Artėjant Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos sukaktuvėms toliau primename Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą. Pirmą rašinio dalį skaitykite ČIA.
Laisvė tėra pastovi būdama žmonių būtimi. O kur laisvė nerūpi žmonėms, čia ji nėra jų dvasios dalyku. Čia žmonės gyvena dar silpna gyvybe. Ir toji nestiprėja, nedidėja, neleidžia tų spindulių, kuriuose vadiname kultūra. O kur nėra sveikos, tvirtėjančios gyvybės, čia kita, sveikesnė gyvybė, kita kultūra užima vietą. Nėra jai tatai tik leidžiama. Ji stačiai kūrybos valios verčiama tai daryti. Ir ji pati baudžiama silpnėjimu, jeigu ji tai nedaro.
Dažnai dejuojame buvę sunkioj verguvėje. Tūli mūsų stačiai šėlsta prieš tuos, kurie seniau mus buvo pavergę. Bet yra tai tikrai nuodėminga ir mūsų tautai labai kenksminga. Nesą mes tuo sukylame prieš gyvenimo įstatymus. Vyriausiai mes patys buvome kalti, kad mūsų gyvenimo skrituliai buvo apmirę, kad mūsų tautos gyvata buvo be gyvybės arba beveik be jos ir kad negyvėjome.
Ir dabar, būdami nepriklausomi, turėtume kuo daugiau pamąstyti, ką tai reiškia. Dar kartą mūsų tautai, kaip 600 metų atgal, duota proga šali kitų tautų, ne po jų kojomis, gyventi! Tai tik negali būti be prasmės. Mes laisvi, jeib ką reikštume. Ir mes laisvėsime, kiek mes reikšime. Jeigu to nebus, tai pasaulio padėtis vėl virs tokia, kad nebebus mums vietos gyventi, nebeliks sąlygų mūsų gyvybei augti ir stiprėti bei įsigalėti.
Pasaulyje išlieka visu metu tik tatai, kas sprendžia kurį nors kūrybos uždavinį. Yra tai amžinas ir nenuginčijamas dėsnis. Gamtos mkslo jis labai tik iš paviršiaus buvo suprastas. Buvo kalbama apie tinkamybę veisties ir gyventi. Kad ta mintis dar labai neapribota, ne šviesi ir kuone be turinio, tūliems ir šiandien dar neaišku. Išlieka visumet tik tas dalykas, kurs kūryboje turi prasmės, kurs pasaulyje ką reiškia.
Aišku, kad augmuo kita ką reiškia negu gyvis. O žmogaus prasmė ir reikšmė gyvenime yra dar visai kita kas. Manydami, žmogaus gyvenimo prasmė ir reikšmė glūdanti tame, kad jis auga ir veisias kaip augmuo arba patenkina savo geidulius kaip koks gyvis, būsime kvailiai. Kiekviena gyvybės rūšis turi savo prasmę ir savo reikšmę.
O taip veikia kūrybos įstatymai: kas be prasmės ir todėl be reikšmės, tat pranyksta. O kas yra prasminga ir reikšminga, to nesulaikys nė viso pasaulio kariuomenės su baisiausiais žudymo įrankiais, tikrai mariomis priemonėmis. O jeigu kuomet nors kuri kariuomenė panorėtų reikšmingą tautą niekinti, tai veikiau galima tikėti, kad žemė atsivertų ir tą kariuomenę prarytų, negu kad pasisektų tokią tautą išnaikinti arba nors pavergti.
Ar gal dabar numanu, iš kurio galo pradėt reikėtų norint tvirtinti savo tautos nepriklausomybę ir laisvę? Mes turime savo tautai įgyti tikrąją žmoniškąją prasmę. Mums būtina tą reikšti, kas kūrybos iš mūsų laukiama. Savo esmėje mes turime pasiekti tą būseną, kuri tai užleidžia. Tai esti mes turime savo esmėje būti dyki. Bet kas ta dykybė? Nors žinotume, kas laisvė!
Nėra ji, kaip jau pastebėjome, iškliuvimas iš suvaržymo, iš verguvės. Ir nėra ji, kaip tūli tiki, galimybė daryti, ko nori. Tokios galimybės visai nėra pasaulyje. Tiktai ištirkime, kas tat, kas mumyse nori ir ko tat nori!
Kiekvienas gyvas daiktas yra visumos dalelė. Ir kiekvienu reiškiasi kūrybos valia. Todėl ir nėra galima kiekvienam bet ko norėti. Jo noras teatspindina pasaulio norą. Jame jis turi savo šaknis.
Berods pasaulio noras atrodo suskilusiu į nesuskaitomas sroveles, kurių viena kitą patraukia iš jos tėkmės. Ir taip vienas noras kitojo tarsi pavergiamas. Jis negali savaip reikšties.
