seimo taryba į LPS įstatuose nenumatytas tarybos pirmininko pareigas dėl paaštrėjusios padėties pusmečiui išrinko V. Landsbergį, pirmininko pavaduotoju – R. Ozolą. Gal jau ir tuomet mūsų pasąmonėje suveikė tai, kad R. Ozolas buvo LKP nariu? Tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės mūsų visų, o svarbiausia – V. Landsbergio, privalėjusio po pusmečio susikeisti pareigomis su R. Ozolu. Romualdas sugebėdavo atsitraukti vardan bendro sprendimo, Vytautas – ne. Romualdo pasitikėjimu ir bendros atsakomybės supratimu V. Landsbergis ne tik piktnaudžiavo – įvykių raida atskleidė ir kitus, ne pačius gražiausius, jo tikslus bei asmenines savybes. 1989 m. gegužę Rašytojų sąjungoje vykęs tarybos posėdis, kurio metu jiedu turėjo apsikeisti pareigomis, buvo labai simptomatiškas. V. Landsbergis ne tik pasinaudojo mūsų visų užimtumu ruošiantis pirmajam TSRS liaudies deputatų suvažiavimui Maskvoje, bet ir smogė Romualdui žemiau juostos – apkaltino R. Ozolo kūdikį „Atgimimo‘ savaitraštį finansiniais reikalais. Posėdis baigėsi ne pirmininko pasikeitimo klausimu, o komisijos sudarymu „Atgimimo‘ veiklai patikrinti. Vytautui labai padėjo ir ūmi Romualdo reakcija į šį kaltinimą.

Pakalbėkime apie esminį Sąjūdžio apsisprendimo klausimą, kuriuo keliu siekti Nepriklausomybės. Principinis ir sunkus klausimas dėl pavojaus pripažinti okupacinę valdžią bei išduoti mūsų priverstinio inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principą sprendėsi Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime – dalyvauti ar nedalyvauti okupacinės valdžios institucijų rinkimuose. Suvažiavimas priėmė Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų“, kuria apsisprendė dalyvauti rinkimuose. Įvykių raida patvirtino šio rizikingo sprendimo teisingumą. Sunku buvo ir įsivaizduoti kitą taikų ir rezultatyvų neparlamentinį būdą valstybės nepriklausomybei atkurti.

Pirmasis išbandymas įvyko 1989 metų sausio 15 dieną, papildomuose rinkimuose renkant XI–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Sąjūdis tam ruošėsi rimtai. Pirmojoje sesijoje LPS Seimas 1988 m. lapkričio 13 d. šiuose rinkimuose dalyvauti pasiūlė daugiausia Seimo balsų surinkusiems LPS lyderiams: V. Landsbergiui – 178, A. Juozaičiui – 144, Z. Vaišvilai – 133, R. Ozolui – 123, V. Petkevičiui – 120, K. Motiekai. Sąjūdžio tarybos pirmininko rinkimai pakeitė Sąjūdyje R. Ozolo ir V. Landsbergio reitingus, tačiau rinkėjų požiūris patvirtino Romualdo Ozolo stiprumą – Šiaulių mieste antrą kartą jis įveikė LKP CK instruktorių Česlovą Juršėną (pirmą kartą Sąjūdžio keltas V. Petkevičius perėjo į LKP pusę, tačiau rinkimų barjero neįveikė). Vievio rinkiminėje apygardoje ir V. Landsbergis du kartus neįveikė šio barjero, nors ir surinko daugiausia balsų. Tuometinė rinkimų sistema neleido jam laimėti rinkimų, nes kandidato išrinkimui reikėjo daugiau kaip pusės sąraše esančių rinkėjų balsų. Sąjūdžio deputatai R. Ozolas ir K. Motieka ne iškart, bet 1989 m. gruodyje buvo išrinkti ir šios Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariais, Z. Vaišvila – laikinosios komisijos saugumo ir gynybos įstatymų ruošimui pirmininko pavaduotoju.

Deputato statusas LPS deputatams ne tik suteikė galimybę dalyvauti įstatymų leidyboje, oficialiai gauti informaciją, bet ir parodė rinkėjams, kad jų atstovai parlamente gali veikti valstybės naudai ir atstovauti rinkėjus, reikalauti ir iš vietinės valdžios įvairių sprendimų.

