V. Baldišis. 1991 m. sausio 13-oji – mūsų Pergalės diena

Man tik sukako trisdešimt metų, bet jau teko susidurti su antru likimo ir Dievo duotu istoriniu išbandymu. Pirmasis, aišku, buvo 1990 m. Kovo 11-oji. Prieš paskiriant mane Lietuvos Banko (LB) valdybos pirmininku 1990 m. liepos 31 d. iš Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos (LR AT) tribūnos pasakiau, kad keliami uždaviniai sukurti LB ir Lietuvos Respublikos (LR) savarankišką pinigų ir bankų sistemą tolygus pastangoms galva pramušti betono sieną. Dar ne viena galva turės „nulėkti“, kol šie uždaviniai bus įgyvendinti!

Istorija parodė, kad aš neklydau.

Pirmieji mano žingsniai buvo parengti ir LR AT „prastumti“ tam reikalingus įstatymus, nutarimus, patvirtinti LB statutą, pradėti formuoti LB, jo valdybą, personalą, sukurti materialinę ir finansinę LB bazę, kaip pagrindinį svertą kuriant savarankišką LR pinigų, bankų ir finansų sistemas. Tada dar buvau pilnateisis LR AT deputatas su balsavimo ir įstatymų leidimo iniciatyvos ir kitomis teisėmis (vėliau, kaip LB valdybos pirmininkui mano, kaip deputato teisės buvo apribotos – nebeturėjau balsavimo AT teisės). Tad 1990 m. II pusmečio ir 1991 m. pradžios mano „visi keliai vedė“ iš LB būstinės Totorių g. 4 į LR AT ir atgal. Ypač kelionės suaktyvėjo 1991 m. Sausio 13 d. įvykių išvakarėse ir po jų. Turėjau derinti dvejas svarbias pareigas:

1. kaip AT deputatas – rengti dokumentus, medžiagą AT ir jos komitetų posėdžiams, juose dalyvauti ir balsuoti priimant svarbiausius mūsų atkuriamai valstybei įstatymus ir norminius aktus, asmeniškai dalyvauti apginant ir įtvirtinant paskelbtą LR Nepriklausomybę;
2. būdamas LB valdybos pirmininku turėjau visomis galimomis priemonėmis apsaugoti besikuriantį Lietuvos Banką, jo disponuojamą turtą, pinigus, vyriausybės turimas lėšas, rezervus nuo galimo SSSR okupantų užgrobimo, užtikrinti normalų atsiskaitymų sistemos, atlyginimų žmonėms išmokėjimo funkcionavimą Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos banko užgrobimas SSSR okupacinės kariuomenės agresijos prieš nepriklausomą Lietuvos Respubliką planuose buvo vienoje iš pirmųjų pozicijų, po LR AT ir vyriausybės. Prisiminkime V. Lenino socialistinio perversmo Rusijoje planą…

Šiuose prisiminimuose užfiksuosiu tik dalį tų istorinių ir lemtingų mūsų valstybei įvykių, kuriuose man teko asmeniškai dalyvauti.

Po sausio 8 d. okupantų išprovokuotų įvykių šturmuojant LR AT, Lietuvos Banke organizavome:

1. darbuotojų (kurių tebuvo keletas) visos paros budėjimus LB turėtose patalpose (tebuvo keli „sušelpti“ kabinetai tuometinio SSSR Gosbanko Lietuvos respublikinio padalinio) ir jo teritorijos apsaugą, blokuojant nakčiai įvažiavimus ir į Gosbanko teritoriją. Mums talkino patriotiškai nusiteikę buvę Gosbanko inkasatoriai su ginklais („Kalašnikovo“ automatais);
2. išeidami iš LB jo darbuotojai pasiimdavo ir slėpė svarbiausius dokumentus, kad jie nepatektų į okupantų rankas;
3. turėtos LB pinigų ir valiutos atsargos buvo paslėptos patikimuose rajonų bankų skyriuose. Apie tai žinojo tik 2-3 patikimi žmonės;
4. buvo patikimai apsaugota informacija apie LB sąskaitas užsienio bankuose, jų panaudojimo mechanizmas ir šifruoti kodai.

Tuo metu, pastoviai lankantis ir dirbant LR AT, mačiau ruošimąsi jos fizinei gynybai, stebėjau paprastų LR piliečių ryžtą, pastangas, bebaimį pasiaukojimą siekiant realios sovietų agresijos akivaizdoje apginti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, Dažnai tekdavo dalyvauti AT vadovų pasitarimuose, posėdžiuose. Labai dažnai, dieną ir naktį teko lankytis pas LR AT pirmininką, svarstant įvairius klausimus, pateikiant LR savarankiškos pinigų ir bankų sistemos sukūrimui būtinus įstatymų ir nutarimų projektus, stengiantis įtikinti jų neatidėliotino priėmimo būtinumu ir svarba. Daugelis svarbiausių AT patalpų, tarp jų ir AT pirmininko kabinetas, buvo – užbarikaduotos, jas saugojo savanoriai ir AT apsaugos skyriaus darbuotojai. Jų pagrindiniai ginklai buvo pasiaukojimas, ryžtas apginti Tėvynę, narsa, metalinės ir medinės lazdos bei keletas medžioklinių šautuvų ir sportinių ginklų.

Man labai įstrigo atmintin vaizdai, kai lankantis pas AT pirmininką, pasitikdavo už barikadų stovintys savanoriai su mažo kalibro sportiniais biatlono šautuvais. Asmeniniai V.Landsbergio sargybiniai buvo ginkluoti sovietniais pistoletais PM. Prieš sausio 13-ąją, pas AT pirmininką lankydavosi ir ne viena draugiškų mums užsienio valstybių politikų ir žurnalistų delegacija. Dažnas iš jų po to mūsų klausdavo – kokia čia keista amunicija ginkluoti Jūsų gynėjai, kaip jie ruošiasi pasipriešinti iki dantų ginkluotiems SSSR okupantų profams – galvažudžiams.