Bet yra pasaulyje tie norai ne vienos rūšies. Yra aukštesnių ir tolimesnių tikslių norų ir žemesniųjų bei artimesniųjų. Ir kuomet aukštesnis noras paveikia žemesnįjį, jis jo nepavergia, bet jį laisvina. Suteikia jo veikimui daugiau reikšmės ir tuo daugiau gyvybės, daugiau laisvės. Ir taip žemesnysis noras nepameta savosios, nenustoja savo gyvybės, bet svarbėja, gerėja ir pakyla gyvenime.
Taip gamtoje visur mažųjų darbu reiškiasi didesnis, aukštensis dar tikslas. Bitelė sau ieško žieduose medaus. Bet kartu ji tarnauja augmenų tarpimui, nešdama iš vieno žiedo veisimo dulkes į kitąjį. Tūlų vabzdžių kirmėlės, maitindamosi pūvėsiais, naikina be galo daug gyvumui žalingų diegų. Ir taip matyti, kaip mažiejie noreliai tarnauja didžiajai kūrybos valiai. O kas galėtų sakyti, kad tie mažiejie norai yra pavergiami?
Tie gyveliai nieko nežino apie laisvės klausimą. Tuo varginasi vien žmogus. O tai dėl tos reikšmės, kad jis yra asmenybė, o nesantykiuoja kaip koks vienetas su dalykais aplink jį, ir kad jo asmuo yra patsai jau gyvas vislas su visokiomis jėgomis, kuriame kartojasi santykiavimas kito gyvenimo srityje.
Žmogaus asmenyje yra visokių gyvų jėgų, yra norų norelių įvairiausios rūšies. Tame asmenyje gyvena žmogaus esmė, tai esti pati žmoniškoji gyvybė, arba dvasia-siela, šalia minčių-ūpų-geismų ir pagaliau kūno gyvybės. Ir dažnai visų tų galių viena priešinasi kitai. Kiekvienos norą vykindamas, žmogus būtų tikras nenuorama, tikras chaus [chaosas]. O tūliems gal ir rodosi, kad tai esanti laisvė.
Bet žmogaus asmenyje jo žmoniškumo pradas labai švelniai stengiasi visas jo asmens jėgas sušaukti vienam tikslui, jeib visame žmogaus apsireiškime būtų tvarka, kaip visoj gamtoj matyti ant viso, ir menkiausio judėjimo įstatymų valdymas. Tik to tūli nepastebi. O tai todėl, kad žmoniškasis pradas, jų dvasia-siela, jų asmenyje dar nėra galingas. Jie todėl berods sprendžia visokius uždavinius, bet dažnai ir jausdami, kad yra dar ir aukštesnių. Ir beveik visumet numanydami, kad visuose savo veiksmuose jie buvo suvaržyti, nelaisvi.
Apie laisvę mūsų laikų žmonės tiktai dar tebesvajoja. Laivė jiems tėra žaislas. Juo jie žaidžia visą amžių, kol nėra pražaidę ir visą savo kūno gyvybę. Laisvė tik tėra patiriama, kuomet žmogaus esmė tiek yra stiprėjusi, kad ji visų asmens jėgų tarpe gali pilnai vyrauti, kad jos ypatybė prasimuša iš viso, kas žmogaus veikiama.
Tuomet žmogus numano, kad jis pats yra ta esmė, kad jam pačiam leista apsireikšti. Jo esmės noras, jojo dvasios-sielos valia įvyksta. Visos jo asmens jėgos jai tarnauja. Ir taip tad žmogus jaučiasi laisvu. Jaučia, kad nesireiškia iš jo asmens by kuri jėga, bet pati jo esmė. O vis dėlto toji neišeina iš kūrybos skritulio, iš visumos Kūrėjo valios. Tačiau žmogus jaučiasi laisvu.
Todėl reikia sakyti, kad laisvė yra galimybė žmogaus esmei, jo dvasiai-sielai, asmens ir apskritai gyvenime neslegiamai, apsireikšti. O šitas apsireiškimas yra kaip tik žmogaus amžiaus prasmė. Ir kiek jo dvasia-siela apsireiškia, tiek žmogus turi reikšmės pasaulio gyvenime, tiek jis iš tikrųjų ir yra laisvas.
Nesunku tai pastebėti. Žmogaus esmė pasižymi tuo, kad ji į gyvenimą įneša daugiau tvarkos, daugiau sutarimo bei sandoros, daugiau šviesos ir malonumo bei grožės. Žmogaus dvasia-siela šalina visą negyvumą, visą sustingimą ir sukrekėjimą ir stato gyvą organingą vislą, gyvumu spindinčią gyvatą.
1923 m.
Vydūnas. Raštai, t. III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 260–264.
Paryškinimai redakcijos.
