Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga ir kitos patriotinės nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į Lietuvos prezidentę dėl kolaborantų premijų bei okupacinių simbolių panaikinimo. Viename iš punktų buvo ir šis reikalavimas: Panaikinti kolaborantų [kaip kad P. Cvirkos, L. Dovydėno, S. Nėries ir kt.] vardų teikiamas premijas, okupantų paminklus ir kitokį viešą jų įamžinimą bei neteikti ir neskirti Valstybinių pensijų meno kūrėjams už neapibrėžtus „viso gyvenimo nuopelnus“ [už kolaborantinę kūrybą bei priešvalstybinę veiklą okupaciniais metais].
Asociacija, gavusi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Antano A. Jonyno ir Vilkaviškio rajono mero Algirdo Neiberkos atsakymą į aukščiau minėtą kreipimesi, apsvarstė ir paprašė manęs, ne tik kaip meno kūrėją, bet kaip ir Valstybės gynėją, išreikšti savo nuomonę į Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko ir Vilkaviškio rajono mero atsakymą.
Aš prieš du metus atvirai kalbėjausi su rašytojų sąjungos pirmininku A. A Jonynu apie, ne tik kreipimesi minimų, kolaborantų rašytojų-poetų padarytą žalą mūsų Tautai ir Valstybei bei jų, kaip kolaborantų, veiklos būtiną įstatymišką įvertinimą. Siūliau aktyviai ir viešai diskutuoti šia tema. Pažadėjo. Netesėjo. Lyg šiol skelbiami kolaborantų – ir P. Dovydėno, ir S. Nėries, ir P. Cvirkos – vardų literatūriniai konkursai. Ypač skatinami dalyvauti jauni kūrėjai [lėšos premijai numatomos pagal jaunimo kultūros projektą]. Šitaip jau ir jaunoji karta įtraukiama į kolaborantų mąstysenos ir sovietinės ideologijos spąstus. Ir dar. Kuo toliau tuo vis labiau ištrinama ne tik P. Cvirkos, L. Dovydėno, S. Nėries [ir kitų aršių kolaborantų] kolaboravimo nusikalstama veikla jų viešinamose biografijose. Viešoje, pedagoginėje erdvėje visi kolaborantai-rašytojai-poetai pristatomi tik kaip talentingi kūrėjai o ne kaip ir žiaurūs išdavikai, žudikai, sąmoningai-savanaudiškai pasirinkę kolaboranto kelią. Įsitikinęs, kad būtų garbingiau viešai, sąžiningai įvertinti jų kolaboravimo pasekmes, pasveriant parašytas knygas ir dėl jų išdavikiškos veiklos tūkstančius nekaltų aukų. Juk ne tik ir Skinkys, ir Kubilinskas, ir Guzevičius, ir Valsiūnienė, ir Cvirka, ir Dovydėnas, ir Nėris ta pačia ranka rašydami iškiliai liaupsino žudikus-okupantus. Ta pačia ranka ir šaudė Lietuvos laisvės kovotojus. Ta pačia ranka, vardan asmeninių interesų, savo noru, savo žodžiais, parašais naikino mūsų Tautą siųsdami šimtus tūkstančių ne tik į tremtis – naikino mūsų valstybingumą, tautinius pamatus, švietimą, kultūrą, paveldą.
Jūs atsirašydami 1940 metus Lietuvai vadinate tragedija. Tačiau šios tragedijos autorius, vykdytojus ir iniciatorius, aršius veikėjus-kolaborantus kuo švelniausiai teisinate: “…tampa vadinamojo Liaudies seimo deputatu, pirmininko pavaduotoju, okupuotos Lietuvos Švietimo komisariato darbuotoju…”
Primenu, kad ir L. Dovydėnas, ir P. Cvirka, ir S. Nėris, ir kiti uolūs kolaborantai, ne atsitiktinai tampa aukščiausiais okupantų valdžios pareigūnais, bet savo noru ir iniciatyva bei ideologiškai-sąmoningai uoliai dėjo pastangas įvykdyti valstybinį perversmą, pavergti Lietuvą. O, įvykdę iš anksto ruoštą valstybinį perversmą, jie džiūgaudami važiavo į Maskvą įjungti Lietuvą į SSSR, pardavė mūsų Valstybę ir Tautą vergijon. Savo rankomis pasirašę išdavikiškai-žudikišką aktą, savo rankomis, veiksmais ir žodžiais smaugė mūsų Tautą. Iki mirties neišsižadėjo savo įsitikinimų, neatsiprašė mūsų Tautos. Jų įsitikinimus Jūs perduodate ateities kartoms teikdami jų vardų premijas.
