Kiek dar turime drąsos ir narsos?

Vasario 16-ają minime Valstybės dieną – savo valstybės gimtadienį. 1918 m. gimusios Lietuvos jaunystė telpa į grėsmingą žodį „tarpukaris“, mūsų valstybės gyvavimą įrėmino du pasauliniai karai, o brutaliai nutraukė 40 metų trukusi sovietų okupacija. 1990 m. kovą ji atgimė per stebuklą. Tačiau Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius tą stebuklą vadina narsa. Gana tos narsos turėjo ir sąjūdiečiai, ir Vasario 16-osios akto signatarai, išdrįsę ne tik paskelbti, bet ir sukurti I pasaulinio karo nuniokotos Lietuvos valstybingumą. O mūsų valdžia? O mes patys – kiek turime tos protėvių narsos, juolab kad pats laikas to klausti: šiandien valstybės gimtadienio aplinka kaip niekad

grėsminga. Jo išvakarės – gera proga aptarti visa tai su buvusiu krašto apsaugos ministru, apdovanotu Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Keturi valstybės gynybos kampai

– Buvote tas žmogus, kuris su Rusijos gynybos ministru 1991 m. Maskvoje pasirašėte Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką, ir Rusija šio grafiko, dera pripažinti, laikėsi. Dabar ši šalis, kaip matome, neatpažįstamai pasikeitė.

Galiu patikinti, kad tai pati grėsmingiausia situacija nuo 1991 m. rugpjūčio, Maskvos pučo laikų. Tačiau jeigu tada, kai griuvo Sovietų Sąjunga, Lietuva buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs kelią ateiti į valdžią tiems, kurie palaidojo sovietų imperiją, šiandien situacija yra visiškai priešinga. Rusijos vadovas V.Putinas siekia prikelti Rusijos imperiją naudodamas įvairias agresijos formas, o šios formos gali būti taikomos ir Lietuvai – čia ir pavojus.

Daugybė žmonių, kurie manė, kad šiandien Europoje karas neįmanomas, jau yra netekę savo gyvybių ar namų Ukrainoje. Bijau, kad viltis, optimizmas, jog lietuviams neteks patirti panašių dalykų, gali brangiai kainuoti, jei nesiimsime priemonių. Lietuva gali atsidurti ant Rusijos atakos smaigalio. Lietuviai rusams tapo didesni priešai už lenkus.

– Taip, mus vėl vadina fašistais, prisiminta, kad tai mes sugriovėme Sovietų sąjungą. Bet argi valdžios priemonių nesiimta? Pažadėti net 2 procentai gynybai. Tiesa, ne vienu ypu – kalbama tik apie 2020 metus.

Priemonės – karinės, politinės ir susijusios su valstybės žvalgyba, kontržvalgyba bei visuomenės rengimo – aiškiai yra nepakankamos. Aptarsiu jas pastebėjęs, kad gynybos prasme valstybė, kaip ir troba, turi keturis kampus. Tai karinė galia, politika, žvalgyba ir kontržvalgyba bei visuomenės paruošimas grėsmėms. Visuomenė yra pagrindinis valstybės ir jos kariuomenės ramstis. Trys kampai dar laiko, o šis, svarbiausias, pas mus visiškai apleistas.

Visų pirma aptarkime politinį kampą. Lietuva reiškiasi kaip Rusijos politikos oponentė, ir tęsiant tokią stipriai angažuotą politiką, dera daug investuoti į gynybą. Vaizdžiai tariant, varna, kuri garsiai kranksi, tupi pačioje eglės viršūnėje, nes ten yra nepasiekiama. Tuo tarpu Lietuva yra replėse tarp rusų karinių bazių Baltarusijoje ir Kaliningrade, tačiau nesiliauja kranksėti. Pastarieji susitarimai Minske parodė, kad Europos lyderiai lengvai išduoda principus, ignoruoja būtinybę turėti ES bei NATO strategiją, ir Lietuva, atrodo, atstovauja tik dalies JAV politikų nuomonei.

