Paminklus statome arba griauname, niekiname arba puoselėjame, prižiūrime arba apleidžiame. Toks jau jų likimas: valstybės barometras pakrypo į blogą orą – puolame naikinti, nušviečia žydra padangė – ryžtamės statyti panteonus. Panašiai svyruoja požiūris ir į mūsų valstybės veikėjus, karalius ir prezidentus.
2014-uosius metus galėjome vadinti Antano Smetonos metais. Taip jau sutapo, kad tąmet minėjome jo gimimo 140-metį, mirties 70-metį ir pirmo išrinkimo Lietuvos prezidentu 95-ąsias metines. Galbūt nė vienas Lietuvos vadovas taip prieštaringai nėra vertinamas kaip A. Smetona – šis kontroversiškas, gabus ir autoritarinis valstybės vadovas.
Apie jį DELFI rašėme ne kartą su išraiškingais pavadinimais: ką davė Lietuvai A. Smetonos diktatūra? Ar šiandien Lietuvai reikia tokio lyderio kaip A. Smetona? Ar mums reikalinga diktatūra? Nejučiomis nutiesdavome paraleles su dabartiniais šalies vadovais ir dabartine geopolitine situacija. Kartais net sutikdavome, kad šiandien, kylant naujoms išorės grėsmėms ir įtampai šalies viduje, Lietuvai reikalinga „kieta ranka“.
O kol jos trūksta, statykime paminklus. Užuot saugoję, lipdę, žaliai perdažinėję Žaliojo tilto stabus, ant šių postamentų pastatykime Jono Basanavičiaus, A. Smetonos, dar Aleksandro Stulginskio ar Kazio Griniaus stovylas. Tai galėtų būti ne pigus „Dviračio šou“ humorėlis, o racionalus Vilniaus valdžios projektas. Arba toks: naujoji sostinės taryba įsipareigoja per penkmetį „apipaminklinti“ miesto aikštes ir skverus – na, po keturis į vieną kvadratinį kilometrą. Būtų ką ir svečiui parodyti, ir Lietuvos istoriją prisiminti…
Bet grįžkime prie A. Smetonos. Į diskusiją žibalo įpylė Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Virginija Būdienė, per radiją pareiškusi, kad, prezidentės požiūriu, iki Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį 2018 m., mūsų šalyje turi atsirasti paminklas J. Basanavičiui ir A. Smetonai. Beje, paminklas A. Smetonai jau yra įtrauktas į Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą, tad diskusijos tuščios. Teliko ginčai, ar jis bus Vilniuje ar Kaune.
Iniciatyva išryškinti monumentinę A. Smetonos figūrą žydro dangaus fone atsirado seniai. Be abejo, ji būtų greitai įgyvendinta, jei pirmojo Lietuvos prezidento palaikai būtų pargabenti į Tėvynę. Dar 2013 m. vasarį Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas paragino visuomenę palaikyti iniciatyvą 2014 m. parvežti į Lietuvą bei Kaune, kur prabėgo reikšmingiausi velionio gyvenimo ir veiklos metai, perlaidoti A. Smetonos palaikus.
„Nepaisant kontroversiškų vertinimų dėl jo vaidmens 1926 m. perversme, demokratijos suvaržymų, negalima nuneigti A. Smetonos valdomos tarpukario Lietuvos laimėjimų, didelių jo pastangų stiprinant valstybės nepriklausomybę, išlaviruojant sudėtingomis to meto tarptautinėmis aplinkybėmis, vykdant kultūrinimo ir lietuvinimo misiją. Juolab kad A. Smetona – pirmasis valstybės Prezidentas“, – buvo teigiama merijos pranešime. Bet paskui jos ryžtas kažkodėl išseko…
Nors patyrimo jau turima. 2012 m. gegužės 20 d. Kaune, Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, buvo perlaidoti 1941 m. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio palaikai. Beje, prieškariu jis priešinosi A. Smetonos autoritariniam režimui. Kelios dešimtys iškilių Lietuvos veikėjų tučtuojau paskelbė atvirą laišką, kuriame protestavo prieš tokį LAF‘o veikėjo pagerbimą.