Jūs teisinate, kad jiems apsisprendžiant gal nepaskutinis noras buvo praturtinti žmogiškąją patirtį.
Šis kolaborantus pateisinantis išsireiškimas – pribloškiantis ir sveiku protu nesuvokiamas. Įvykdžius valstybinį perversmą okupuojant Lietuvą, naikinant Valstybę ir Tautą, šitaip pagal Jus turtinama žmogiškoji patirtis. Juk tie kolaborantai ir toliau savo noru negailestingai ir uoliai naikino mūsų jaunos nepriklausomos valstybės valstybines institucijas – atėmė iš ūkininkų žemes, griovė pramonę, naikino lietuvišką kultūrą ir švietimą. Jie, kolaborantai, pasirašinėdami dokumentus, ideologiškai bei kitais būdais naikino Lietuvos valstybines institucijas, žiauriausiais būdais naikino ir terorizavo nesutinkančius kolaboruoti. Ir dėl jų savanoriškai aktyvios veiklos buvo išžudyta, nukankinta, ištremta dešimtys tūkstančių šviesiausių mūsų tautos žmonių. Juk jie, niekieno neverčiami, patys sąmoningai iš pamatų naikino Lietuvos valstybę, jos piliečius, mūsų tautos šviesiausią genofondą. Šitaip bolševikiškai-žvėriškai, anot Jūsų turtindami savo žmogiškąją patirtį, jie buvo akli ir kurti Tautos kančioms – nematė dėl jų kaltės upėmis liejančio nekalto mūsų Tautos doriausių žmonių kraujo, negirdėjo tūkstančių aimanuojančių moterų ir vaikų. Žmogiškąją patirtį turtino žiauriai – mūsų Tautos krauju.
Ir dar vienas Jūsų teiginys, atseit jų nuopelnai lietuvių literatūrai yra kur kas didesni nei paklydimai ir kad būtina saugoti jų atmintį man asocijuojasi su pastangomis nebaudžiamai pateisinti kolaboravimą ir sovietinės okupacinės ideologijos išsaugojimą ateičiai. Galima suprasti ir tiesiogiai – šios ideologijos dar prireiks laukiant geros progos nebaudžiamai pakartoti mūsų Tautai ir Valstybei kruvinus 1940 metus. Aklai, o gal sąmoningai, populiarindami šių (ir kitų) kolaborantų talentą, žmogiškąją patirtį ar ne tik skatinate ir kitus ateityje panašiai elgtis.
Kodėl bent panašiai nepopuliarinami mūsų Laisvės kovų didvyriai atidavę savo gyvybes vardan Lietuvos, vardan mūsų Tautos ateities. Juk ne vienas partizanas[ė] savo krauju rašė eiles, kūrė patriotinę mūsų Tautos literatūrą. Jų vardų neminite, Jų vardų literatūrinių premijų nėra nes jų rašytos eilės arba dūli nežinioje, arba sunaikintos – jų vardais, kaip ir kūryba, nesirūpinama. Garbinami, populiarinami Jų duobkasiai-žudikai, kolaborantai. Kaip kad ne tik poetų iškiliai nepagerbiama nuo poeto Kubilinsko išdavikiškos rankos partizanų žūties vieta. Užtat gerbiamas kolaborantės Nėries namelis. Garbingiau būtų jeigu Jūsų rankos teiktų laisvės šauklių kaip kad ir S. Gedos, B. Brazdžionio vardo premiją. Ir ne tik Jų. Ar ne todėl kolaborantų pasėta bei lyg šiol puoselėjama ši išdavikiška sėkla neišnyksta. Piktavališkai naudojantis mūsų iškovota Laisve ir demokratija ir Viktorija Daujotytė monografijose aukština kolaborantus, šmeižikiškai pažemina Sąjūdžio šauklį, kovotoją už Lietuvos Nepriklausomybę poetą Sigitą Gedą. Kaip skelbė informacinės priemonės, ji viešai pasityčiojo ir iš Sausio 13-sios žuvusiųjų. Akivaizdžiai klastojant trinami mūsų ir šių dienų didingi įvykiai
Skaitau įdėmiai Jūsų atsakymus ir nerandu nė žodžio smerkiančio kolaboravimą, padarytus nusikaltimus prieš mūsų Valstybę ir Tautą, matau tik aklas pastangas išbalinti kolaborantų biografijas. Šiandien, įsiplieskus informaciniam-ideologiniam karui, negailestingai prieš mus šaudant Kremliaus ideologams, prisimenant kruvinąjį Sausį, girdint banditų-kolaborantų šūvius Ukrainoje, neramiai mąstau – negi šitaip aklai ginant kolaborantus, ilgimasi prarastų sovietmečio privilegijų. O gal persidavė į rūmus ir S. Nėries gatvėje, iš kurių rašėte šį atsakymą, žiauriausių kolaborantų-stribų, aršių sovietinės ideologijos propagandistų, ne tik Nėries, Cvirkos, Kubilinsko, Valsiūnienės ar Guzevičiaus praeities išdavikiška dvasia, nesant vietos didingai Sąjūdžio dvasiai.