Tikėjimas, kad NATO mus apgins, gali pasibaigti su pirmuoju šūviu. Panašiai lenkai prieš II pasaulinį karą tikėjo sąjungininkais, o viskas pasibaigė žinome kaip: Lenkija buvo padalyta sąjungininkams nė nepradėjus gynybos veiksmų.

– Lenkų kilmės JAV politikas Zbignievas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinski) ką tik supažindino su savo košmaru: jeigu V.Putinas užims Rygą ir Taliną, Vakarai reikš pasipiktinimą, trimituos apie branduolinio karo pavojų, bet laivyno į Baltijos jūrą nesiųs.

Taigi. Kaip elgsis mūsų kariniai partneriai, jeigu pas mus kas nors įvyks, į kokius įvykius reaguos? Klausimas labai rimtas. Šiandien karinis konfliktas bus užmaskuotas. Tikėtis, kad Rusijos tankai kirs Nemuną – to neįsivaizduoju nė baisiausiam sapne. Tačiau galiu įsivaizduoti Rusijos savanorius, kazokus ir kitokią velniavą, kuri brausis pas mus ir kels sumaištį. Ar mes pajėgūs suvaldyti tokio pobūdžio agresiją?

Taigi imkimės antrojo kampo – karybos. Šiandien turime tik keletą tūkstančių karių profesionalų, galinčių efektyviai kautis. Bravūriškas karo prievolės atsisakymas buvo padarytas, tačiau rimta, profesionali karinė jėga nebuvo sukurta. Žinoma, įmanoma mobilizuoti pasienio bei kitų tarnybų karius, tačiau jų skaičius vis tiek nebus pakankamas atremti tokio pobūdžio agresiją, jau nekalbant apie ginkluotę. Pabandykite mintimis perkelti situaciją Ukrainoje, kur Rusija neprisiima atsakomybės dėl to, kad jos piliečiai kitoje valstybėje žudo kariškius ir civilius, į mūsų šalį. Tikėtina, kad lygiai taip pat ji elgtųsi ir Lietuvoje.

Kalbėti apie trečią kampą, žvalgybą ir kontržvalgybą, nė nematau reikalo, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl. Prisimenu, kaip Nepriklausomybės atgavimo pradžioje reiškėsi įvairaus plauko patriotai: vieni būrėsi į karines šalies pajėgas, tačiau kiti ėmėsi provokacijų – sprogdino tarybinius paminklus ir pan. Dabar tokie „patriotai“ protestuoja prie Amerikos ambasados, neva lietuviams nepatinka JAV politika. Turiu galvoje poną Žilviną Razminą…

– Bet kas gi rimtai į tą Razminą žiūri?

O tai priklausys nuo to, kaip jis bus pateikiamas, kokiam tikslui filmuojamas. Jei toks siužetas bus rodomas per Rusijos TV, žmonės ten įtikės, kad broliams lietuviams, tai pat nusiteikusiems prieš JAV, reikalinga broliška rusų pagalba. Arba siužetas apie tai, kaip Lietuvoje neva ruošiami Ukrainos kovotojai. Jei tokie veikla be valstybės žinios užsiima kokie nors veikėjai kur nors Sirijoje, jie vadinami teroristais. Jei per mūsų televiziją demonstruojami tokie vaizdai, ar Rusija negauna preteksto imtis tam tikrų veiksmų? Kita vertus, tai reiškia ir tai, kad mūsų valstybės saugumo tarnybos paprasčiausiai miega.

– O gal jų miegas yra užsakytas?

Mūsų saugumo struktūros visąlaik buvo naudojamos kovai ne su išorės, o su vidaus priešu, kas joms nėra priskirta, visų pirma – kovai su valdančiajai partijai neįtinkančiais žmonėmis. Savo kailiu esu patyręs saugumo departamento veiklą.