Įvairių būdavo aiškinimų, kad svarbiausia narsa, ryžtas, pasiaukojimas, kad tiesa mūsų pusėje ir ji nugalės ir pan. Vienas paaiškinimas, kurį pateikdavo mano kolega, rusų tautybės deputatas V. Jarmolenko labai įstrigo. Jis su humoru svečiams aiškindavo: žinote, šie vyrukai užsigrūdinę ir labai patyrę. Kaip ir Sibiro medžiotojai jie pataiko voverei į akį, kad nesugadintų kailiuko (rusiškai „belku bjut v glaz“). Taip bus ir su okupantų desantininkais…

Parašęs šiuos atsiminimus, jau vėliau perskaičiau signataro Vladimiro Jarmolenko užrašytas mintis: „Tąsyk vedžiau juos į budėjimą. Jauni, man beveik nepažįstami sportiški vaikinai, ginkluoti viso labo vadinamosiomis „melkaškėmis“, sportiniais mažo kalibro šautuvais, visai netinkamais rimtam reikalui. Man taip tuomet atrodė. O barzdočius tada man pasakė: „Nesinervink, mes čia visi iš Lietuvos biatlono rinktinės. Šis mažojo kalibro šautuvas mūsų rankose – solidus ginklas, aš iš 25-ių metrų voverei į akį pataikau.(…) Mes, visi tuomet buvę Parlamento rūmuose, esame tarsi broliai. Pavadinčiau – ginklo broliai, tik tų ginklų mes beveik neturėjome…“ (Skučas A. A. „Pėstininko užrašai“, p. 322).

Juokas juokais, tais sunkiais ir beprotiškos įtampos bei valios pastangų pareikalavusiais laikais, humoras buvo viena iš niūrią kasdienybę prablaškančių priemonių.

Buvau jaunas maksimalistas, ne mano charakteriui buvo stebėti ir aimanuoti. Norėjau visom išgalėm prisidėti ginant paskelbtą LR Nepriklausomybę, nepadaryti gėdos savo tėvams ir seneliams, geriau numirti, bet nepasiduoti, neišduoti Jų ilgai puoselėtų ir perduotų (su krauju ir Motinos pienu) Nepriklausomos valstybės atkūrimo siekių. Mano gyvenimo credo buvo ir yra Nobelio premijos laureato E. Hemingvėjaus knygoje „Senis ir jūra“ užrašyta mintis: „Žmogaus negalima nugalėti, jį galima tik sunaikinti.“ (Mano – Žmogų iš didžiosios raidės).

Tuo LB kūrimo laikotarpiu, SSSR bankų padalinių LR „vadukai“, žodžiais pasisakę tarnaujantys Lietuvos Respublikai, iš tikrųjų vykdė Maskvos emisarų nurodymus ir stengėsi iš „Nepriklausomybės bylos“ išpešti kuo daugiau asmeninės naudos, su Maskvos pagalba „prichvatizuojant“ bankinį turtą.

Prie SSSR Gosbanko Lietuvos padalinio veikusi ūkiskaitinio inkasacijos susivienijimo Lietuvos respublikinė valdyba turėjo savo ginklų fondą, kurio naudojimą, tvarką nustatydavo Maskvos emisarai ir respublikos (sovietinės) vidaus reikalų ministras. Tame ginklų fonde, kuris naudotas pervežant Gosbanko pinigus ir vertybes, buvo koviniai sovietų armijos automatai „Kalašnikov“ ir TT pistoletai. Man kilo mintis (o ir jaučiau pareigą) tais ginklais apginkluoti tuometinį AT Apsaugos skyrių. Apsisprendžiau po 1991 m. sausio 8 d. Įvykių ir ėmiausi konkrečių veiksmų.

Manau, kad sausio 11 d., po posėdžių ir pasitarimų AT posėdžių salėje (dabar Kovo 11-osios salė), priėjau prie V. Landsbergio ir pasiūliau jam suorganizuoti ir pristatyti 2 šarvuotus „KAMAZ“ automobilius ir ginklų (kovinių automatų ir pistoletų) LR AT gynimui.

Kaip dabar atsimenu kreivą p. V. Landsbergio šypsenėlę ir jo žodžius: „Vaikeli, negi galvoji, kad tau bus leista visa tai pristatyti į okupantų su šarvuočių postais apsuptą AT? Gal nebent vieną, kitą pistoletą įsidėjęs į deputato lagaminėlį (parodė į mano juodą su rankenėlėm portfeliuką, kokie pirmą LTSR AT darbo dieną buvo išdalinti visiems deputatams, su kuriuo aš visada vaikščiodavau, taip pat ir dalis mano kolegų su jais nesiskyrė) galėsi prasmukti pro kariškių ir saugumiečių kordonus“. Šie LR AT pirmininko žodžiai nebuvo iš piršto laužti. Verta pacituoti AT Apsaugos skyriaus vado A. Skučo prisiminimus apie sausio 9-12 d.: „Negaliu apibudinti to jausmo, kai žinai, kad žūtis yra neišvengiama. Tiesiog pasitikrinau kiek turiu šovinių. Pagalvojau, ar visi mano įsakymai tikrai perduoti, dar užėjau į V. Landsbergio kabinetą. Jis sėdėjo prie stalo ir kažką rašė (…). Tada supratau, kad visi buvome susitaikę su neišvengiama žūtimi“. (Skučas A.A. (2012) Pėstininko užrašai – Vilnius, „Valstybės žinios“, 2012,-512p. (cituota p.313-314).

Vis dėlto p. V. Landsbergis perdavė A. Skučui mano pasiūlymą.

A. Skučas prisimena: „Visai į sausio 11-osios pavakarę mane pasikvietė V. Landsbergis ir pasakė, kad nedelsiant turiu susitikti su V. Baldišiumi – dėl ginklų gavimo“ (ten pat, p. 314).

O buvo taip. Tą pačią sausio 11 d. susitikome su A. Skuču ir aptarėme mano pasiūlytą operaciją.

AT Apsaugos skyriuje nuotaikos buvo niūrios. Paprašiau, kad A. Skučas savo skyriaus vardu parašytų man raštą, prašydamas laikinai perduoti AT apsaugai keturis „Kalašnikovo“ sistemos automatus (AK72), penkioliką TT pistoletų ir po tūkstantį automato ir pistoleto šovinių jiems. Prieš tai aš išsiaiškinau, kad toks rezervas buvo Inkasacijos valdybos ginklų fonde. Likę ginklai kas dieną buvo naudojami pinigų ir vertybių pervežimo saugumui Lietuvoje užtikrint. Šios banko funkcijos buvo vykdomos ir atmintinų sausio įvykių dienomis, užtikrinant atsiskaitymus grynais tarp Lietuvos įmonių ir gyventojų bei normalią prekybos tinklo veiklą.