LPS Seimo darbas tapo pirmaisiais atgimstančio Lietuvos parlamentarizmo žingsniais – ruošėme įstatymų projektus, programas, operatyviai kūrėme ir priiminėjome nutarimus aktualiais valstybės klausimais. LPS Seimas, Sąjūdžio vardu teikdamas įstatymų projektus, ne tik vykdė spaudimą Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, bet ir mokė ją priiminėti įstatymus, vykdyti tarybinės Konstitucijos jai priskirtą įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios kontrolės funkciją, iš beveik 350 AT deputatų Sąjūdžiui turint tik keletą jų. Be išrinktų K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos Sąjūdžio iniciatyvas aktyviai įgyvendindavo deputatai poetas Justinas Marcinkevičius, VISI studentė Jūratė Kupliauskienė, akademikas Vytautas Statulevičius, žodžiu, darbais ir moraliniu spaudimu talkino 1989 m. kovo mėnesį išrinkti Sąjūdžio kelti TSRS liaudies deputatai.

R. Ozolo vaidmuo šiuose baruose buvo vienas kertinių. Visų pirma, Konstitucijos keitimo, ruošimo ir argumentavimo klausimais. Kontraversiški Lietuvos TSR Konstitucijos keitimų ar naujos Konstitucijos priėmimo klausimai, Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijų santykis, Lietuvos TSR pilietybės klausimas ir jos santykis su TSRS pilietybe, Lietuvos TSR Konstitucijos 6–straipsnio, įtvirtinusio vienpartinę sistemą, pakeitimas, atvėręs kelią įvairių organizacijų ir partijų kūrimuisi bei daugiapartinės sistemos atsiradimui, dalyvavimas ar nedalyvavimas TSRS konstitucinės priežiūros komitete (prisiminkime garsųjį TSRS liaudies deputatų Lietuvos delegacijos išėjimą iš Kremliaus suvažiavimų rūmų, protestuojant dėl šio organo rinkimo), galų gale – Lietuvos Laikinojo pagrindinio įstatymo kūrimas per keletą dienų po XII–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmojo turo 1990 m. vasario 24 d. laimėjimo. Visur R. Ozolas ne tik dalyvavo, jo erudicija ir drąsa leido jam dalyvauti šiame nedėkingame ir išskirtinės atsakomybės reikalaujančiame darbe.

Kritikuoti R. Ozolą ir kitus dėl šios atsakomybės prisiėmimo buvo nesunku ir tuomet, o šiandien – dar lengviau. Greitai pamiršome, kad Atgimimas vyko tikroje tarybinėje realybėje, kurioje reikėjo mokėti ir sugebėti žaisti pagal sistemos nustatytas formalias taisykles, tačiau laiku sustoti ir neperžengti pavojingos ribos. Panaši situacija buvo ir dėl ekonominio savarankiškumo įstatymo – kol TSRS liaudies deputatų suvažiavimas pribrendo jo priėmimui, situacija Lietuvoje jau buvo išsirutuliojusi iki realios galimybės atkurti nepriklausomybę. Vien tik kritikuoti R. Ozolą ar kitus Sąjūdžio žmones, nebijojusius atsakomybės ir realybės, buvo ir yra daug lengviau, nei patiems prisiimti šią atsakomybę, deklaruojant „gryną“ nuogą nepriklausomybės gynimo nuostatą. Turiu omenyje radikalų požiūrį Sąjūdyje, Lietuvos Laisvės Lygoje. Tačiau būkime sąžiningi ir prisiminkime žmonių požiūrį, santūrumą ir pasitikėjimą būtent Sąjūdžio subalansuota nuomone, o ne radikalais. Rezultato tikėtis galima buvo tik drauge su Tauta, o ne skelbiant gražius, bet nerealius įgyvendinti šūkius. Žmonėms reikėjo ir jų saugumo jausmo, pasitikėjimo tais, kurie juos kėlė Laisvei. Todėl šiandien būtina žemai nusilenkti Romualdui Ozolui – pagrindiniam Sąjūdžio pirmeiviui, nebijojusiam šio nedėkingo, bet būtino vaidmens.