Neabejotina, kad tas pats atsitiktų ir įamžinant A. Smetoną. Tiesa, pirmojo prezidento atminimas jau pagerbtas. Kaune A. Smetonos vardu pavadinta alėja, kuria prezidentas mėgo jodinėti. Čia taip pat veikia A. Smetonos gimnazija, o laikinojoje sostinėje esančios Lietuvos istorinės prezidentūros kiemelyje 1996 metais pastatytas vienintelis A. Smetonos paminklas šalyje. Žodžiu, šis tas padaryta…
Kai dėl palaikų pargabenimo, tai ne Lietuva čia kalta. 1944 m. gegužės 5 d. neaiškiomis aplinkybėmis kilusiame namo gaisre JAV tragiškai žuvęs A. Smetona buvo palaidotas Klivlendo kapinėse. Tuomet planuota jo palaikus grąžinti į Lietuvą iškart atgavus nepriklausomybę. 1975 m. jie buvo perkelti į Ohajo valstijos Čerdono miestelio, kur gyvena jo giminaičiai, kapines „All Souls“. 2014 m. rugpjūtį per mūsų šalies garbės generalinę konsulę JAV Ingridą Gertrūdą Bublys dar kartą buvo išsiaiškinta, kad A. Smetonos artimieji kol kas lieka prie ankstesnės nuomonės – palaikų perlaidoti nesutinka. Artimieji tvirtina, kad perkelti prezidento palaikų nedera, nes JAV jis palaidotas su savo šeima, taip pat jie nėra tikri dėl to, ar Lietuvoje palaikams būtų užtikrinta ramybė.
Apie kokią ramybę ir saugumą kalba užjūriečiai, sunku paaiškinti. Galbūt juos įspėjo J. Brazaičio perlaidojimas? O vietoj to Lietuvoje tebelieka styroti sovietiniai stabai, Grūto parko statulos, niekaip neišnyksta sovietinė ir komunistinė atributika, Vilnius negali nukelti sovietinių „balvonų“, o Kaunas niekam „neiškiša“ sovietinių lipdinių nuo Aleksoto tilto. Gi A. Smetonai atgulti sumanytame Prezidentų Panteone vis dar neatėjo laikas…
Ko gero, tiek palaikų pargabenimo, tiek paminklo statymo iniciatorius atbaido ir dominuojanti negatyvi nuomonė apie A. Smetonos valdymo metus. Dar ir šiandien manipuliuojama 1926 m. „fašistiniu“ perversmu, kurio dėka A. Smetona grįžo į valdžią, ir jau visiškai jis nulinčiuojamas, kai vertinami 1940 m. įvykiai, tarsi galėtume juos matuoti pagal šių dienų geopolitinės sanklodos mastelį (tiesa, ir dabartis ima panašėti į 1939-1940 m.).
Prie viso to priklijuojamos kitos tariamos nuodėmės. Štai viena iš jų. Italijos „dučė“ Benito Mussolinis pasveikino Lietuvą su 1926 m. gruodžio 17 d. perversmu ir visapusiškai rėmė konflikte su Lenkija. Kaip rašo žurnalistas Vilius Kavaliauskas knygoje „Už nuopelnus Lietuvai“, skirtoje prieškario Lietuvos apdovanojimams, kitais metais ministras pirmininkas B. Mussolinis ir karalius Victoras Emmanuelis III buvo apdovanoti Lietuvos Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. A. Smetona Tautininkų sąjungos suvažiavime aiškiai pasakė, kad jo partija stengiasi visur imti pavyzdį iš italų fašizmo.
Dabar ši orientacija skamba gūdžiai, tačiau anais laikais, kai Europa slinko nuo bolševizmo link vokiškojo nacizmo, Lietuvai taip pat ir juo labiau reikėjo naujų orientyrų. Deja, nė vienas tas orientyras nerodė Lietuvai tikrojo nepriklausomybės ir klestėjimo kelio. Nepasiteisino ir sunkios vidurio paieškos tarp SSRS ir Vokietijos: A. Hitleris vėl atplėšė Klaipėdos kraštą, o J. Stalinas tėškė ultimatumą.
Nesigilinant į to sudėtingo meto peripetijas, užtektų pastebėti, kad bene taikliausiai dar Atgimimo metais A. Smetonos asmenybę apibudino vienas žymiausių šiuolaikinių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Į klausimą „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?“ jis atsakė: „Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“. Dar jis yra pridūręs: “Mes džiaugėmės Smetonos režimo žlugimu, bet nepagalvojome, kas atsitiks jį nuvertus.“
Prieš šešerius metus laikraščio „XXI amžius“ puslapiuose vyko kontraversiška diskusija, ką vadinti savu šunsnukiu. Tuomet žurnalistas Rimvydas Valatka maždaug taip pasakė: „Vytautas Didysis tikrai buvo šunsnukis, bet jis savas, lietuvis, todėl aš jį myliu, gerbiu, juo didžiuojuosi“. „Kaip gi taip: jis buvo galingos valstybės valdovas. Jį gerbė ir Maskvoje, ir Kijeve, ir Čekijoje, jo bijojo kryžiuočiai, Krymo totoriai, Maskva, popiežiai jį vadino karaliumi, o štai mes, jo palikuoniai, staiga imame ir pavadiname „šunsnukiu““, – stebėjosi diskusijų dalyviai.