Gavęs A. Skučo raštą pasikviečiau pas save respublikinės inkasacijos valdybos viršininką R.Spruntulį. Parodžiau jam popierių ir paklausiau, ar mano nurodymu ir atsakomybe jis perduos man ginklus. Man buvo atsakyta tiesiai šviesiai – be Maskvos emisarų ar LTSR vidaus reikalų ministro leidimo, toks perdavimas reikštų (įvykiams klostantis pagal Maskvos scenarijų, kuris buvo realiai vykdomas) jo pastatymą prie sušaudymo sienos (“под растрел“). Aš negalėjau taip rizikuoti kitų žmonių gyvybe. Turėjau moralinę teisę disponuoti tik savąja ir sau prisiimti visą atsakomybę.

Į tuometį LR Vidaus reikalų ministrą M. Misiukonį nesikreipiau sąmoningai, juo nepasitikėjau ir buvau tikras, kad jis tokio leidimo neduos, o ir informacija apie mano planą nutekės okupantams. Vėliau ši mano nuomonė pasitvirtino.

Buvusiam VR ministrui M. Misiukoniui 1991 m. sausio įvykiai tikrai nebuvo pergalės diena. Ir tomis dienomis ir po jų teko išgirsti ne vieną priekaištą susipažinti su faktais dėl ministro prieštaringo ar net galimai nusikalstamo veikimo arba neveikimo tomis lemtingomis Lietuvai dienomis. Po to teko skaityti ne vieną tiek paties M. Misiukonio bei jo gynėjų paaiškinimą, pasiteisinimą ir net pasigyrimą apie tokią veiklą.

M. Misiukonis teigia: „Ministerijos sprendimu Artūro Skučo vadovaujamiems vyrams buvo duota tiek ginklų, kiek priklausė“ (Sakalauskaitė R. „Apdovanotas pirmosios Vyriausybės narys nesileis šmeižiamas“/ Lietuvos rytas, 2000-02-19).

Kiek ginklų gavo LR AT Apsaugos skyrius ir AT gynėjai iš M. Misiukonio – dar paminėsiu, apie tai plačiau aprašyta A.Skučo bendražygių prisiminimuose atspausdintuose knygoje „Pėstininko užrašai“. Negana to, yra viešai giriamasi, kad Nepriklausomybės gynėjai ir savanoriai specialiai nebuvo apginkluojami remiantis M. Misiuknio nurodymu. Ministras teigia: „Man buvo aišku, kad apginkluoti neparengtus žmones pavojinga. Dėl menko konflikto gali būti pralieta daug kraujo“. Tačiau M. Misiukoniui visiškai neskaudėjo dėl to, kad šimtai ir tūkstančiai savanorių ir AT gynėjų menkai ginkluoti, daugelis beginkliai – buvo palikti mirtino pavojaus akivaizdoje – ir jie buvo pasirengę nedvejodami numirti už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Kiek kraujo būtų pralieta šturmavimo metu, kai kuriems buvusiems aukštiems VRM pareigūnams su M. Misiukoniu priešakyje, šiltuose kabinetuose besvarstant sovietų agresijos sušvelninimo planus, vis prisimenant: „Žinojau, jei bent vienas ginklas iššaus, atsakomybė teks man.“ (Svirbutavičiūtė A. „Laisvė ir užmiršti jos gynėjai“ / Lietuvos žinios. 2006-01-13.)

O kokia atsakomybė ir dalia buvo paruošta nepriklausomybės ir laisvės ginti stojusiems beginkliams gynėjams ir savanoriams? Ar M. Misiukonis apie tai pagalvojo?

Man tų įvykių betarpiškam dalyviui labai kvailai skamba pasiteisinimai, kad LR nepriklausomybės gynėjai ir savanoriai buvo neišmanėliai, anarchistai, t. y. dezorganizuoti, nemokantys naudoti ginklų, nežinantys kas yra drausmė ir tvarka. O jau buvusios sovietinės milicijos pareigūnai – nors prie žaizdos dėk – geriausi, protingiausi, drausmingiausi ir t.t.

Nekalbu konkrečiai apie visus pareigūnus, bet lygiai tokiu pat stiliumi, kaip buvo kaltinami savanoriai ir gynėjai – bandysiu atsakyti konkrečiu pavyzdžiu.

Kalbėsiu apie save. Tokių kaip aš, pasiruošusių ginti savo šalies laisvę ir nepriklausomybę buvo šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių…

Ar mes neturėjome tam pasirengimo?

Štai faktai: nuo vyresnių vidurinės mokyklos klasių vyko privalomo karinio rengimo pamokos – turiu pasakyti aukšto lygio. Aš ir mano bendraklasiai jau mokykloje užsimerkę mokėjome naudoti, išardyti ir sudėti vieną geriausių pasaulyje „Kalašnikov“ sistemos automatą, pistoletą PM. Buvome vežami į praktinius užsiėmimus šaudyklose, vykdavo respublikinės moksleivių karinės varžybos. Nuo berniukų nelabai atsiliko ir mergaitės. Buvome mokomi karo istorijos, teorijos ir taktikos, karinės tvarkos ir drausmės. Ne pagyrai pasakysiu, bet objektyvumo dėlei – pradinis karinis rengimas SSSR buvo aukščiausio pasaulinio lygio, buvo mokoma net automobilių vairavimo.

Toliau, dauguma gabesniųjų tęsė mokslus aukštosiose mokyklose, kiti buvo prievarta verčiami tarnauti Sovietų Armijoje, net dalyvauti SSSR karo operacijose užsienyje, tikrame kare. Aš įstojau į Vilniaus valstybinį universitetą. Jame buvo Karinė katedra ir mus privalomai rengė pagal SSSR karinių mokyklų programą, kurią baigus buvo suteikiamas leitenanto laipsnis. Man pasisekė, kadangi mūsų pagrindinė specialybė – finansai ir kreditas – atitiko konkrečią karinę specialybę – SA (sovietų armijos) finansų tarnybos viršininkas. Toliau mokėmės ir visų bendrų karinio parengimo dalykų. Prieš baigdami karinius kursus, vykome į poros mėnesių baigiamuosius mokymus kariniame dalinyje. Daugelis iš mūsų po baigimo buvo šaukiami terminuotai tarnybai SA karininkais, arba būdami rezerve, dalyvavo kariniuose apmokymuose.