XI–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė ir 1989–01–25 d. Prezidiumo įsaką XI–2745 „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo”; 1989–02–17 Prezidiumo įsaką „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos”, 1989–11–03 įstatymą XI–3335 „Lietuvos TSR referendumo įstatymas”. Priminsiu, kad Sąjūdžio pavedimu Demokratų partija rinko parašus referendumui prieš TSRS kariškių dalyvavimą rinkimuose. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui buvo pateikta 422111 piliečių parašų, tačiau Prezidiumas atmetė net 296783 parašus. Surinkus dar virš 30000 parašų, AT Prezidiumui teko pripažinti, kad referendumą teks skelbti. Todėl LTSR teisingumo ministro P. Kūrio teikimu pati Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba panaikino savo nutarimus, leidusius rinkimuose dalyvauti tarybinių karinių dalinių kariškiams. Referendumo įstatymu vadovavosi ir Lietuvos Respublikos XII–ojo šaukimo Aukščiausioji Taryba, paskelbusi istorinę 1991 metų vasario 9–os dienos visuotinę apklausą dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kurioje dalyvavo 84,43 proc. turinčių teisę balsuoti, iš kurių net 90,47 proc. balsavo „taip”.

Paminėtini ir 1989–11–23 įstatymas XI–3412 „Tautinių mažumų įstatymas”, 1989–11–03 įstatymas XI–3339 „Lietuvos TSR pilietybės įstatymas”. Pilietybės įstatymas buvo labai kontraversiškas ir pavojingas priverstinio Lietuvos inkorporavimo pripažinimo ar nepripažinimo prasme. Jo nuostatas su Latvijos ir Estijos liaudies frontais, kuriems dėl sudėtingos jų šalių demografinės padėties teko laikytis kategoriškų ir bekompromisių nuostatų šiuo klausimu, derinti vėlgi atsakomybę ir drąsą prisiimdavo, visų pirma, R. Ozolas.

1989–07–04 įstatymas XI–3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ ir paskutiniojoje XI–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje 1990–02–06 d. priimtas Nuosavybės pagrindų įstatymas drauge su LTSR Konstitucijos pataisomis įteisino privačią nuosavybę. Būtina paminėti ir 1990–02–12 įstatymą XI–3676 „Vietos savivaldos pagrindų įstatymas“; 1990–02–13 įstatymą XI–3684 „Teismų santvarkos ir teisėjų statuto įstatymas“; 1990–02–13 įstatymą XI–3679 „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Lietuvos banko įstatymas.“

1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl 1939 m. TSRS – Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo (Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracijos; TSRS 1940 m. rugpjūčio 03 d. įstatymo „Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS“ paskelbimas neteisėtais ir negaliojančiais). Šie svarbūs nutarimai, be abejo, buvo priimti jau po to, kai II–sis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje Pabaltijo deputatų iniciatyva jau buvo pripažinęs Ribentroppo – Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptąjį protokolą („užmiršo“ paskutinįjį) neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo pasirašymo momento. Tačiau šie nutarimai buvo labai svarbūs jau vien dėl to, kad suteikė teisinį pagrindą priimti LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų statuso Lietuvoje ir Lietuvos TSR piliečių karinės tarnybos. Sąjūdžio požiūriu, jie taip pat buvo kompromisiniai, tačiau formaliai aukščiausios įstatymų leidėjo valdžios vardu leido paskelbti, kad „…bet kurie TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmai, galintys trukdyti Lietuvos TSR valstybinės valdžios ir valdymo organams vykdyti savo konstitucines funkcijas, bus vertinami kaip karinis kišimasis į Lietuvos TSR vidaus reikalus“.

Ir visur pirmosiose gretose buvo Romualdas Ozolas. Beje, priminsiu įdomią aplinkybę. 1990 m. vasario 7 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo dėl 1939 m. TSRS – Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo projekte buvo ir TSRS liaudies deputato LPS Seimo tarybos pirmininko V. Landsbergio siūlymas pradėti TSRS Lietuvos TSR dvišales derybas su dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo. Lenkiu galvą prieš šį nutarimo projektą ruošusios komisijos pirmininką Lietuvos mokslų akademijos Prezidentą akademiką a.a. Jurą Požėlą, įtikinusį jo vadovaujamą komisiją atsisakyti šio nelogiško siūlymo.

