Kirpėjai, pardavėjai, padavėjai, nekvalifikuoti darbuotojai, valytojai, kosmetologai – tai Lietuvoje mažiausiai uždirbančių profesijų atstovai. „Sodros“ duomenimis, jų mėnesinis atlyginimas 2014 m. vidutiniškai siekė nuo 160 iki 250 eurų.
Statistikos departamentas ketvirtadienį paskelbė, kad pernai spalį darbuotojų, įskaitant dirbančius individualiosiose įmonėse, gavusių 300 eurų ir mažiau, buvo 19,4 proc., arba 211 tūkstančių. Daugiau nei pusė darbuotojų (124,7 tūkst.), kurie gavo 300 eurų ir mažiau, dirbo ne visą darbo laiką.
Kauno technologijos universiteto ekonomistė daktarė Edita Gimžauskienė sako, kad pagrindinė problema yra žmonių, kurie gauna minimumą, mentalitetas.
Kodėl kai kurių profesijų atstovai mūsų šalyje uždirba tiek nedaug – ar patys žmonės deda per mažai pastangų, kad tobulėtų, ar darbdaviai neskiria pakankamai dėmesio darbuotojų kvalifikacijos kėlimui? O gal statistika neatspindi tikrovės? Savo mintimis ir įžvalgomis dalijasi Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) dekanė prof. E. Gimžauskienė.
– Ką mažiausiai uždirbančių profesijų žmonės turėtų daryti siekdami, kad jų uždarbis didėtų?
– Trumpuoju laikotarpiu tvarūs, t. y. turintys ilgalaikį poveikį, pokyčiai, ko gero, yra sunkiai įsivaizduojami, nes pagrindinė problema – žmonių mentalitetas.
Žvelgiant į mažiausiai mokamų Lietuvoje profesijų sąrašą, labai aiškiai matyti dviejų kategorijų profesijos: paslaugų sektoriaus atstovai (kirpėjai, barmenai, padavėjai) ir nekvalifikuota darbo jėga. Pastarosios atžvilgiu kyla klausimų: kokią Lietuvos darbo rinkos dalį sudaro nekvalifikuota darbo jėga? Kiek jos reikia ir kodėl ji nekvalifikuota? Ko gero, atsakymai slypi nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemoje, kuri taip ir nerado aiškios vizijos bei krypties.
Kalbant apie paslaugų sektorių, situaciją reikėtų interpretuoti keliomis skirtingomis perspektyvomis. Pirma, ko gero, į statistiką nepakliuvo tie, kurie dirba su verslo liudijimais (grožio paslaugų sektorius) ar yra įkūrę savo verslą (grožio salonus) ir darbo vietas nuomoja kitiems. Ta dalis yra save išlaikantys ir todėl iškreipia statistiką. Antra, kalbant apie žemus atlyginimus paslaugų sektoriuje norisi atkreipti dėmesį į Lietuvoje vyraujančią aptarnavimo paslaugų kokybę (viešojo maitinimo, svetingumo, sveikatos ir grožio sektoriai).
Reikėtų kelti klausimą, kas programuoja problemą – ar žemas atlygis lemia žemą paslaugos kokybę, ar žema kokybė lemia žemą atlygį? Kita vertus, svarbus yra profesijos prestižas. Visame pasaulyje, o ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, kvalifikuotas padavėjas barmenas yra vertinamas ir jo atlygis nepakliūva į mažai mokamų kategorijas.
Reikėtų detalesnės analizės, kokia yra šio sektoriaus darbuotojų kvalifikacija ir koks yra šio verslo sektoriaus atstovų požiūris į kvalifikacijos kėlimą, ugdant gebėjimus dirbti paslaugų sektoriuje.
– Ar dešimtis kartų siekiantis žemiausios grandies darbuotojo ir vadovo atlyginimų skirtumas yra normalus, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, ar Lietuvoje šios žirklės yra per didelės?
– Remiantis tarptautinės bendrovės „Hay group“ atliktais tyrimais apie atlygio skirtumus tarp darbuotojų ir vadovų, Lietuva yra devynioliktoje vietoje pasaulyje. Lietuvoje darbininko atlyginimas yra 7,4 karto mažesnis nei vidutinės įmonės vadovo ar didelės įmonės departamento vadovo atlyginimas, savo metinėje apžvalgoje skelbia Hay Group“. Vokietijoje šis skirtumas siekia 4,3 karto, Didžiojoje Britanijoje – 3,4 karto.
Šios statistikos vertinimas turi būti kompleksinis. Viena iš paprastesnių perspektyvų yra šalies tradicija ir kultūra. Ko gero, niekam nekyla klausimų, kodėl Skandinavijos šalyse šie rodikliai yra vieni žemiausių ir siekia mažiau nei 3 kartus.
Siekiant geriau suprasti statistikos piešiamą vaizdą, tikslinga analizuoti skirtingų šalių ūkio struktūros skirtumus. Šalyse, kuriose vyrauja daugiau pridėtinės vertės kuriančios ūkio šakos, šie skirtumai yra žemesni.