Palyginkime, koks buvo eilinio sovietinio milicininko kelias.

Irgi iš savo patirties – dar nuo stribų laikų, į miliciją stojo daugiausia tinginiai, karjeristai arba tie, kurie mažiausiai išmanė ir sugebėjo. Kas buvo mokoma milicijos mokykloje? Manau, pirmoje vietoje SSKP lenininė-stalininė ideologija ir ištikimybė jai, partinio-sovietinio karjerizmo sistema, saldatofonizmas, t. y. dviejų punktų įstatymas:

1 p. – viršininkas visada teisus. 2 p. – jei manai, kad viršininkas neteisus, žiūrėk 1 p.

Ar protingas, išsilavinęs, sąžiningas, patriotiškas anos Lietuvos jaunuolis rinkosi milicininko darbą ir partinę-nomenklatūrinę karjerą bei saldatofonizmo principais paremtą tarnybą?

Kas ir kodėl darė karjerą sovietinėje milicijoje ir KGB? Kiekvienas gali rasti atsakymus į šiuos klausimus. Paskaitykime tikrosios Nepriklausomybės Gvardijos – AT Apsaugos skyriaus darbuotojų, gynėjų, savanorių atsiminimus knygoje „Pėstininko užrašai“. Kokie tai buvo žmonės, jų kvalifikacija, o svarbiausia, pasiryžimas už savo valstybę kovoti iki galo.

Skaudi tiesa – jie praktiškai buvo neginkluoti. Pagal M. Misiukonį – „buvo duota tiek ginklų, kiek priklausė“ – (tik neaišku nuo ko ir kam priklausė? – V.B.) ir gynėjai sudarinėjo dešimtis skaičiuojamas eiles į turimą ginklą (vieną kelioms dešimtims), kad mokantys ir pasiryžę ne žodžiais, o dabar ir čia konkrečiais veiksmais ginti Tėvynę ir be menkiausios abejonės, esant reikalui, galėtų jį panaudoti ir atiduoti gyvybę, jei to būtų prireikę!

Sėdėję šiltuose savo kabinetuose samprotavo kitaip, strategavo planus ir kas būtų, jeigu sovietų agresoriams būtų pasisekę nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Tada M. Misiukonis būtų galėjęs prisidengti, pasiteisinti ir prisiimti sau nuopelnus, kaip jis stabdė aršiai nusiteikusius lietuvių nacionalistus ir neleido jiems apsiginkluoti!

Buvęs energetikos ministras L. Ašmontas parašė panegiriką savo kolegai: „Vienintelis, kas tuo metu puikiai valdė padėtį, mano įsitikinimu, buvo vidaus reikalų ministras M.Misiukonis. Jis fiksavo įvykius, blaiviai vertino padėtį, neleido imtis neapgalvotų veiksmų ir jiems kategoriškai prieštaravo (pabraukta – V.B.). Pavyzdžiui, jis nesutiko, kad Vidaus reikalų ministerijos ginklais būtų apginkluoti žmonės, kategoriškai reikalavę sovietų kariuomenei priešintis ginklu, nes gerai suprato, kokie gali būti neapgalvotos ar tyčinės provokacijos padariniai.“ (pabraukta – V.B.; Ašmantas L. „Sunkumai grūdino ir stiprino ryžtą.“ Knyga „Pirmoji Vyriausybė“, 1990-1991, Vilnius, 2000, p.71-72).

Nežinau ar drebant dėl savo kailio ar vykdant svetimą valią, tačiau džiaugiamasi tuo, kad buvo užimta fatalistinė-kapituliantiška pozicija – nepasitikėti savo Tauta ir jos žiedu, laukti, o gal viskas kaip nors praslinks, po to skelbiant apie savo nuopelnus Valstybei. Neišsišokant galima lengviau sulaukti pensijos ir apdovanojimų. Manau būtina kalbėti apie tai, kaip apdovanotas buvęs sovietinis generolas ir jo palikti beginkliai LR Nepriklausomybės gynėjai ir savanoriai?

Kaip buvo apdovanoti, pagerbti ir vertinami LR Nepriklausomybės gynėjai ir savanoriai, kurie tuomet beginkliai buvo pasiruošę atiduoti savo gyvybes už mūsų laisvę ir šviesesnę ateitį? Dešiniosioms jėgoms pralaimėjus 1992 m. rinkimus į Seimą, jų buvo palikti likimo valiai, be darbo, pragyvenimo šaltinio ir socialinių garantijų. Kairieji į jų vietas susistatė savus žmones, iki tol stebėjusius įvykius Lietuvoje iš „šiltų vietelių“ ir žodžiais mylėjusių tėvynę. Kairiesiems buvo pavojingi tų istorinių dienų įvykių tiesioginiai dalyviai – gynėjai ir savanoriai – nes jie budėdami dieną ir naktį viską matė ir stebėjo. Gal ne viską iš karto suprato, bet vėliau turėjo pakankamai laiko analizei ir išvadoms. Dešiniųjų vadams – V. Landsbergiui ir G. Vagnoriui Nepriklausomybės Gvardija (A. Skučo terminas) taip pat tapo nebereikalinga, net ir vėl triuškinančia persvara pastariesiems sugrįžus į valdžią po 1996 m. Seimo rinkimų. Verta įsiklausyti į vieno iš tų laikų dalyvio Artūro Čiro liudijimą: „1996 m., kai į valdžią grįžo konservatoriai ir krikdemai, daugelis tų, kurie buvo išmesti iš AT Apsaugos skyriaus, tikėjo, kad grįžo mūsiškiai, kad mes vėl būsime reikalingi Lietuvai. Deja. Tarp tų naivuolių buvau ir aš. Nuvykau į VAD (Vadovybės apsaugos departamentą – V.B.), bet ten vienas „fokusininkas“ (tie kam reikia supras apie ką kalbu) pasakė, kad tokie kaip aš, čia nereikalingi. Ką tuo metu galvojo Landsbergiai, Vagnoriai ir kiti, už kuriuos 1991 m. mes, jauni naivuoliai, buvome pasiryžę galvas padėti?! Juk jie puikiai žinojo, kaip buvo elgiamasi į valdžią grįžus komunistams. Deja, jiems mes buvome tik patrankų mėsa. Revoliucija suvalgo savo vaikus.“ (A.Skučas. Pėstininko užrašai. – P.165).