Visuomenės atsparumas neugdomas

Tačiau imkimės paskutiniojo, ketvirtojo, gynybos sistemos kampo – visuomenės. Vieninga, konsoliduota visuomenė bus atspari bet kokioms provokacijoms. Deja, nemaža, pati veržliausia ir jauniausia jos dalis yra emigravusi. Lietuviai Vakaruose jaučiasi saugūs, jiems ne taip jau rūpi, kas gali įvykti Lietuvoje. O vyresnioji karta gyvena praeities nostalgija, ilgisi meto, kai pavalgyti buvo galima už pusantro rublio.

– Bijau, kad sovietmečio nostalgiją ne šiaip sau gaivina vis kepamos knygos apie prarastą rojų, „dingusį Vilnių“, „Neringos“ kavinę ir kitas jo įžymybes.

Ir tuo besižavintiems nė motais, kad „Neringa“ buvo prifarširuota KGB pasiklausymo aparatūros.

– Mieliau prisimenama, kad Kijevo kotletas buvo prifarširuotas sviesto.

Jei saugumas dirbtų savo darbą, jis pasidomėtų tokių knygų finansavimo šaltiniais. Pensininkai prisimena tą metą lyg saulės nušviestą, nes tada buvo jauni ir visos merginos buvo gražios. Taigi drąsieji – užsieniuose, o bailioji tautos dalis tyliai sėdi namuose, dirba užsienio kapitalo įmonėse. Ji nėra atspari psichologinėms diversijoms. Sakote, skautai, tautinis jaunimas, kitos sąjungos? Bet tai labai maža visuomenės dalis, ji apima tik pusantro procento gyventojų, o iš tikrųjų aktyvių, manyčiau, yra vos pusė procento. Žinoma, gerai, kad yra savaveiksmių judėjimų, bet greta jų turi būti valstybės politika.

Tarkime, Smetonos laikais buvo daug negatyvių dalykų. Visų pirma – paties A. Smetonos formuotas asmens kultas, smarkiai perlenkta tautinė politika, gniaužtos bet kokios demokratinės nuostatos. Nepaisant viso to, sovietų invazija sulaukė tinkamo pasipriešinimo, nes naujai sukurtoje visuomenėje sudygo puoselėti tautiškumo, patriotizmo daigai. Tai leido mūsų tautai daugiau nei 15 metų po karo aršiai priešintis okupantams.

Prisiminkime ir tai, kad Lietuva buvo vienintelė valstybės lygmeniu nekovojusi nei Vokietijos, nei Rusijos pusėje, nesuformavusi lietuviškų SS dalinių. 16-oji divizija? Ją sudarė Sibiro lietuviai, emigrantai bei žydų komunistai. Lietuvos teritorijoje nebuvo suformuotas nė vienas savanoriškas nacistinis ar sovietinis dalinys. O juk tuo negali pasigirti nei latviai, nei estai, juolab norvegai ar suomiai, taip pat danai ar prancūzai, laikantys save išskirtiniais demokratais.

Manau, tai buvo tautinės politikos padarinys – nepaisant visų padarytų klaidų, Smetonos administracijos nuopelnas. Buvo sukurta bazė, kuria ir šiandien remiasi mūsų tautiškumo supratimas, ir tai padaryta per labai trumpą laiką, turint labai menkus išteklius. Beje, buvo pradėti ir nacijos aktyvinimo darbai. Garsus tuo metu žurnalistas Vytautas Alantas publikacijoje „Žygiuojanti tauta“ kalbėjo apie tai, kaip tauta galėtų valstybės valdymą perimti į savo rankas. Pritrūko vos kelerių metu jai išsprūsti iš smetoninio marazmo… Deja, atėjo karas. O mes, atgavę nepriklausomybę, veltui iššvaistėme 25 metus vietoj to, kad toliau siektumėme tada užbrėžto tikslo.