Gindami kolaborantus, aukštindami jų talentus, nė žodeliu neužsimenate apie jų kaltę dėl šimtų tūkstančių mūsų Tautos nekaltų žmonių tremtis ir žūtis. Nė žodžio apie žiaurius Laisvės kovotųjų kankinimus ir žudynes, kurias vykdė, prie kurių prisidėjo, žudikus liaupsinančiai apdainavo ir aukščiau minėti kolaborantai “lakštingalos”. Juk ir Dovydėnas, ir Cvirka, ir Paleckis, Nėris, Valsiūnienė ir… dar iki 1940 m. okupacijos, savo noru veikė prieš mūsų Valstybę, griovė jos pamatus. Klastingai prisidengę “tautos valia”, dėjo parašus Kremliuje inkorporuojant Lietuvą į sovietiją. Ar gali būti tiems veiksmams pateisinimai ir ką reiškia Jūsų ideologiniai išvedžiojimai.
Pateiksiu principingai garbingą kolaboranto įvertinimo tik vieną pavyzdį. Norvegas V. Kvislingas [ši pavardė tapo išdaviko-kolaboranto sinonimu], kuris antrojo pasaulinio karo metu talkino vokiečiams, vos tik Norvegijai išsilaisvinus iš okupacijos, šis kolaborantas 1945-10-24 buvo sušaudytas. Už tai, kad dėjo pastangas Norvegiją sujungt su Vokietija. Jo vardu nėra gatvių, paminklų, premijų.
Jūs rašote, kad nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis būtų draudžiama suteikti… Mūsų teisiniai aktai oficialiai apibrėžia šį išdavikų-kolaborantų statusą. Tai asmuo, kuris dėl savo ideologinių įsitikinimų sulaužo priesaiką, įduoda priešams, savo noru aktyviai bendradarbiauja su okupantais, išduoda savo Tėvynę, jos nepriklausomybę. Savanoriškai bendradarbiaudamas su okupacine valdžia, prievarta verčia savo piliečius paklusti okupantų valiai. Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija 1949-11-16 aiškiai konstatuoja, kad reikšdama lietuvių Tautos valią yra aukščiausias Tautos politinis organas iki bus atstatyta Lietuvos Nepriklausomybė. Griežtai pabrėžia, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Lietuvos Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas“.
Teisiškai vertinant kolaborantai be jokios senaties terminų privalomai turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už padarytus nusikaltimus ne tik dalyvaujant žudant nesutinkančius kolaboruoti, ne tik už grobtą turtą, papročių ir kultūros naikinimą, bet ir už dalyvavimą pasirašant įvairius dokumentus, aktus įpareigojančius pavergtus piliečius vykdyti okupantų valią. Ypač griežtai turi būti baudžiami tie asmenys, kurie tiesiogiai ar pasirašydami dokumentus, ar ideologiškai, ar psichologiškai, ar per žiniasklaidą, švietimo, kultūros įstaigas ragino, spaudė remti okupacinį režimą, kuris inspiravo savo veiksmais dėl priverstinės kolektyvizacijos, dėl trėmimų ar kitokių laisvių suvaržymų. Kolaborantai siekė savo asmeninius ideologinius, kūrybinius ar kitokius tikslus įgyvendinti su okupantų pagalba savo tautiečių niekinimo, naikinimo būdais.
Dvasiškai laisvi norvegai savo Tautos kolaborantą Kvislingą tik už tai, kad jis talkino okupantams ir tik už tai, kad jis ketino sujungti Norvegiją su Vokietija [bet neįvykdė] net ir nediskutuodami jo veiksmus įvertino pagal Valstybės įstatymus – sušaudė Kvislingą. Taip elgiasi dvasiškai laisva Tauta.