Ką galvojo ir tebegalvoja dešiniųjų lyderiai, nebūtina vien tik spėlioti. Manau, viena iš pagrindinių tokio jų elgesio priežasčių – baimė, kad nepaaiškėtų jų nevisai švarūs darbeliai ir miglota bei slepiama praeitis. Kam reikalingi tie ištikimieji maurai, kurie jau padarė savo darbą, bet ateityje gali tapti nereikalingais istorijos liudininkais – juk jie viską stebėjo, girdėjo, jautė, sukaupė daug svarbios ir kažkam gal net labai pavojingos informacijos ir faktų. Kad ir tokių, kokius patvirtina A. Čiras savo atsiminimuose: „Deja, prasidėjo ir nelabai švarūs dalykai, įskaitant kovą dėl KGB archyvų valdymo: kas ten galės patekti, kas ką iš ten išneš. Nešė, oi kaip nešė… Apie „nešikus“ rašė spauda, kalbėjo žmonės. Niekas negali pasakyti, kiek ir kokių bylų „išsaugojo.“ (Ten pat. – p. 164) O kur dar prisiminimai apie sausio 13-osios „paslaptingiausius“ įvykius – premjero A. Šimėno dingimo ir atsiradimo aplinkybes, G. Vagnoriaus patvirtinimo premjeru peripetijas ir jo pažadus, slaptus suokalbius, dabartinių valdžios ir partijų olimpo „riterių ir damų“ veikimą ir neveikimą ir t.t.?

Kuo galima būtų paaiškinti tokią sovietinio generolo, 2000 m. apdovanoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, poziciją ir veikimą 1991 m. tragiškų sausio įvykių metu?

Manau, kad čia tiktų kairiųjų lyderio A. Brazausko išsakytas tvirtas ir neužginčijamas žodis apie tokių kaip M. Misiukonis ištakas: „Komunistų partija buvo valdžia, viršesnė už konstitucinę valdžią. <…> Žmonių parinkimas, skyrimas eiti pareigas buvo partijos monopolis“ (Brazauskas A. „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, Vilnius. 2007. p. 187, 189).

Signataras Gediminas Ilgūnas šią mintį pratęsia: „Išlaikyti komunistinę valdžią padėjo jos represinės struktūros. Be komunistų partijos ir valstybės saugumo komiteto (KGB) „palaiminimo“ nebuvo galima užimti vadovaujančių pareigų ūkio, ypač švietimo, mokslo ir kultūros srityse, išvykti į užsienį ir t.t.“ (Ilgūnas G. „Lietuvos Respublikos I Vyriausybė“, Vilnius. 2008. p. 11).

Tokios ištakos, sąsajos ir su tuo susiję nematomi gniaužtai iki šiol tebesmaugia savo valstybę atkūrusią ir 1991 m. sausį ją apgynusią Lietuvos Respubliką, jos valdžią ir žmones.

1991 m. sausio 13 d. paskirtas LR Ministro Pirmininko pavaduotoju, Zigmas Vaišvila, apie tų dienų įvykius straipsnyje „Pučas Maskvoje ir Lietuva“ rašo: „Ginklų iš esmės nebuvo, jų turėjo tik Vidaus reikalų ministerija. Po 1990 m. kovo 11 d. gauti kokį ginklo vienetą iš M. Misiukonio netgi AT Pirmininko V. Landsbergio apsaugai buvo tikras žygdarbis.“ („Valstybės atkūrimas. Lietuvos Parlamentas 1990-1992“, 2013. – p. 86). Tą vėliau ne kartą patvirtino ir A. Skučas bei jo gvardiečiai knygoje „Pėstininko užrašai“.

Tuo kritišku mūsų valstybei metu, sugalvojau kreiptis tiesiogiai į naujai patvirtintą Premjerą Albertą Šimėną, su kuriuo buvau pažįstamas dar nuo diskusijų apie respublikų ekonominį savarankiškumą laikų. Delsti nebuvo kada. 1991 m. sausio 12 d. su minėtu A. Skučo raštu nuvykau į tuometinį Vyriausybės pastatą (dabartinę užsienio reikalų ministeriją). Sužinojau, kad A. Šimėnas sušaukė skubų Vyriausybės narių posėdį (dabar vadinamojoje blokados salėje). Niekas nedrįso ar nenorėjo jo pakviesti. Ryžtingai įėjau į posėdžių salę ir nuėjau tiesiai prie A. Šimėno. Pajutau ne vieną piktą tų laikų pereinamojo ministrų kabineto narių žvilgsnį, ypač vicepremjero A.M. Brazausko, kuris bylojo – ką čia šitas akiplėša piemuo daro?

Nekreipdamas į aplinkinius dėmesio, pasilenkiau prie Premjero, kuris sėdėjo gale posėdžių stalo ir tyliai pasakiau, maždaug taip: „Ypač svarbus reikalas, suderinta su V. Landsbergiu, reikia Jūsų sutikimo.“

Lenkiu galvą prieš A. Šimėną, kuris perskaitęs raštą, neišsigando ir nedvejodamas parašė rezoliuciją: „SUTINKU“ ir pasirašė. Skubiai grįžau į LB, pasikviečiau R. Spruntulį ir jo akivaizdoje užrašiau savo rezoliuciją: „R. Spruntuliui, vykdyti. Parašas“. Patvirtinau jam, kad aš prisiimu visą atsakomybę ir duodu vienareikšmį nurodymą perduoti ginklus.

R. Spruntuliui sutikus vykdyti mano planą, susisiekiau su A. Skuču ir paprašiau jo atsiųsti į LB žmogų operacijos koordinavimui. Atvykus A. Skučo atstovui, kurį iš veido aš pažinojau (deja nebepamenu pavardės) aptarėme operacijos detales. Viską turėjome atlikti labai slaptai ir skubiai, per sausio 12-osios dienos antrą pusę. Visų pirma reikėjo pasiruošti ginklus priimti AT rūmuose – atbarikaduoti įvažiavimą į vieną iš kiemų prie AT, atblokuoti patekimą į pačią AT. Tai padarė AT Apsaugos skyriaus vyrai.