Kėdžių reitingai ir valstybės aparato ligos

– Kai ko pasiekėme. Įstojome į Europos sąjungą, pagaliau nusipelnėme euro…

Į ES pakliuvome nesuformavę savo tautinės ekonomikos, atidarėme savo rinką nepajėgdami konkuruoti su Vakarų pinigais. Praradome ir ekonomikos stuburą – nuosavą bankų sistemą. Ar žinote kokį nors banką, valdomą lietuviško kapitalo? Aš tokio nežinau. O kokie bankai, tokia ir investavimo, pramonės vystymo politika. Tai vis valstybės politikos nebuvimo padariniai. Į valdžią atėjusios politinės partijos elgėsi taip, lyg būtų bankomatas prie ES, dalijantis iš jos gautus pinigėlius, nepamirštant visų pirma savęs ir partiečių. O juk valdžia turėjo sukurti šių lėšų panaudojimo strategiją, tačiau net nesugebėjo įsisavinti visų Lietuvai skirtų pinigų. O neįsisavinti – tai reiškia nebūti vienoje gretoje su kitomis ES valstybėmis. Vėl nesusidorota su pagrindiniu iššūkiu – valdymo problema.

– Nors partijų pavadinimai ir politinės platformos skirtingos, visos, gavusios sukti valdžios vairą, ima važiuoti jiems vieniems žinoma kryptimi.

Iš tikrųjų čia nebėra jokių principinių skirtumų. Visos partijos vapa apie ekonomikos liberalizavimą ir tuo pat metu, be jokios logikos, – apie socialinių garantijų didinimą. Jokių skirtumų nematau nei jų vykdytoje ar vykdomoje užsienio, vidaus, socialinėje, ekonominėje politikoje.

– Bet žmonės tarsi patenkinti: pažvelkite į Prezidentės Dalios Grybauskaitės ar Premjero Algirdo Butkevičiaus reitingus!

Tai kėdžių reitingai, ne personalijų. Lietuvoje vis dar didelę svarbą turi kėdė. Palaikau mūsų Prezidentės poziciją Ukrainos atžvilgiu, tačiau jos retorika ir veikimo būdai yra tokie, kokių negalėtų sau leisti net didesnių valstybių vadovai. O dėl savo bendrapavardžio… Ta ir bėda, kad net neturiu ką apie jį pasakyti. Juk ministras pirmininkas nėra tik administratorius, vien funkcionuoti, būti varžteliu čia neužtenka. Priešingai, turi būti tuo, kuris ugdo, augina, didina… Ministro pirmininko funkcija – tai ne kasdienės veiklos administravimas.

– Panašu, kad šio ministro pirmininko galvos skausmas – sudurti galą su galu.

Tam ypatingo proto nereikia, tik skolintų pinigų. Tai darė ir Kubilius, ir Kirkilas, dabar – Algirdas Butkevičius. Visų pirma, kad išlaikytų didelę valstybės klerkų armiją.

Savo namuose saugau fotografiją atplėštu kampu, maždaug pusės A8 formato dydžio, su užrašu „Lietuvos valstybės aparatas. 1937 m.“ Žemiausioje eilėje sėdi mano senelis, Rumšiškių valsčiaus sekretorius… Visas mūsų valstybės aparatas tada tilpo nedidelėje nuotraukoje!

– Aparatas linkęs pūstis – tarsi kokia liga. Kokias jūs, kaip buvęs medikas, matote valdžios nesveikatos priežastis? Gal dar ne vėlu jas šalinti?