Mes gi, Lietuvos valstybė, aršius kolaborantus už tai, kad jie ne tik uoliai talkino okupantams, bet ir savo aktyvia iniciatyva, ir savo parašais jie prijungė Lietuvą prie TSRS dėl ko buvo sunaikintas Lietuvos valstybingumas, žuvo, nukentėjo šimtai tūkstančių mūsų piliečių – kolaborantus garbiname. Suteikiame dar sovietinės okupacijos metais įkurtas premijas [Nėries premija įsteigta prieš 30 m.] Pastatyti jiems paminklai. Ne tik poetai, liaupsindami ne tik kolaborantę Nėrį, per iškilias ne tik poezijos šventes renkasi prie valstybės saugomų jų namelių. Sovietmečiu jų vardais pavadintos gatvės, įsteigtos jų vardų premijos galioja ir šiandien. Kolaborantai liaupsinami mokykliniuose vadovėliuose.
Šitaip ciniškai atvirai auklėjami būsimi kolaborantai ne tik kačialovų gimnazijose. Cvirkos, Dovydėno, Nėries iš Maskvos parvežtą dvasinę-ideologinę raudoną vėliavą su pjautuvu ir kūju savo rankose tvirtai laiko Nepriklausomos Lietuvos ir kūrybinė sąjunga, ir merija. Tvirtai kaip, kad ir okupantai ant Žaliojo tilto. Mano nuomone įteikti kolaborantų vardų premijas gali tik tos rankos, kurios uoliai tarnavo okupantams dėl šprotų ir žirnelių dėžutės. Imti mūsų Tautos krauju permirkytas kolaborantų vardų premijas gali tik dvasiškai sugniuždytos rankos. Lietuvos valstybės institucijos už Lietuvos valstybės pinigus, vietoj paniekos ir pelnytos bausmės, Lietuvos valstybės niekintojams ir naikintojams garbingai teikia net ir okupantų įsteigtas premijas. Vergu gimstama ne tik vergijoje…
Negalvoju, kad reikia laukti Sorbonos universiteto prof. F. Tom (Thom) žodžių išsipildymo, kad Jūs sugriovėte komunistinę sistemą Lietuvoje, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greit nepakeisi. Jūsų visuomenė serga… visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri per prievartą buvo brukama virš penkiasdešimt metų. Atgaivinti visus šiuos žmones, prikelti jų dvasią nebėra vilties …
Nesiūlau nei rašytojų sąjungai, nei Vilkaviškio merijai kviestis norvegus į talką, būtina ryžtingai pagal Lietuvos įstatymus užbaigti desovietizaciją. Atsiribot ir pasmerkt kolaborantus-išdavikus – ne asmeninis reikalas. Tai – mūsų valstybės garbės reikalas nenorint, save žeminančiai, pasilikt postsovietiniu užkampiu.
Autorius yra atsargos pulkininkas leitenantas, Lietuvos valstybės gynėjas, rašytojas
Kova su simboliais – tik dar viena totalitariniam pasauliui būdinga (ne)mąstymo grimasa. Visą dėmesį sutelkus į kovą su “balvonais”, visiškai nekreipiamas dėmesys į dabartinių kolaborantų, faktiškai, išteisinimą Sausio 13 byloje. Kaip ir į besitęsiantį sovietinio mentaliteto bujojimą teisėsaugoje apskritai. Nejau viskas pasikeis jei nuversime 60 metų senumo paminklus? Gal dar ir knygas sudeginkime?- pamanykite kažkokios “dienos kaip šventė” ar “Frank Kruk” dings iš lentynų…
ko gi kito galima tikėtis iš Rašytojų sąjungos pirmininko Jonyno, jei jis viešai- tv , spaudoje, tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų,nepritariančių Rytų Lietuvos lenkinimui?
Staripsnis būtų geras, jeigu straipsnio autorius nebūtų piktas.
Tokie jau politikai iš poetų, bet jų kūrybos iš literatūros istorijos neišmesi, o už Lietuvos įjungimą į SSSR pagal „Dvasiškai laisvus norvegus“ tada ir kaltinkim politikus, kurie nuvairavę Lietuvą iš jos pabėgo. Mes gi aukštinam prezidentą Smetoną, ministrą pirmininką Tūbelį, generolus Vitkauską, Raštikį.