LB, su LR AT Apsaugos skyriaus įgaliotu atstovu, skubiai sukūrėme planą, kaip paimsime ir kuo vešime ginklus. Kadangi tuo metu LB teturėjo tik vieną automobilį (Vyriausybės iš rinkos fondų (skirtų gyventojams) perduotą „Moskvič 2141“), su kuriuo aš dažnai važinėdavau iš LB į LR AT, nusprendėme, kad dalį ginklų sukrausime į šį automobilį, kurį aš vairuodamas galimai kelsiu mažesnį įtarimą, nes juo dažnai vykdavau į AT ir priešo žvalgyba, be abejo, tai žinojo. Šiai operacijai pasitelkėme patikimus inkasatorius, kuriems vadovavo p. E. Maksimovas. Šitie vyrai jau buvo parodę savo ištikimybę LR, su ginklais naktimis budėdami LB kartu su jo darbuotojais.

Ginklų saugykla buvo Vilniaus gatvėje sovietinio banko rūsyje. Į ją buvo uždaras įvažiavimas inkasatorių automobiliams. Į inkasatorių mikroautobusą buvo pakrauti ginklai ir šaudmenys ir kartu su inkasatorių apsauga slapta atvežti į uždarą respublikinio Gosbanko kiemą, Totorių g. 4, kur kūrėsi ir LB.

Mums padėjo tai, kad tarp inkasacijos autoūkio ir banko kuriame buvo ginklų saugykla, bei Gasbanko patalpų Totorių g.4 dažnai važinėdavo inkasacijos automobiliai su ginkluota apsauga, vežiodami pinigus ir vertybes. Be to, inkasatoriai turėjo SSSR galiojančius pažymėjimus su teise turėti ir naudoti ginklus bei leidimą važiuoti pro milicijos postus netikrinant automobilio, krovinio ir dokumentų.

Totorių g. 4 kieme dalis ginklų buvo perkrauta į mano „Moskvičių“, kiti liko inkasatorių mikroautobuse. Aš sėdau už „Moskvičiaus“ vairo, šalia A. Skučo vyrukas su radijo imtuvu, turinčiu tiesioginį ryšį su AT. Iš paskos inkasatorių mikroautobusas su vairuotoju ir dviem inkasatoriais, visi ginkluoti AK automatais. Pavakarę visi pajudėjome į LR AT, kur mūsų jau laukė AT Apsaugos skyriaus žmonės.

Ką tada jautėme, už visus negaliu atsakyti. Realią grėsmę supratome visi penki operacijos dalyviai. Galiu pasakyti tik už save – nebijojau, greičiau, nebuvo laiko bijoti. Jaučiau, kad galiu kažką ne žodžiais, o darbais padaryti ginant mūsų atkurtą Valstybę ir tai dariau. Ir tas didis jausmas nustelbė visus kitus – baimę, racionalų protą, kitus žmogiškus jausmus.

Mus į AT įleido per specialiai tam momentui atblokuotus vartus į buvusį Finansų ministerijos kiemą. Iš ten su ginklais ir šaudmenimis buvome palydėti į A. Skučo kabinetą, kuris buvo už LR AT pirmininko V. Landsbergio valgomojo (poilsio kambario).

Mus sutikęs A. Skučas nespinduliavo optimizmu. Pasisveikinęs ranka parodė į kabineto kampą, kur sukrovėme ginklus ir amuniciją. Inkasacijos baro Vilniuje viršininkas E. Maksimovas surašė ginklų ir šovinių priėmimo-perdavimo aktą, kurį A.Skučas abejingai pasirašė.

Inkasatoriai su nuostaba susižvalgė, kai A. Skučas pasakė, kad ginklų ir šovinių jis neperskaičiuos – nėra prasmės.

– O kam? – ir dabar man ausyje tebeskamba tada ištarti jo žodžiai.

Aš, žinodamas banko griežtą tvarką ir materialinės atsakomybės reikalavimus inkasatoriams, juos nuraminau: „Mes vieni kitais pasitikime, o Jums pateikiamas „prekių“ priėmimo dokumentas-aktas su parašais ir antspaudu. Galite būti ramūs.“

1991 m. sausio 12 d. vakare į LR AT Apsaugos skyriaus vadovo kabinetą buvo atgabenti koviniai ginklai: keturi „Kalašnikov“ automatai ir vienas tūkstantis šovinių jiems; penkiolika pistoletų TT ir vienas tūkstantis šovinių jiems, bei 15 dėklų pistoletams.

Operacija buvo sėkminga ir slapta. Tai liudija ir tas faktas, kad ne tik tuometiniai okupantai bei slaptosios tarnybos, bet ir tuometinė valdžia apie ją nieko nežinojo.

Dabartinė valdžia, matyt, tokiomis istorijomis irgi visiškai nesidomi.

Skaitydamas A. Skučo „Pėstininko užrašus“ supranti, kad tuo metu tarp AT gynėjų ir Apsaugos skyriaus darbuotojų tvyrojusi įtampa, nerimas, laukimas kažko baisaus, nemigo naktys, fizinis išsekimas padarė savo. Pats A. Skučas, rašydamas apie 1991 m. sausio 9-12 – nerimo dienas pažymi: Rašydamas apie sausio 8 d. Įvykius dar naudojausi savo užrašais, padarytais tuo metu, bet po to jau ne užrašai rūpėjo. Todėl jų ir nėra. Liko tik migloti prisiminimai. Net man jie tapo migloti, o ką kalbėti apie kitus, net apie jaunus istorikus, kurie nedalyvavo šiuose įvykiuose, bet rašo magistrų, daktarų darbus ir panašiai. (p. 312).

Kokius „miglotus“ AT Apsaugos skyriaus vyrų atsiminimus apie Sausio 13 d. įvykius ir ginklų atgabenimo operaciją man teko vėliau perskaityti? Norėčiau juos pacituoti.

A. Skučas aprašo sausio 12 d. įvykius: „Vakare jau buvo atvežti 4 Kalašnikovai ir 9TT sistemos pistoletai su amunicija. Ir tai buvo viskas, be dar penkių „Makarov“ sistemos pistoletų“ (p. 315) (TT sistemos pistoletų buvo atvežta 15 – aut. pastaba).