Iš tiesų, dar nuo Franklino Delano Roozevelto laikų nebuvo svetimas toks požiūris: „Taip, jis šunsnukis, bet jis mūsų šunsnukis“. Dabar posakis taikomas ir Michailui Saakašviliui, ir Petro Porošenkai, ir kam tik nori. Galbūt ir A. Smetonai, kuris į Lietuvos istoriją įėjo ne tik kaip pirmasis prezidentas, autokratas, mėginęs balansuoti tarp dviejų blogybių, naikinęs priešininkus, ypač iš komunistuojančios stovyklos, kaip neblogas Platino kūrinių vertėjas, lietuvių kalbos puoselėtojas, bet ir kaip nedemokratinė asmenybė, kurios tuomet taip reikėjo ir dėl kurios net po 70 metų laužomos ietys.
Tai ar jis nevertas postamento – bent jau mūsų atmintyje?
Smetona sakė, kad jis už “lietuvišką Lietuvą”, t.y. už Kauno Lietuvą, kas reiškė, kad jis už Lietuvą be, atseit, jo supratimu nelietuviškų Vilniaus ir Klaipėdos. Taigi jis nedainavo kartu su Tauta – “mes be Vilniaus nenurimsim”… Be to, priimdamas 1938 metų Lenkijos ultimatumą bei nepasiųsdamas 1939 metų rugsėjį kariuomenės atsiimti iš Lenkijos okupuoto Vilniaus, šiais veiksmais faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai, o tai jau vasalavimo Lenkijai pozicija – valstybės suverenumo išdavystė. Kas dėl Lietuvos pasiektos pažangos tarpukariu, tai ne Prezidento , bet daugiau Tautos veiklumo nuopelnas. Beje, ir pati Lietuva be šuvio Smetonos valdžios 1940 metais buvo atiduota sovietams. Tai kur čia koks pagrindas jo paminklui statyti.
” …Lietuva be šuvio Smetonos valdžios 1940 metais buvo atiduota sovietams… ”
kalbat vejus TAMSTA
“…, atseit, jo supratimu nelietuviškų Vilniaus ir Klaipėdos…” – gal, greiciau, jusu manymu.
puciat veja KIAURAI…
Subobėję vyrai. Paminklai statomi už tai,ką padarė gero vadovaudami tam laikotarpy, o ne už tai ką , pasiknaisiojus istorijoje, galima surasti neigiamo; užtat Iškausko aš ir neskaitau.
neskaityti galima, bet neskaičius kaip ginčysiesi? Smetona – nei baltas, nei juodas, jis to laiko produktas, mažos apkarpytos valstybėlės prezidentėlis, bet niekas nepaneigs, kad bent 13 metų jis atkūrė Lietuvos ūkį ir tvirtoje rankoje laikė komunistus bei prorusus… Tik iš to nieko neišėjo ir didesnės galybės užspaudė Lietuvą. O ar geriau atsitiko su Estija, Latvija ir jų prezidentais? Taigi, nuimkime Žalio tilto balvonus ir pastatykime kuklų Smetonos biustą…
O, taip, lyginant su tavimi – ,,produktas,… prezidentėlis”.
Ką Lenkija tuo metu buvo “galybė”, kad reikėjo Lietuvai kapituliuoti priimant jos 1938 m. kovo mėnesio ultimatumą, o po to 1939 m. rugsėjį nesiimti karinių veiksmų, kad atėmus iš Lenkijos jos klasta 1920 metais okupuotą Vilnių, bet pirmiau leidus jį užimti sovietams ir po to tuojau pat – spalio mėnesį mainant sostinę Vilnių su sovietais už tai atidavus jiems visą Lietuvą – “Vilnius mūsų, o mes rusų”… Tai kur čia Smetonos tas “komunistų ir prorusų laikymas tvirtoje rankoje”, atvirkščiai – tai “grajus” gudriai jiems į ranką… To nematyti negalima. Tad pakaks jo partininkams tą “kuklų biustą” pasistatyti Smetonos dvare, o ne “kiekkart parduotam ir išmainytame”… Vilniuje.
kokios buvo, galimybes atsiimti Vilniaus krasta JEGA?
jums gal “PASUFLERUOTI”.