Visų pirma, valdžioje buvo palikta senoji nomenklatūra. Palikome visus tuos, kurie sovietmečiu gadino kraują ir orą. Tai tas pat, kaip sudėti prastą raugą į naujai užmaišytą duoną. Nekalbu apie universitetus ar medicinos įstaigas, kur žmonių taip greitai nepakeisi. Tačiau valstybės institucijose, teismuose to raugo nebuvo galima palikti, reikėjo rizikuoti ir įdarbinti naujus specialistus. 1990 m. Vytautas Landsbergis organizavo priešlaikinius rinkimus ir kvailiausiu būdu juos prapylęs atvėrė kelią į valdžią buvusiai nomenklatūrai. Naiviai manė, kad taps pirmuoju Lietuvos prezidentu, tačiau šį postą paruošė didžiausiam savo oponentui Algirdui Brazauskui.

Pažvelkime, kas per 20 nepriklausomybės metų sėdėjo ir sėdi postuose? Kiek ten matote jaunų veidų? Iš tikrųjų Sąjūdžio veikla pasibaigė 1992 m. Tikėtis proveržio, kol neišmirs šita valdžia, tikėtis realios valstybės gynybos vietoj žandų pūtimo ir mėtymosi arogantiškomis frazėmis neverta. Turime ištverti tą lietuvišką dykumos periodą. Kalbu apie Mozę, kuris neužėmė Pažadėtosios žemės tol, kol neišmirė žydų vergų karta.

Bent jau drąsa vietoj narsos

– Bijau, kad mums sukti ratus gali tekti ilgiau nei 40 metų. Juk ir jaunąją kartą moko sovietmečiu vergavę pedagogai, seno raugo profesoriai.

Tyrinėjau mūsų partizaninių karų istoriją, Ar žinote, kas dažniausiai buvo partizanų būrių vadai, pagrindiniai kovotojai?

Provincijos mokytojai

Teisingai. Per 20 metų tarpukariu Lietuva išugdė Mokytoją, kuris buvo pasiruošęs mirti už Tėvynę, paskui kurį kovoti į mišką išėjo ištisos klasės. Parodykite man dabar pedagogą, paskui kurį norėtų eiti mūsų paaugliai!

Ir 1918 metų signatarai, gavę valdžią į rankas, kartu gavo sunaikintą Lietuvą, beraštį kaimą, medinių bakūžių Kauną, inteligentijos, išsibėgiojusios po užsienius, likučius. Ir padarė pasakiškai daug: beraštę Lietuvą pavertė raštinga, pastatė mūrinį Kauną, sukūrė universitetus, gydytojų ir mokytojų institutus, svarbiausias visuomenės struktūras… Mums turėtų būti gėda šniurkščioti nosimi, skųstis, kad sunku, kad viskas prarasta.

Tada buvo ne tik protingo valdymo – buvo ir narsos. Vos susikūrusi Lietuva prarado Vilnių, Klaipėdą, patyrė sudėtingų karų. Klaipėdos atsiėmimas buvo viena sėkmingiausių Lietuvos karinių operacijų. Karinės pergalės pasiekiamos narsa. Yra du lietuviški žodžiai – drąsa ir narsa. Drąsa ir momentinis dalykas, narsa, – tai dvasinė būsena, kai laikaisi net tada, kai nebėra menkiausių galimybių laimėti. Būtent narsa kadaise gynė Lietuvos tvirtoves.

– Narsa, jei pastebėjote, jau pamirštas žodis. Būtų gerai sukaupti bent drąsos likučius, kad atsispirtume priešo provokacijoms. O narsą jaunajai kartai teks vėl išsiugdyti.

Nepaisant viso to, ką kritiško čia pasakiau, norėčiau būti optimistas. Jeigu mums pavyks ištverti šį pavojingą laikotarpį, į Lietuvą pradės po truputėlį grįžti emigrantai. Suvokę, kad verslas nebūtinai turi uždirbti didžiulius pinigus, bet gali užtikrinti orų gyvenimą. Pats esu netrumpai gyvenęs Užkaukazėje, jau du metus dirbu Ukrainoje. Svarbu į Lietuvą grįžti su idėjomis, kaip išnaudoti mūsų šalies pranašumus.