Prisimindamas tos pačios dienos pusryčius AT pirmininko valgomajame su V. Landsbergiu ir Algirdu Patacku, A. Skučas aprašo kaip A. Patackas jam pareiškė, „jog dabar visą laiką miegos su Vytautu viename kabinete, kad jam nieko nenutiktų“ (…) ir turiu jam, t. y. A. Patackui, dėl šio pasiaukojančio reikalo skirti vieną pistoletą TT, kurį gavau iš Lietuvos banko.“ (p. 316).

Kitas Apsaugos skyriaus darbuotojas Armantas Smailys prisimena: „Svarbiausia, kad sausio įvykių išvakarėse gavome ginklus. Nedaug, bet gavome porą automatų ir kelis pistoletus. Tuo metu ginkluote rūpinausi ne aš. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo inkasatorių ginklai iš Lietuvos banko.“ (p. 196).

A. Smailys tęsia: „Paryčiais, kai iškilo reali grėsmė, visi kurie turėjome ginklus (apie 20 žmonių), buvome dislokuoti Aukščiausios Tarybos pirmininko priimamajame.“ (p. 196). „Vėliau vienas iš tų „sausio“ ginklų, kiek žinau, buvo atiduotas į muziejų, t. y. vienas iš TT pistoletų, mūsų vienas pirmųjų ginklų. Per sausio įvykius turėjome gal 10 TT pistoletų, keletą Kalašnikovo automatų, apie 15 medžioklinių šautuvų – tai buvo visas Apsaugos skyriaus arsenalas, kuriuo per sausio įvykius mes galėjome gintis prieš rusų armiją, prieš tankus ir t.t. Medžiokliniai buvo gal 6-to kalibro šratais užtaisyti.“ (p. 202).

AT Apsaugos skyriaus darbuotojas Giedrius Dambrauskas pabrėžia: „O tada, per sausio įvykius, pistoletai TT atsirado. Kiek aš domėjausi, susitarę gavo kažkur iš inkasatorių. TT yra galingas ginklas, šaunamoji galia visai kita, šovinys visai kitas.“(p. 241).

Albinas Rukavičius sausio 13-ąją prisimena: „Instrukcija buvo viena – parodyti bent minimalų pasipriešinimą. (…) Ir ginklavosi kiekvienas atskirai, na mūsų Apsaugos skyrius buvo labiausiai ginkluotas. Visi kiti nešiojosi, ką turėjo.“ (p. 248).

Tiek „miglotų“ atsiminimų apie sausio 12 d. ginklų ir šaudmenų gabenimo į LR AT operaciją radau A. Skučo knygoje „Pėstininko užrašai“. Nenuostabu, nes joje autorius ne kartą pabrėžia: „Kažkaip visi tada supratome, kad jau atėjo pabaiga, niekas netikėjo, kad rusai sustos, nebuvo jokios jėgos, kuri juos galėtų sustabdyti.“ (p. 318). „Niekas apie savo asmeninę gyvybę negalvojo. Galėčiau net pasakyti taip: visi jau laikėme save mirusiais…, dauguma nesitikėjo stebuklingo išsigelbėjimo, bet buvo ir tokių, kurie pabūgo ir pabėgo.“ (p. 317).

Žemai lenkiu galvą ir su nuoširdžia pagarba ir dėkingumu prisimenu Inkasacijos baro Vilniuje viršininką E. Maksimovą ir jo vyrus, kurių pavardžių nebeprisimenu. Gal paviešinus šiuos atsiminimus jie atsilieps. Noriu nuoširdžiai Jiems padėkoti ir tikiuosi, kad Lietuvoje atsiras tokia valdžia, kuri, kada nors, įvertins šių vyrų nuopelnus Lietuvos Respublikai.

Po sėkmingos ginklų perdavimo operacijos, grįžau į LB, kur laukė aibė organizacinių ir pasiruošimo vieno iš mūsų valstybės simbolių – Lietuvos banko – gynimo darbų. Po jų, vėlai vakare, palikęs eilinę „nakties sargybą“ LB, grįžau į valdišką bendrabutį Turniškėse, kuriame tuo metu glaudžiausi. Buvo jau naktis, o aš prieš tai naktį su kolegomis, pagal sudarytą grafiką, budėjau LB. Jaučiau malonų nuovargį ir pasitenkinimą, kad planuoti darbai atlikti ir galiu šiek tiek pailsėti. Raminančiai nuteikė ir tai, kad buvo oficialiai pranešta apie į Lietuvą iš Maskvos siunčiamą aukštų M. Gorbačiovo emisarų delegaciją. Nerimo nesukėlė ir tas faktas, kad ši delegacija (nepasiekus Lietuvos) netikėtai nusileido Minske ir liko ten nakvoti. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tyla prieš didžiulę audrą. Viskas buvo sąmoningai suplanuota.

Priguliau, snaudžiau gal kokias dvi valandas, kai suskambo telefonas ir vienas LB darbuotojas mane informavo, kad nedelsiant įsijungčiau TV. Tą ir padariau. Transliavo žinias su diktore E. Bučelyte, kuri pranešinėjo, kad sovietų tankai ir desantininkai šturmuoja LRT pastatą, rodė vaizdus, kaip jie viską naikindami žengia jo koridoriais, plėšia kabinetus, naikina kas papuola jų kelyje. Rengdamasis stebėjau LTV laidą iki ją brutaliai nutraukė – pagal tai galima nustatyti tikslų laiką, apie 2 val. nakties. Galvoje buvo tik viena mintis – kuo skubiau į LR AT.

Niekas man neskambino, gal ir nespėjo, neragino to daryti.

Su manimi bendrabutyje dar gyveno signatarai Jonas Šimėnas ir Virginijus Kačinskas su šeimomis.

Susitikome visi koridoriuje, nors ir nesitarę, vienu metu. Aš tuo metu gyvenau vienas, juos išlydėjo žmonos (šeimos). Girdėjosi balsai: „Kur Jūs važiuojate, visi žūsite, tai beprasmiška…“.

Nė vienas iš mūsų nesusvyravo. Sėdome į automobilius. Aš į „savo“ LB „Moskvič“, ir visi skirtingais keliais nulėkėme į AT. Tiesa, aš pakeliui užsukau į LB įsitikinti ar viskas gerai, duoti kai kuriuos parėdymus ir nedelsdamas nuskubėjau į AT.