Daugiau į tradicines pramonės šakas orientuotos šalys šias žirkles turi didesnes. Viena iš svarbiausių to priežasčių yra darbuotojo pakeičiamumas bei jo praradimo ir alternatyvos išlaidos. Tarkim, aukštųjų technologijų srityje kiekvieno darbuotojo vertė yra milžiniška, todėl skirtumas tarp vadovo ir darbuotojo atlygio nebus didelis.
Šioje perspektyvoje tikslinga kelti klausimą, kodėl, nepaisant ilgalaikių šalies strategijų ir ambicijų tapti į pažangias technologijas ir aukštos pridėtinės vertės produktus orientuota šalimi, labai didelė gyventojų dalis pasirenka turgaus prekeivio, emigranto, dirbančio nekvalifikuotą darbą, kelią. Reikia klausti, kiek valstybė realiai investavo į tai, kad per 25 nepriklausomybės metus šalyje būtų užauginta karta, gebanti kurti didesnę pridėtinę vertę?
– Per ketvirtį amžiaus Lietuvoje neužaugo nauja lyderių karta?
– Kitas ne mažiau svarbus aspektas, galiojantis ne tik Lietuvoje, yra lyderystės krizė. Remiantis „Hay Group“ atliktais tyrimais galima teigti, kad gabių, gebančių siekti rezultato vadovų stinga. Vadovo pozicija neturėtų būti savitikslis dalykas, o labiau lyderystės požymis.
Lietuvai tiesiog stinga darbuotojų, norinčių tapti geriausiais lyderiais savo srityje. Darbdaviai susiduria su degančių akių problema, kuomet atėjus į įmonę, klausiama ne ką dirbsiu, ir ko turiu išmokti, o kiek man mokės. O kiek yra tokių, kurie nori prisiimti atsakomybę už kitus, už komandą, už bendrą rezultatą?
Šiuo atveju jau kalbame apie atsakingą lyderystę, kurios nebuvimą aiškiai parodė 2008 metų krizės pradžia JAV. Pagrindinė to priežastis yra ekonominė gerovė, kuri sukuria tam tikro komforto iliuziją ir po truputį atrofuoja polinkį kurti ir rizikuoti būti geriausiam.
Taigi atlygio skirtumas negali būti vertinamas kaip didelis, mažas ar normalus. Tai yra šalies mentaliteto bei kuriamos vertės pavieniuose ūkio sektoriuose atspindys. Nors JAV priskiriama prie aukštą pridėtinę vertę kuriančių šalių, šioje šalyje žirklės tarp vadovų ir darbuotojų pastaruoju metu didėjo sparčiausiai, o tai yra visuotinės gerovės iliuzijos ir lyderystės krizės atspindys.
– Ar „Sodros“ skelbiama statistika nėra šiek tiek kreivas veidrodis, neatspindintis, kad daugelis oficialiai mažiausiai uždirbančių asmenų iš tiesų gauna daug didesnes pajamas?
– Manau, iš dalies tai tiesa, nes nėra aišku, ar į statistiką buvo įtraukti su verslo liudijimais dirbantys specialistai, o ir šešėlinio verslo įtaka gali būti nemaža, nes mažiausiai uždirbančių profesijų atstovai potencialiai nesunkiai gali gauti atlygius vokeliuose.
Kita vertus, galima įžvelgti ir kitų paradoksų. Šis tyrimas teigia, kad Lietuvoje daugiausia yra parduotuvių pardavėjų (61,6 tūkst.), įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų (50,5 tūkst.), vairuotojų (39,8 tūkst.), biurų, viešbučių valytojų, kambarinių ir pagalbininkų (39,8 tūkst.) bei reklamos ir rinkodaros specialistų (38,6 tūkst.). O štai Lietuvos darbo biržos statistikoje dauguma šių profesijų vis dar pakliūva į paklausiausių specialybių sąrašus.
– Atlyginimų didėjimas tiesiogiai susietas su ekonomikos augimu. Ar jie gali didėti greičiau, nei auga šalies ūkis?
– Teoriškai atlygis neturėtų didėti sparčiau, nei auga šalies ūkis, tačiau jau minėtos priežastys – ūkio struktūra, kuriama vertė bei darbo našumo skirtumai – šią situaciją gali iškreipti. Čia matau keletą esminių problemų.
Pirmoji – aptarnavimo paslaugų sektoriaus problema. Kvalifikacijos ir aptarnavimo kokybės poreikis tiesiogiai koreliuoja su atlygiu, o aptarnavimas Lietuvoje – didelė problema.
Lietuva nenusitrins menkai mokamos darbo jėgos įvaizdžio, kol neturės aiškios švietimo sistemos, nepriklausančios nuo sėdinčiųjų valdžioje. Šaliai būtina vizija ir investicijos į jaunosios kartos ugdymą jau nuo pirmųjų mokyklos klasių.