Manau Smetonai buvo zinomi Vokietijos “PLANAI”, todel buvo tariamsi su ruskiais del Vilniaus, kadangi buvo tikimasi kad Vokieciai ISTUMS ruSSkius is Lietuvos…
DEJA viskas pakrypo ne i ta puse.
ir jaigu TAMSTA nors truputi pakrutintumes savo “pilkasias”
O aš už tai , kad Prezidento A. Smetonos paminklas stovėtų Lietuvos sostinėje. Stovi paminklas Karaliui Gediminui. Baisu kaip atrodo, kas tokį ir pastatė. Bet stovi , ” balvonai” stovi. Būtų leniną laiku neištaške , tai ir tas “puoštų” sostinę. O Vilniaus valdžia su visokiomis “komisijomis” spęstų , vertingas palikimas , ar ne. Sarmata.
Taigi, straipsnis labai įdomus, o svarbiausia – teisingas. Tačiau norėčiau akcentuoti pukią ketvirtąją pastraipą. Man pačiam prieš porą dienų buvo prašmėžavusi tokia mintis: apipaminklinti bent jau didmiesčių skverus, aikšteles ir t.t. Juk tai nėra kažkoks didžiulis ir ypatingai sunkus projektas, nors žinoma savų kliūčių yra. Galbūt gerbiamas autorius teigtųsi apie tai plačiau parašyti t.y. apie šio dalyko galimybes, pvz., kur būtų statomas paminklas vietinės bendruomenės rinktųsi asmenybe, arba darytų pasiūlymus ir t.t. Apie tai būtų smagu išgirsti daugiau.
a.a. Prezidentas Antanas Smetona niekados nebuvo šunsnukis. Man jo atminimas yra šventas.
ar kas nors suvokia “šunsnukis” (MŪSŲ šunsnukis) esmę? Vaje, kokie visi stabmeldžiai…
Iš “Svirbos” įniršio galima manyti, kad lyg būtų pataikyta kam “į tarpuragį”…
Daug čia ‘istorikų’, kurie praeities Didžiavyrius, kaip riešutėlius gliaudo 😀 😀
Gal spręskite šiandienos uždavinius, ko laukiate?
O gal “Didžiavyriai” – kabutiniai, o ne – “istorikai” arba gal abu – labu tokiu. O ką, – pagal patį paminklų statymas, tai ne šiandienos veiksmas…
‘Kažin’, vieni vertina prezidentės, kiti vertina prezidento, kiti pokario pasipriešinimo dalyvių, kiti kokio kito didžiūno veiksmus – visi už juos protingesni…
Apibendrinus, gaunasi visi lietuvių iškilūs žmonės kažkokie nevykėliai, nėra kuo didžiuotis lietuviui. Ištisai liejasi neigiama nuomonė apie Tautą, apie Lietuvą, apie valdžią, apie gyvenimą Lietuvoje.
Kam tai naudinga? Pagalvok.
Nieko nepadarysi – žodžio laisvė. Tokiu atveju daugiausiai kalba neturintys ką pasakyti. Ne veltui sakoma- tuščias puodas garsiai skamba. Toks gyvenimas – reikia pratintis gyventi įvairių nuomonių viešoje erdvėje. Naudingumo matmenį vargu ar čia galima surasti ir ar jis ieškotinas apskritai.
“…Toks gyvenimas – reikia pratintis gyventi įvairių nuomonių viešoje erdvėje…”
suprantu jus tamsta, laikai kai buvo tik viena nuomone jums buvo lengviau.
Tai čia apie save pasakoji…
Dabartinėms mūsų valdžioms iki Smetonos šimtą metų tobulėti. Statom paminklą! 🙂
Statom…. Pritariu.
Taip statom ir jokie stribai nesulaikys. lyvis
dedu 5 eurus. Kas dar?
Prisidėčiau ir aš , bet mūsų 10 – ties “jievrų” bus per maža. Geriau nugriauti Vilniaus “balvonus” ir iš jų nulieti visus, buvusius Lietuvos Prezidentus.
Kagi, bolševikiniai šunsnukiai išmetė mano komentarą. Bet jei alkas blševikinis portalas ką padarysi.