Nebeprisimenu, kaip patekau į Kovo 11-osios posėdžių salę. Gerai atsimenu tik tai, kad pradžioje deputatų buvo visai nedaug. Labai nedaug! Sekretoriato darbuotojai stengėsi susisiekti ir pakviesti į AT likusius kolegas deputatus. Kai kurie iš jų pasirodė tik jau įdienojus… vieni iš jų buvo deputato A.M. Brazausko „raudonoji“ frakcija. Kitus gal reikėtų prisiminti? Daugelis iš jų po to užėmė „šiltas vieteles“ ir toliau žodžiais ir darbais savo naudai „mylėjo“ Tėvynę.

Raginčiau savo kolegas – signatarus, deputatus ir kitus tų įvykių dalyvius, kol dar galim, prisiminti ir užfiksuoti tų lemtingų dienų įvykius. Vardan Tiesos ir „vardan tos Lietuvos“!

Atmosfera LR AT buvo niūri, dabar net atrodo dirbtinai prislėgta, sklandė beviltiškumo gaidelės. Buvo ir tokių, vyresnių kolegų (pavardžių neminėsiu), kurie skleidė paniką: „Mes visi žūsime, nėra prasmės čia būti: AT vadovybė mus veda į pražūtį ir pan.“

Laimei, tokių buvo mažuma.

Sausio 13-osios naktį patyriau ir teigiamų emocijų, kurias skatino daugumos solidžių kolegų rimtis, nepanikavimas, padrąsinantys žvilgsniai ir gestai, solidi laikysena ir savigarba mirties akivaizdoje. Tokių buvo dauguma.

Ir dabar susitikęs su kolege Nijole Ambrazaityte, dažnai pajuokauju: „Atsimeni, kaip sausio 13-osios naktį, posėdžių salėje belaukiant eilinio pasitarimo ir informacijos iš LR AT vadovybės, Tu prigulei ant grindų (tarp salės „viškų“ suolų) pasnausti, o aš sėdėdamas greta Tave saugojau?“.

Abudu nusišypsome ir draugiškai pasisveikiname.

Tuomet mane palaikė ir tai, kad tą naktį AT pirmininko priimamajame ir posėdžių salėje mačiau jau ne tik sportiniais šautuvais, bet ir koviniais automatais ir amunicija apsiginklavusius AT pirmininko apsauginius. Stiprybės teikė žinojimas, kad prie šito prisidėjau ir aš.

Per AT radiją rūmuose ir posėdžių salėje transliavo įvairiausią informaciją, mano galva dažnai ir dezinformaciją, kuri psichologiškai žlugdė silpnesnių nervų kolegas, stūmė juos į neviltį. Bet dauguma žinojo, ko jie tą naktį susirinko į AT, ko jie nori ir kam turi būti pasiruošę.

Tuomet vyko ir nešvarių žaidimų – vienas iš jų dėl G. Vagnoriaus paskyrimo premjeru. Noriu atsakingai pareikšti, kad jeigu ne sausio 13-osios įvykiai, G. Vagnoriaus tuometė LR AT niekada nebūtų patvirtinusi ministru pirmininku. Išgirdęs G. Vagnoriaus pažadą atsiradus A.Šimėnui, atsistatydinti iš ministro pirmininko pareigų, pats balsavau už jo paskyrimą (turėjau galvoje, kad laikinai, mat tuomet naiviai tikėjau politikų padorumu), nors jau buvau susidūręs su šios personos neigiamomis savybėmis: melu, nesiskaitymu su priemonėmis, šantažu, manipuliavimu žmonėmis ir savų bei kompanijos interesų iškėlimu virš Valstybės ir jos Tautos. Visa tai dar kartą pasitvirtino atsiradus A. Šimėnui, kai G. Vagnorius nutaisęs „kūdikio veidelį“ pareiškė: „aš nieko nežadėjau ir nesiruošiu atsistatydinti!“ Bet apie tai reikia atskiro, didesnio apimties darbo, į kurį vargu ar sutilps visi G. Vagnoriaus nešvarūs darbeliai.

Šią atsiminimų apie Sausio įvykius dalį norėčiau baigti optimistiškai. Man, kaip ir daugeliui Lietuvos patriotų, vienu ar kitu būdu prisidėjusių prie LR Nepriklausomybės paskelbimo ir apgynimo įgyvendinimo, 1991 m. Sausio 13-oji yra ir bus mūsų Pergalės diena, kada ne tik pagerbiami žuvę ir nukentėję mūsų piliečiai, bet ir širdyse sužiba vilties ir pasididžiavimo kibirkštėlės – mes sugebėjome pasipriešinti ir atsilaikyti prieš nenusakomų galių agresorių, mes Nugalėjome.

Po kurio laiko, parašęs šiuos atsiminimus ir skaitydamas V. Jarmolenko prisiminimus apie sausio 13-ąją, maloniai nustebau – kaip mes panašiai mąstėme tomis dienomis, o ir dabar. Pacituosiu jo žodžius: „(…) Lietuvai šie įvykiai visam laikui liks istorijoje. Taip. Gal ir gerai, kai apie visa tai kalbės istorikai. Vadinasi, žaizdą jau ne taip skaudės ir šios dienos atrodys kaip pergalė (pabraukta – V.B.). Iš kitos pusės, visada reikia turėti ryžto ir drąsos pažvelgti į savo praeitį. Taip aš galvoju…“ ( „Pėstininko užrašai“, p. 323).

Išsaugokime, ugdykime ir perduokime savo vaikams tą nugalėtojų dvasią ir viltį, kad mes esame pajėgūs sukurti gražesnę, teisingesnę, save ir savo vaikus gerbiančią ir saugančią Lietuvą.

P.S. Detaliau susipažinęs su A.Skučo ir jo gvardiečių prisiminimais, peržvelgęs publikuotas nuotraukas, manau, kad LR AT Apsaugos skyriaus apginklavimo operacijoje su manimi dalyvavo Saulius Steponavičius, kuris, anot A. Skučo, „Apsaugos skyriuje buvo atsakingas už visas ypatingas ir specialiasias operacijas.“ Pagarba Jam!

(Po ilgus metus trukusių apmąstymų, prisiverčiau savo atsiminimus pradėti fiksuoti 2013 m. rugsėjo 2d.,Vilniuje, Giedrakalnyje.)

V. Baldišis, 2013 m. lapkričio 28 d. redakcija