Baigiant prisiminkime XII–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimus 1990 m. kovo 11 d. Visų pirma, būtina suprasti paprastą tiesą – tai buvo ne asmenybių, o Lietuvos kelio pasirinkimas. Ar žingsnis po žingsnio žingsniuotume A. Brazausko deklaruotu persitvarkymo, derinamo su Kremliumi, keliu, ar eitume Sąjūdžio paskelbtu Nepriklausomybės atkūrimo keliu. Todėl Sąjūdžio deputatų suskaldymas būtų tapęs Sąjūdžio rinkiminės programos išdavyste. Trečią kartą kovo 10–ąją 23 val. susirinkę Sąjūdžio deputatai sutarė Aukščiausiosios Tarybos pirmininku siūlyti V. Landsbergį, o šis, jei būtų išrinktas pirmininku, savo pavaduotojais pasiūlė K. Motieką, R. Ozolą, Br. Kuzmicką ir kurį nors kaunietį – Č. Stankevičių ar A. Saudargą. Tuo metu bent aš nežinojau apie slaptą V. Landsbergio ir kauniečių susitarimą – arba tokie tai postai, arba šie balsuoja už A. Brazauską.

Kovo 11–oji dar paįvairino scenarijų. Sąjūdžio deputatai K. Antanavičius pasiūlė pirmininku rinkti K. Moteiką, o V. Jasukaitytė – R. Ozolą. R. Ozolas, laikydamasis sąjūdiečių susitarimo, atsisakė kandidatuoti ir pasiūlė V. Landsbergio kandidatūrą. Tuomet Sąjūdžio deputatas St. Kašauskas pasiūlė A. Brazausko kandidatūrą. Po diskusijų ir pertraukos Sąjūdžio deputatai, suprasdami atsakomybę dėl savo priesakų vykdymo, paliko vieną konkurentą A. Brazauskui – V. Landsbergį. Išrinktas pirmininku V. Landsbergis „pamiršo“ savo susitarimą su kolegomis sąjūdiečiais – savo pavaduotojais pasirinko K. Motieką, Br. Kuzmicką ir Č. Stankevičių.

Neaptarinėsiu šio amoralaus Vytauto Landsbergio žingsnio ne tik Romualdo Ozolo, bet ir visų juo tikėjusiųjų atžvilgiu. Priminsiu tos dienos išvakarėse Lietuvos radijo užsieniui pokalbį su R. Ozolu, kuris paprastai ir nuoširdžiai atsakė į klausimą, kaip jis jaučiasi lemtingų įvykių išvakarėse: „Mes jau ne išvakarėse, o pačiuose įvykiuose. Gal to dar nejaučiame. Turbūt daugeliui šis momentas praeis kasdieniškai, bet istorija ir yra tai, kas ateina paprastai, tyliai. Aš nenorėčiau triukšmo pompastikos. Pagaliau tai, ką išgyvename, nėra nauja. Visa tai mes visą tą laiką nuo 1940 m. turėjom…“

Nespėliosiu, kaip būtų susiklostęs Lietuvos ėjimas Sąjūdžio keliu, jei LPS Seimo tarybos ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (ne Atkuriamojo Seimo, kurio nebuvo ir būti negalėjo) pirmininku būtume išrinkę Romualdą Ozolą. Nedėkingas užsiėmimas spėlioti, kas būtų buvę, jei būtų buvę… Pacituosiu nešališkos Reginos Kalindraitės, sekusios tuos įvykius ir dienoraštyje įrašiusios savo šokiruojančiai pranašiškas mintis: „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LPK kandidatas). Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas… Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“ (Regina Kalindraitė. Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai. „Valstybės žinios“, 2008).

Baigiu tuo, kuo pradėjau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime pasakyta Romualdo Ozolo kalba: „Kokia dramatiška yra mūsų padėtis, rodo tas faktas, kad savo katastrofišką būklę mes turime laikyti laimėjimu – juk dar visai neseniai atkakliai tebesuokta, jog viskas gražu ir gera mūsų brangioj Lietuvoj. Ne mažiau kraupus ir antras mūsų laimėjimas – pripažinimas, kad neturim Lietuvos kūrimo strategijos.“ Pasitikrinkime kalendorių – gal Romualdas Ozolas šią kalbą mums dar kartą perskaitė, prieš jam iškeliaujant į paskutiniąją kelionę šiais metais?

Todėl kviečiu visus vėl, kaip ir 1988 m. birželio 3–iąją, šioje Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje susirinkti ir šiemet gegužės 30 dieną į Forumą MŪSŲ VALSTYBĖS TIKSLAS.

Ačiū, Romualdai, kad Tu buvai savimi ir buvai su mumis.