Vasario pradžioje Vilniuje, „Šarūno“ viešbutyje, buvo surengta pirmoji antropoteosofijos konferencija „Sąmoningumo reikšmė dabartiniame laikotarpyje. Kam reikalingas sąmoningumas?“.
Šios konferencijos sumanytoja ir antropoteosofinės pasaulėžiūros puoselėtoja Audronė Ilgevičienė prieš septynerius metus pradėjo leisti antropoteosofinių knygų seriją, o 2010 m. pasaulį išvydo knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ I tomas. Jame teigiama, kad antropoteosofija –„tai ne nauja tikėjimo kryptis, o pasaulėžiūra tų, kurių mąstymas platesnis nei tų sielų, kurios sugeba aprėpti tik vieną ar du tikėjimo aspektus“. Šiandien šia pasaulėžiūra besivadovaujančių yra visoje Lietuvoje, veikia antropoteosofų klubas, įkurta interneto svetainė.
Pirmąjį konferencijos pranešimą skaitė Audronė Ilgevičienė. Ji teigė, kad antropoteosofija nėra naujovė. Tai tąsa to, kas savu laiku buvo aiškinama hermetizmo, vėliau pitagoriečių, dar vėliau – ankstyvųjų gnostikų mokymuose, ką buvo palietę iškilūs senovės ir viduramžių filosofai. Rozenkreiceriai tęsė tų idėjų vystymą. Vėliau jos atgimė Jelenos Blavatskajos, Jelenos ir Nikolajaus Rerichų, Rudolfo Štainerio tekstuose. Lietuvoje tas idėjas skleidė Vydūnas. Antropoteosofinės žinios ir jomis pagrįstas mokymas veda į sąmoningą gyvenimą, palaikant meilę ir taiką savyje bei pasaulyje.
Apie akmenų statinius ir jų sakralinę reikšmę pasakojo antropoteosofas Petras Ilgevičius.
Alchemijos mokslo istorinę apžvalgą padarė Vilniaus universiteto doc. dr. Algirdas Brukštus. Dar įdomiau po jo pranešimo nuskambėjo alchemike praktike save vadinančios Meilės Lėjos Ajjanasan pasakojimas apie realiame gyvenime vykstančius alcheminius stebuklus.
Lietuvos Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius kalbėjo apie mūsų tautos didžiojo šviesuolio Vydūno idėjų aktualumą šiandienos žmogui.
Konferencijos dalyvius tikrojo savęs link, analizuodama pačią sąmoningumo sąvoką ir remdamasi senaisiais indų šventraščiais bei Vedantos mokymu, vedė istorikė Rasa Ivanauskienė.
Gydytoja Rasa Terbetienė pabrėžė sąmoningo gyvenimo būdo, savo minčių, jausmų stebėjimo ir darbo su savimi svarbą, atrandant tikrąsias ligų priežastis ir galimybę pasveikti.
Apie naujos ugdymo krypties ieškojimus, naujųjų vaikų atėjimo į pasaulį realybę kalbėjo Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja dr. Kristina Gailienė.
Savo įžvalgomis apie apie dabartinio žmogaus sąmoningumą, bandant susigaudyti valdant technologiniam protui ir nepasiduoti iliuzijoms, dalijosi keliautojas Gintaras Aleknavičius.
Istorikas, Yogi.lt įkūrėjas, redaktorius Gintaras Ronkaitis-Narajanas ir jogos instruktorius, klasikinės Usui reiki mokytojas Edmundas Petruoka pasidalijo savo patirtimi ir atradimais tikrojo sąmoningumo ieškojimo keliuose.
Visų pranešėjų išsakytos mintys gyvai atsiliepė konferencijos dalyvių, kurių prisirinko daugiau nei du šimtai, veiduose ir širdyse. Diskusijos netilo per pertraukas ir po konferencijos. Visi lauks naujų bendraminčių susitikimų kitais metais, kad galėtų pasidalinti naujais atradimais, įžvalgomis, pasidžiaugti atliktais darbais ir susivokimais savo ir Lietuvos sąmonėjimo kelyje.
Drąsūs žmonės, nesislėpdami už niekieno nugaros, atstovėjo ugnies sargybą prie seimo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams.
,,Sąmonė yra visur. Ją turi arba gali įgyti bet kas. Protui atrodo, kad iš pažiūros tas, kas yra negyva, negali turėti sąmonės. Taip nėra. Sąmonę turi ir kosminiai kūnai, ir planetos, ir visa tai, kas yra jose ir apie jas. Sąmonė skiriasi tik savo platumu ir realizacijos formomis. Ją iš dalies gali perimti ar įgyti ir sąmoningo objekto (pvz., žmogaus) sukurti daiktai.”
http://www.antropoteosofija.lt/antropoteosofija/dalykas-ir-objektas/
Manau, jei kas nors susidomės ,,antropoteosofija”, turėtų atkreipti dėmesį į šią pastraipą. Pastraipoje priešprieša: sąmonė ir protas. Nesuvokia jie nei ‘sąmonės’, nei ‘proto’, kurį kartais keičia žodžiu ‘žmogus’…
,,Tai kaip galima paaiškinti dieviškąją išmintį? Kas yra tas instrumentas, kuris kartu gali atlikti ir rentgeno, o jei reikės – ir kitų, dar neišrastų ypatingų prietaisų funkciją? Tas instrumentas ir yra antropoteosofijos objektas. Tik su jo pagalba atsiveria Pažinimas to, ko Protas dėl savo ribotumo pažinti negali. Šis objektas neturi ribų, todėl kuo giliau suvokiama, kad objektas gali neturėti ribų, tuo plačiau jis imamas suvokti. Pažinimas ir Išmintis yra to objekto sudėtinės dalys. Žmogus, siekiantis suvokti šį objektą, turi pats juo tapti. Kuo sąmoningiau ir giliau jis tampa juo, tuo labiau jam atsiveria dieviškoji išmintis.”
http://www.antropoteosofija.lt/antropoteosofija/dalykas-ir-objektas/
Atleiskite, tačiau aš jokios priešpriešos ten neįžiūriu… Perskaičiau visą nuorodoje nurodytą tekstą, o ne atskirą įkopijuotą pastraipą ištrauktą iš konteksto ir pasidarė daug aiškiau 🙂
Antropoteosofijos objektas-sąmonė.
O, koks netikėtumas 🙂
Susikuria dar vieną savo pasaulėlį – antropoteosofiją, pažodžiui žmogdievamylystę. Kiekvienam savo tebūnie.